Kategorija: Be kategorijos

Kitais metais bendras valstybinis finansavimas turizmo sektoriui, netekus finansavimo iš ES fondų, bus mažesnis negu šiais metais – ir tai, liberalo Andriaus Bagdono vertinimu, yra viešųjų finansų planavimo klaida.

„Niekas neginčija, kad švietimui ir gynybai reikia skirti daugiau pinigų. Tačiau susitelkę į pagrindinius iššūkius ir krizes skiriame nepakankamą dėmesį kitiems klausimams – pavyzdžiui, turizmui. Turizmas atsigauna, bet per lėtai, nes valstybėje šiam sektoriui neskiriame užtektinai dėmesio. Turizmas nėra valstybės išlikimo ir nacionalinio saugumo klausimas, kita vertus, turizmas yra nepelnytai į šalį nustumtas biudžeto turtinimo šaltinis. Biudžeto, kurio didesnių  įplaukų reikės kariams, mokytojams, senjorams“, – po pirmadienį Seime vykusios diskusijos su Lietuvos turizmo rūmais, Ekonomikos ministerijos ir „Keliauk Lietuvoje“ atstovais sako Ekonomikos komiteto narys A. Bagdonas.

Turizmo verslo asociacijų  pastebėjimu, gyventojų skaičiumi mažesnėje Estijoje turizmui tenka kelis kartus daugiau viešųjų išteklių, įskaitant europinę paramą. „Kai ekonomikos šaka neturi pakankamo strateginio svorio ir sutelktos lyderystės, negalime tikėtis išsiveržti į priekį. Todėl nusprendėme steigti Turizmo pakomitetį Seimo Ekonomikos komitete, kuris koordinuos veiksmus penkių metų trukmės turizmo strategijai parengti. Lietuvoje turizmas turi tapti vienu iš ūkio prioritetų“, – teigia A. Bagdonas. Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ duomenimis, 2013-2019 atvykstančio turizmo apimtys nuosekliai augo. Pergyvenus pandemiją, atvykstamojo turizmo dalis, paskutiniais duomenimis, sudaro 68 proc. buvusio ikipandeminio lygio.

Jeigu elektros skirstymo monopolija ir valstybinė kainų reguliuotoja neužtikrina sąžiningo tarifo vartotojams, reikėtų ieškoti būdo, kaip į elektros skirstymo rinką pritraukti privačius investuotojus, teigia liberalai.

Praėjusią savaitę Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į faktą, jog skirstomųjų tinklų operatorius ESO per 2018–2021 m. laikotarpį, į elektros tinklus investavęs mažiau nei tikėtasi, gavo 160,2 mln. eurų didesnę investicijų grąžą. Tokį pelną monopolija uždirbo iš elektros tarifo.

„Kiekvienas vartotojas už tai, kad elektra pasiektų namus, per tą laiką permokėjo vidutiniškai 88,8 euro. Klientams galbūt tai neatrodytų nesąžininga, jeigu, pavyzdžiui, gaminantys vartotojai būtų prie tinklo prijungiami pigiau. Dabar, viena vertus, vartotojai moka didelius įkainius už prijungimo sąlygas, kita vertus, laidų ir stulpų valdytojui permoka per tarifą. Taip visada nutinka, kai vieną ūkio sritį valdo monopolija, o valstybės reguliuotojas nespėja laiku reaguoti“, – teigia Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas po antradienį išklausytų energetikos ministro Dainiaus Kreivio atsakymų Seimui.

Seimo nario pastebėjimu, šiuo metu šalyje ne tik elektros perdavimo ir skirstymo, bet ir gamybos rinkoje dominuoja „Ignitis“ („Eso“ yra jos antrinė įmonė). „Jeigu ne elektros rinkos liberalizavimas, kuris leidžia gamybos rinkoje veikti dar dviem konkurentams, padėtis būtų gerokai liūdnesnė“, – pabrėžia E. Gentvilas.

Seimo Ekonomikos komiteto narys liberalas Andrius Bagdonas siūlo, kad vykstant elektros šaltinių revoliucijai – dideles elektrines keičiant mažoms – verta ieškoti galimybių, kaip į skirstymo tinklą pritraukti privatų kapitalą ir konkurenciją. „Šiais laikais energiją gauname ne iš vienos atominės elektrinės, o tūkstančių mažų jėgainių. Pirmą kartą po pramoninės revoliucijos prasidėjo tokia reikšminga energetikos decentralizacija ir demokratizacija. Pagrįstai kyla klausimas, kodėl ši tendencija neturėtų pasiekti ir skirstomojo tinklo“, – sako A. Bagdonas.

Todėl Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija su socialiniais partneriais ir Energetikos ministerija tarsis, kaip praktiškai įmanoma demonopolizuoti skirstomąjį tinklą. Tiesa, A. Bagdono įsitikinimu, skirstymo tinklo liberalizavimas neturėtų būti savitikslis. „Turėtume būti išmokę pamoką iš klaidos, kurią privatizuojant pusę elektros skirstomojo tinklo padarė tuomečio premjero Algirdo Brazausko kabinetas. Jeigu tikimės pagrįstų kainų, ieškokime tik šiuolaikiniais vadybos principais paremto būdo paskatinti konkurenciją“, – siūlo Seimo narys.

Kitu atveju, anot liberalo, monopolininkui mokama elektros kaina niekada nebus sąžininga.

Savo rinkimų į Seimą programoje Liberalų sąjūdis buvo pasiryžęs „suteikti tiesioginės elektros energijos perdavimo linijų, autonominių išmaniųjų elektros skirstymo tinklų įrengimo privačiam kapitalui galimybes“.

Lietuva – automobilių šalis. Greitai jų turėsime daugiau nei šalyje yra registruota nuolatinių gyventojų, tačiau patikrinti automobilių „sveikatą“ – tai yra kas kelis metus atlikti privalomą automobilių techninę apžiūrą, kažin kodėl galima išimtinai tik 10 valstybės nustatytuose techninės apžiūros centruose. Nepatogu. Problematiška. Brangu. Ir jau beveik 20 metų ramybės neduodantis klausimas: kodėl būtent tik ten?

Valstybės klerkai ir suinteresuoti tikrintojai aiškina, kad taip daroma, nes norima išvengti piktnaudžiavimo ir korupcijos: neva ne valstybiniuose techniniuose centruose atliktos automobilių apžiūros bus vairuotojų „nusiperkamos“, o automobilių defektai – sąmoningai nepastebimi. Dėl to gatvėse esą bus daugiau techniškai netvarkingų automobilių ir kaip pasekmė – avarijų.

Kadangi tokios situacijos šalyje dar nebuvo, tad sunku šį spėjimą patikrinti, patvirtinti ar paneigti. Galima remtis tik kitų šalių patirtimi. Lietuvos autoservisų asociacijos teigimu, pavyzdžiui Norvegijoje ir Suomijoje valstybės deleguotą privalomą techninę automobilių apžiūrą galima atlikti įvairiuose, tarp jų ir privačiuose, autoservisuose. Vairuotojai gali rinktis apžiūros paslaugos teikėją ir pagal kainą. Pavyzdžiui, Suomijoje 2010 metais panaikinus valstybės monopolinę teisę atlikti tokias apžiūras ne tik išaugo tokių paslaugų kokybė, bet ir praktiškai nebevyksta eismo avarijų dėl automobilių gedimų. Arba pas mūsų kaimynę – Lenkijoje galiojanti tvarka, jog tame pačiame autoservise galima ir patikrinti automobilį, ir pašalinti pastebėtus defektus, ir pratęsti techninės apžiūros galiojimą. Todėl ten absoliuti dauguma automobilių iš pirmo karto įveikia techninę apžiūrą, nes esant poreikiui ten pat juos galima ir suremontuoti.

Tuo tarpu Lietuvoje dažnas vairuotojas turbūt yra susidūręs su situacija, kuomet baigiantis automobilio techninės apžiūros galiojimui yra užvažiuojama į autoservisą ir paprašoma patikrinti jo techninę būklę – tam, kad nebūtų papildomų problemų atliekant privalomą apžiūrą. Meistrų atsakymas būna beveik standartinis: iš pradžių nuvažiuokite į valstybinę techninę apžiūrą, o jei nepavyks jos praeiti iš pirmo karto, tada su defektų sąrašu užsukite pas mus, sutvarkysime.

Todėl automobilio savininkas patenka į savotišką ping pongą, kuomet turi gaišti laiką ir eikvoti pinigus kursuodamas tarp valstybinės techninės apžiūros centro ir autoserviso, užuot identifikavus problemą jį būtų išsprendžiama vienoje vietoje.

Tai, kad toks reiškinys yra beveik masinis atspindi ir statistika. Pavyzdžiui, pernai tik pusė visų šalies lengvųjų automobilių iš pirmo karto įveikė valstybinę techninę apžiūrą. Dažniausias gedimas dėl ko pakartotinai teko atvykti – nesureguliuoti artimųjų šviesų žibintai (14,4 proc.).

Viešojoje erdvėje taip pat girdima nemažai pasvarstymų ir komentarų, jog neretas atvejis yra kuomet ne naujo automobilio savininkas valstybiniuose techninių apžiūrų centruose yra savotiškai „terorizuojamas“ dėl smulkmeniškų automobilio defektų, kurie neturi reikšmės eismo saugumui. Tačiau tokio automobilio savininkas yra verčiamas bent po kelis kartus važiuoti atlikti valstybinės techninės apžiūros. O tai kainuoja ne tik papildomus pinigus, bet ir laiką. Be to dirbtinai kuriamos eilės prie valstybinių techninių apžiūrų centrų. O kur eilės ir nežinomybė dėl galutinio rezultato, ten ir galimybė korupcijai atsirasti, nes kartais tikrai būna sunku patikėti, kad gatvėje 19 amžiaus garvežį primenantis, juodais dūmais besispjaudantis automobilis-laužas, turi tvarkingą, galiojantį valstybinės techninės apžiūros taloną.

Ką daryti? Nebijoti ir pakeisti kelis dešimtmečius trunkantį valstybinį rinkos reguliavimą, kad 1,5 mln. Lietuvos vairuotojų visas paslaugas gautų vieno langelio principu, arčiau namų.

Leidimas privačiuose, autorizuotuose, atitinkamą licenciją gavusiuose autoservisuose atlikti privalomą techninę apžiūrą, padėtų sutrumpinti dabartines eiles prie valstybinių techninės apžiūros centrų, kai žmonėms šiuo metu tenka laukti po keletą valandų, nepaisant to, kad buvo išankstinė registracija. Konkurencija tarp privalomą techninę apžiūrą atliekančių centrų, tikėtina mažėjimo prasme paveiktų ir šių paslaugų kainas. Būtų taupomas ir automobilių savininkų laikas – toje pačioje vietoje būtų galima atlikti techninę apžiūrą, esant poreikiui pašalinti atrastus defektus ir gauti privalomą pažymą. Nes juk svarbiausias valstybės tikslas inicijuojant privalomas transporto priemonių apžiūras yra, kad šalies keliuose važinėtų techniškai tvarkingi automobiliai ir būtų kuo mažiuo su šia aplinkybe susijusių autoįvykių, o gal vis dėlto tai yra ir dar viena galimybė papildyti valstybės biudžetą?

Konstituciniam Teismui (KT) praėjusią savaitę paskelbus, kad komercinių saulės parkų galios ribojimas iki 2 gigavatų (GW) nenustatant pradėtų projektų plėtros reguliavimo, prieštarauja Konstitucijai, Seimui ketvirtadienį ketinama pateikti dar šių metų sausį įregistruotas pataisas, kuriomis siūloma naikinti tokį pernai įstatymu įtvirtintą ribojimą. 

Tokias Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisas Seime metų pradžioje įregistravo valdantiesiems priklausantys liberalai Andrius Bagdonas, Viktoras Pranckietis ir Romualdas Vaitkus bei du opozicijos atstovai: Lukas Savickas bei Algirdas Butkevičius.

„Tikiuosi, kad gal ministras (energetikos ministras Dainius Kreivys – BNS) leis ištaisyti jo padarytą klaidą ir nedės visų pastangų tam, kad šis įstatymo projektas nepraeitų net pateikimo stadijos“, – BNS sakė A. Bagdonas.

L. Savicko teigimu, toks reguliavimas lėmė, jog Lietuvoje dabar yra ir mažiau elektros gamintojų iš atsinaujinančių šaltinių, o tokios energijos kaina didesnė.

„Ribojimas tikrai prisidėjo ir prie to, kad Lietuva šiuo metu mažiau turi atsinaujinančios energetikos gamintojų, negu galėjo turėti nesant tokio reguliavimo, o tai tiesiogiai atsiremia ir į didesnį tarifą vartotojams“, – BNS teigė L. Savickas.

Pasak jo, Seime jau buvo bandymų ribojimą naikinti, bet pritrūkdavo balsų. L. Savickas įsitikinęs, kad KT sprendimas „dabar padės rasti tuos kelis trūkstamus balsus“.

„Kad nieko nelaukdami išspręstume tikrai neteisingą įstatymo nuostatą ir perteklinį ribojimą“, – teigė L. Savickas.

Tuo metu D. Kreivys po KT sprendimo aiškino, kad ministerija žada atsižvelgti į KT sprendimą ir tolesnį saulės ir vėjo energetikos plėtros reguliavimą numatyti įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu.

„Konstitucinis Teismas sako, kad kadangi tai yra ūkinės veiklos ribojimas, tai galima tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu. Mes tą padarėme Vyriausybės nutarimu. Todėl vienokį ar kitokį turinį, kuris buvo Vyriausybės nutarimu, (…) turime perkelti į įstatymą – tą mes ir padarysime“, – praėjusią savaitę sakė D. Kreivys.

Jis pakartojo, kad maksimali riba komerciniams saulės projektams nustatyta siekiant, kad elektros tinklo pralaidumų pakaktų tiek verslui, tiek gaminantiems vartotojams, tiek kitų atsinaujinančios energetikos išteklių pajėgumams.

Pernai birželį priimtos pataisos nustatė, kad komercinių saulės parkų suminė įrengtoji galia negali viršyti 2 GW, o ją pasiekus neišduodami leidimai prijungti jas prie tinklo. Dėl to naujų projektų vystytojai laikinai buvo priversti juos stabdyti. Pataisomis komerciniams saulės parkams buvo nustatyta maksimali 2 GW galia, o kartu su gaminančiais vartotojais – 4,4 GW.

Lietuvos miestuose ne vienus metus populiarios vietinės ekskursijos pagal istorinius pasakojimus. Gyventojai domisi žinomų literatūros tekstų veikėjų maršrutais ir tyrinėja siužetų pėdsakus gatvėse, pastatuose, kiemuose. Tai iniciatyvių gidų sukurti nedideli vietinio turizmo modeliai.

Kodėl patraukliu ir atpažįstamu siužetu užsienio turistams vis dar netapo visa Lietuva? Ko mums trūksta, kad ne tik pritrauktume po pandemijos ir karo sumažėjusius atvykstančių keliautojų srautus, bet ir sukurtume naują atvykstamojo turizmo kokybę?

Paryžiui, Barselonai, Atėnams reklamos nereikia. Į Eifelio bokštą kasmet keliasi apie 20 kartų daugiau turistų nei į Gedimino bokštą. Graikų Akropolį kasmet aplanko apie 20 kartų daugiau lankytojų negu reprezentacinę Lietuvos pilį, kurios vietoje kunigaikštis kadaise susapnavo Geležinį vilką. Vilniuje lankytojų srautai niekada neprilygs patraukliausių planetos turizmo lokacijų ekonomikai, vis dėlto privalome galvoti, kaip susigrąžinti užsienio turistus ir į mūsų šalį. Ne tik susigrąžinti, o prisivilioti jų dar daugiau.

Todėl šiuo metu politiniame lygmenyje prieiname prie konsensuso rengti turizmo strategiją, kurioje išsikeltume tikslus ir nusibrėžtume uždavinius, kaip juos pasiekti. Mūsų startinis tikslas – turizmo apyvartą iki 2030-ųjų išauginti apie 5 kartus, tai yra iki 5 mlrd. eurų nuo bendrojo vidaus produkto.

Kai Atėnų ar Paryžiaus lankomumas jau pasiekė ikipandeminį lygį, Lietuvą šiais metais „atrado“ tik du trečdaliai atvykėlių srauto, buvusio 2019 metais. Nesiimdami aktyvių veiksmų dar ilgai lauksime užsienio keliautojų ir jų čia išleidžiamų pinigų. Pastaraisiais metais šalies turizmas gyvavo iš esmės tik todėl, kad patys lietuviai iš naujo atrado Lietuvą. Tačiau aprimus krizėms, ir lietuviai pradeda atsiminti, kad be Lietuvos pajūrio dar yra Turkija, Lenkija, Latvija.

Vis dėlto turime stiprybių palyginus net su Graikija ar Ispanija. Lietuvoje ateityje bus vis maloniau ilsėtis vasarą negu Europos pietuose, kur klimato kaita sukelia baisias pasekmes ir, deja, kenks Viduržemio jūros baseino šalių turizmui. Todėl siekdami privilioti atgaivos ieškančius užsienio turistus, privalome jau dabar gerinti ežerų, upių ir ypač Baltijos jūros vandens kokybę, kurti patrauklią keliautojams infrastruktūrą, dar atsakingiau rūpintis rekreacine šalies miškų verte. Šie aspektai neišvengiamai turės atsispindėti būsimoje Lietuvos turizmo strategijoje.

Miestams, ypač Vilniui, reikia naujų įtikinamų atvykstamojo turizmo skatinimo kampanijų. Tokie rinkodaros reiškiniai kaip „G taškas“ žavūs, tačiau laikini. Ar Vilnių išgarsintų Ričardo Gavelio reklama taip, kaip Londoną garsina Šekspyras arba Haris Poteris? Vargu. Ar cepelinai prilygs kada nors bavariškoms dešrelėms, vengrų guliašui ar itališkai picai? Niekada, deja, niekada. Tiesa, šaltibarščiai, ko gero, turi didelį neišplėtotą kulinarinio turizmo potencialą. Tačiau šaltibarščių reklama neužtikrins, kad iki 2030-ųjų pasiektume 5 kartus daugiau turizmo pajamų. Tokius uždavinius turės nustatyti turizmo strategija.

Strategija turės suveikti ir kaip apsauginis filtras nuo tokių brangių ir tuščių šūkių kaip „Lietuva – drąsi šalis“ ar „Real is Beautiful“. Tai, kas natūralu, be abejo, gražu, bet tai nieko apie Lietuvą nesako atostogų krypties ieškančiam turistui. Kuopijo miestas Suomijoje irgi yra ir „real“, ir „beautiful“, Kuopijas pasiekiamas ir lėktuvu, ir traukiniu, ten ranka pasiekiami ežerai ir miškai, vyksta ledo ritulio ir scenos menų festivaliai, tačiau turbūt apie šią vietovę girdite pirmą kartą, ar ne? Ar keliausite į Kuopiją atostogų? Kodėl ne?

Galų gale, kaip pasieksime, kad mus atrastų tie keliautojai, kurie turi daugiau pinigų (užsienio turistas šalyje per dieną išleidžia tris kartus daugiau negu vietinis). Ką turėtume daryti, kad turtingesnių Vokietijos turistų dalis šalyje ne tik pasivytų ikipandeminį lygį, bet ir užimtų tuos viešbučių kambarius, į kuriuos čia nepageidaujami rusai jau nebeatvyksta?

Turime daug potencialo, tačiau jį dar patys turime atrasti. Pavyzdžiui, šiais metais mūsų šalį lanko santykinai daugiau lenkų negu iki pandemijos. Pasistenkime, kad lenkų sentimentui svarbus Vilnius taptų dar svarbesnis – ne tik kaip generolo Pilsudskio širdies kapo ir poeto Mickevičiaus namų lankymo vieta, bet ir maloni alternatyva Krokuvai ar Augustavui. Parodykime lenkams Vilnių iš naujo – kad Vilnius yra lenkų (kultūrine, pažintine reikšme). Ir Neringoje lenkams, ko gero, patiks labiau negu Sopote, tik jie šito dar nežino.

Kartu kuriame vis patogesnes priemones vieniems kitus pasiekti. Lietuvą su Lenkija netrukus sujungs puikus greitkelis. Turizmo strategijoje turės atsispindėti, kad naujas kelias būtų naudojamas ne tik lietuviams patogiau pasiekti artimiausią „Biedronką“, bet ir lenkams atrasti Vilnių, kitus Lietuvos traukos objektus. „Rail Baltica“ geležinkelis turi užtikrinti, kad Lietuva netaptų tarpine stotele tarp Rygos ir Varšuvos, o lygiaverčiu ar net patrauklesniu už kaimynus turistų traukos tikslu. Galų gale, kokį kursime Lietuvos mitą, kuris kalbėtų pats už save? Ar galime tapti šalyje filmuojamų serialų lokacijų pažinimo kraštu? Tam reikia, kad šalies kino industrija pritrauktų dar daugiau garsių serialų, ne tik „Černobylį“ ar „Keistus dalykus“. Ar galėtų Lietuva tapti LGBT turistų rojumi? Be civilinės partnerystės įteisinimo – nė nesvajokime. Unikalūs būsime ne žodžiais, o darbais.

Piliečiai, anot apklausų, neprieštarautų mokėti didesnių mokesčių, jeigu tiksliai žinotų, kokioms viešoms paslaugoms jie panaudojami. Vis dėlto šalyje renkamas vienas mokestis, kurio didelė dalis pajamų nukreipiamos netikslingai. Tai – kuro akcizas, kurio didžioji dalis tradiciškai turėtų sugrįžti tiems patiems vairuotojams sutvarkius kelius, gatves. Tačiau planuodami valstybės biudžetą šitą mokestį bėgant metams pavertėme it kiaule taupykle, iš kurios kas tik nori nugriebia lėšų įvairioms reikmėms. Po draugiškų akcizo dalybų keliams atitenka tik apie 60 proc. mokesčio pajamų.

Keliai jungiasi į sankryžas, o ne profesines sąjungas, todėl nepamatysime jų streikuojančių. Streikuoja nebent automobilių važiuoklė – beje, jau važiuojant ne tik rajoniniais keliais, bet ir pagrindine šalies automagistrale. „Esu rimtai susirūpinęs dėl poveikio būklei“, – Seime šį mėnesį sakė susisiekimo ministras Marius Skuodis. Vienas kolega Seimo narys kelyje A1 atsivėrusioms duobėms net suteikė grėsmingus vardus.

Praėjusią savaitę Susisiekimo ministerija paskelbė, kad prasidėjo kelio Vilnius-Utena ilgai laukta rekonstrukcija. Pagaliau! Tačiau lieki nukabinęs nosį, kai sužinai, kad bus sutvarkyta atkarpa nuo 93,7 km iki 95,6 km – tai yra mažiau nei du kilometrai. Du kilometrai per metus… Tiesa, šiais metais bus baigtas „Via Balticos“ ruožas iki Lenkijos – tai yra didžiausias nepriklausomos Lietuvos kelių infrastruktūros projektas. Kitaip sakant, geriausias Lietuvos kelias veda į Lenkiją. Tai yra į „Biedronką“?..

Rimtai šnekant, asfalto ir kitų medžiagų kainoms pastaraisiais metais šovus į viršų lyg betono plokštei Molėtų plente karštą vasaros dieną, valstybė keliams kitais metais suplanavo skirti 50 mln. eurų mažiau lėšų negu 2023 metais. Dalį lėšų nukreipus dar ir būtinajai karinei infrastruktūrai, kitais metais, tikėtina įstrigs „Via Baltica“ kitų ruožų statybos. Nes neužteks pinigų. Tiesa, ministerija žada, kad Rygą netrukus galėsime pasiekti bent traukiniu!

Vis dėlto į kai kuriuos rajonus ir miestus (Lietuvos, ne Lenkijos) normaliai nenuvažiuosi jau nei traukiniu, nei mašina. Kitų metų kelių programoje trūksta beveik 100 mln. eurų būtinajai būklei palaikyti. Tai reiškia, kad daug atkarpų paliksime erozijai ir kursime dar didesnes problemas ateičiai. Kai po pandemijos reikšminga dalis darbuotojų perėjo dirbti į nuotolį, o mokyklų tinklas perkuriamas pagal vaikų pavežėjimo į centrines mokyklas principą, tai reiškia, kad dar daugiau ratų zulins ir taip stipriai nusidėvintį asfaltą. Poreikių daugiau, kokybės mažiau. Mokesčių sumokame daugiau, paslaugų gauname mažiau. Daugiau kelionių – mažiau kelių!

Ką vis dėlto turėtume daryti, kad patogiai ir saugiai galėtume nuvažiuoti ne tik į Suvalkus, bet bent iš Vilniaus į Klaipėdą, iš vieno rajono centro į kitą, iš miestelio į miestelį? Seimo liberalai rugsėjį siūlė, kad valstybinius kelius valdanti Lietuvos automobilių kelių direkcija dalį savo naštos – rajoninius kelius – perleistų tvarkyti savivaldybėms, kartu joms atiduodant atitinkamą kelių programos lėšų dalį. Taip artėtume prie Lenkijos modelio, kur valstybė centralizuotai prižiūri netgi šiek tiek mažiau kelių negu Lietuvoje, užtat užtikrina apie penkis (!) kartus didesnį finansavimą. Mes turime ir kitų galimybių investuoti į kelius, pavyzdžiui, Seimo įstatymu leidome kelių direkcijai skolintis, tačiau to praktiškai nedarome. Netrukus visi Seimo nariai savo balsavimu dėl valstybės biudžeto turėsime pasispręsti, ar toliau gilinsime asfalto duobes ir visų vairuotojų susirūpinimą, ar valstybėje kaip nors rasime lėšų sutvarkyti tai, ko nesutvarkyti būtų paprasčiausias apsileidimas. Ir tai padaryti nėra sudėtinga. Kaip siūlo Seimo Ekonomikos komitetas, tereikia dėl padidėjusių kuro kainų ir padidėjusių kuro akcizų išaugusias mokesčio įplaukas, taip pat išaugusias valstybės pajamas iš sunkvežimių vinječių ne pabarstyti visiems po truputį, o skirti kritiniams kelių projektams. Kad galėtume be baimės prakirsti padangą pasiekti ne tik „Biedronką“, bet ir Molėtus, Klaipėdą, Rygą.

Seimo komitetuose ėmėmės kitų metų valstybės biudžeto. Biudžetas gali atrodyti kaip dideli nuogi skaičiai, todėl tokius dydžius kartais patogiau suvokti asociacijomis.

Visos 2024 m. šalies biudžeto pajamos su Europos Sąjungos (ES) lėšomis sudaro apie 17 mlrd. eurų. Už tokius pinigus Ukrainai būtų galima nupirkti 3,6 tūkst. bairaktarų. Už tokius pinigus Lietuva galėtų išlaikyti beveik tūkstantį nacionalinių operų. Už tokius pinigus privatūs investuotojai pastatytų 70 naujų milžiniškų „Akropolių“ (koks dabar planuojamas prie Vilniaus Vingio parko). 17 mlrd. eurų – tai yra šešis kartus didesnis biudžetas nei prieš 20 metų, kai šalis įstojo į ES, ir daugiau kaip du kartus didesnis, nei valstybė surinko prieš dešimtmetį.

Pergyvenę pandemiją, hibridinį antpuolį ir invaziją Ukrainoje nė nepastebėjome, kad per šią Seimo kadenciją metinis valstybės biudžeto dydis išsipūtė trečdaliu – paskutinis kairiųjų-valstiečių 2020 m. suformuotas biudžetas sudarė 11,5 mlrd. eurų. Tarytum mes per vieną naktį dideli užaugom.

Ar taip išeina, kad dešiniųjų Vyriausybė daugiau perskirsto negu kairieji? Tačiau mokesčiai pastaruosius metus neaugo (keliais centais pakilę kuro akcizai įsigalios vėliau). Dešiniųjų Vyriausybė, net išgyvendama krizę po krizės, vis tiek kuria sąlygas ekonomikos augimui užtikrinti. Kai žmonės nori čia gyventi ir uždirbti, daugiau surenka ir valstybė.

Tuomet valstybė sudaro sąlygas dar daugiau uždirbti ir žmonėms. Vos nepamečiau skaičiaus, kiek šią kadenciją kartų kėlėme neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). „Auksinio proto“ vertas klausimas: kiek šis dydis siekė kadencijos pradžioje? Atsakysiu už Valinską: 400 eurų. Per kadenciją keturiais etapais padidinus šią atleidimo nuo gyventojų pajamų mokesčio sumą, kitais metais NPD sudarys jau 747 eurus! Tai yra daugiau negu pernykštė minimali alga. Pati minimali alga kitais metais pasieks beveik tūkstantį.

Tuo metu vidutinio atlyginimo (VDU) dydis, paskutiniais duomenimis, sudaro apvalius du tūkstančius (prieš mokesčius). Iki vokiško standarto dar toli, tačiau savo statistiniu uždarbiu jau lenkiame ne tik kai kuriuos kaimynus, bet ir portugalus. Jeigu kas nors mūsų paklaus, kaip gerai gyvename, galime atsakyti: taip gerai, kaip Portugalijoje.

Ir bent tris kartus geriau nei naftos ir ginklų pramone springstančioje Rusijoje. Pagal paskutinę „Rosstat“ statistiką, mėnesinis atlyginimų vidurkis putino tironijoje sudaro apie 71 tūkst. rublių, pagal dabartinį kursą – tai sudaro 685 eurus. Jau nuo sausio lietuvio NPD bus didesnis negu ruso VDU… Anot vakarykščio skelbimo svetainėje hh.ru, jeigu norėtumėte (žinoma, nenorėsite) įsidarbinti sporto centro administratore Maskvoje, gali tekti pragyventi už mažiau nei 400 eurų per mėnesį. Maskvoje!

Dar vienas nuogas skaičius: kitais metais 1,7 mlrd. eurų bus nutaikyta žmonių pajamoms auginti, iš jų 1 mlrd. eurų nukreipiama į žmonių sąskaitas bankuose ir pinigines. Todėl mokytojų atlyginimai kils iki 130 proc. nuo vidutinės algos, todėl senatvės pensijos augs daugiau nei 12 proc., todėl NPD, kaip minėta, bus beveik dvigubai didesnis nei kadencijos pradžioje.

Pastebėkime asociaciją: švietimui ir saugumui didinamas finansavimas sudaro panašią vertę – beveik 400 mln. eurų tiek vienam, tiek kitam. Mokykla ir kariuomenė yra pagrindinės valstybės investicijos, nes neturint nei vieno, nei kito greičiausiai neliktų ir Lietuvos valstybės (pavyzdžiui, be valstybinės sveikatos apsaugos bet kuri šalis teoriškai gali išgyventi, tačiau be išsilavinusių ir galinčių nuo priešo apginti žmonių – niekaip). Bendrąja išraiška Lietuvos švietimui kitais metais atiteks beveik 3 mlrd. eurų, saugumui – daugiau kaip 2 mlrd. eurų.

Kiek liūdina, kad didžiausią biudžeto dalį vis dar pravalgo socialinės apsaugos ir užimtumo sritis, kuriai tenka daugiausia – apie trečdalį – visų valstybės išlaidų. Lietuvos socialinės rūpybos „apyvarta“ sudaro praktiškai tokią pačią sumą, kiek per metus surenka visos 60 Lietuvos savivaldybių! Net socialinės gerovės citadelėje Švedijoje šis santykis mažesnis: ten neįgaliųjų, pensininkų, šeimų ir vaikų bei darbuotojų socialinei apsaugai tenkanti valstybės išlaidų dalis yra mažesnė nei mūsų šalyje (pagal 2024 m. prognozę – tai yra 375 mlrd. Švedijos kronų iš bendro 1,35 trln. biudžeto).

Biudžetu perskirstydami santykinai mažiau sukurtos gerovės negu kitose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse, mes vis tiek atrodome ne kaip proveržio, o kaip socialinio jautrumo kraštas. Savaime tai nei gerai, nei blogai, vis dėlto faktas indikuoja, kad Lietuvoje vis dar per daug tikimės iš valstybės, nes ir pati valstybė vis dar nerado efektyviausio būdo, kaip įgalinti iškritusiuosius iš darbo rinkos. Kad ir kaip būtų, Lietuva neketina gyventi tik šia diena. Kitais metais maždaug penktadalis valstybės išlaidų taps investicijomis šalies ateičiai (neskaitant didinamų atlyginimų mokytojams, kurie irgi rūpinasi Lietuvos ateitimi). Viską sudėję galime pastebėti, kad biudžetu valstybę kreipiame veržliu ir saugiu kursu.

Privačiam sektoriui numatytas elektromobilių naudojimo skatinimo lėšas perkeldamos į viešąjį sektorių, Finansų ir Susisiekimo ministerijos nepaisė Seimo valios ir šitaip galėjo viršyti savo  įgaliojimus, teigia Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija.

Trečiadienį Seimo Ekonomikos komitetas aiškinosi, kur dingo Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo plane (vadinamajame RRF) numatytos ir sutartos lėšos remti privačius juridinius asmenis, kurie įsigyja elektromobilius.

41 mln. eurų apimties priemonę skatinti įmones įsigyti elektromobilius dar šių metų gegužės 24 d. Ekonomikos komitetui pristatė pati Susisiekimo ministerija. „Norime kuo greičiau paleisti priemonę įmonėms, kurios vykdo pavežėjimo arba nuomos [paslaugas]. Priemonės aprašą esame jau parengę“, – prieš keturis mėnesius parlamento komitetui patvirtino Susisiekimo ministerijos kancleris Ramūnas Dilba. Tačiau Finansų ministerijai pareikalavus, įsipareigojimas dingo.

„Jūs visiškai nesiskaitote su tuo, ką patvirtinome Seime, nekreipiate dėmesio į komiteto poziciją“, – šią savaitę Ekonomikos komitete posėdyje stebėjosi Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas. Anot jo, pakeisdamos savo poziciją ministerijos apgavo lūkesčių turėjusius verslus – ypač didelius autoparkus valdančias trumpalaikės nuomos, siuntų, taksi bendroves.

R. Dilba spendimą aiškino tuo, kad Seime įteisinta galimybė nuo šių metų įmonėms atskaityti PVM už įsigytus elektromobilius ir „yra tam tikra papildoma paskata privačiam sektoriui“.

A. Bagdono teigimu, Seime pakeistu įstatymu priimta PVM lengvata neturi jokios įtakos nuomos ar pavežėjimo veikla užsiimančių bendrovių autoparko transformacijai į elektrinį, nes jos jau iki įstatymo galėjo atskaityti PVM. „Vadinasi, buhalterinės apskaitos gretinimas su tikslinėmis valstybės subsidijomis skatinant įsigyti elektromobilius yra visiškai nekorektiškas“, – teigia liberalas.

Savo ruožtu Finansų ministerijos Investicijų departamento vyresnioji patarėja Eglė Coppa iš esmės pripažino, kad verslo lūkesčiai buvo paaukoti su tikslu europines investicijas elektromobiliams perkelti į viešąjį sektorių. „Sutinku, kad didelės įmonės, kurių pagrindinė veikla susijusi su automobiliais, šiek tiek įkrito į tarpus dabartinėje schemoje“, – komitete sakė ji.

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo žodžiais, savo veiksmais ministerijos pakenkė Vyriausybės reputacijai investuotojų akyse. „Valstybei pereinant nuo iškastiniu kuru varomų mašinų prie elektrinių būtent verslas yra greičiausias partneris pasiekti tvarumo proveržį. Dabar išeina, kad išsižadėdama suderėtų pažadų Vyriausybė verslo apsukas elektrifikuojantis sulėtino vienais metais ir pati pakenkė savo veiklos prioriteto – žaliojo kurso – pagreičiui. Be to, vis daugiau kapitalo kaupti viešajame sektoriuje, užuot stimuliavus privačią rinką, yra negera tendencija ir viešojo valdymo yda“, – teigia E. Gentvilas.

Iš anksčiau numatytos 41 mln. eurų dydžio priemonės verslo elektromobilių parkams Finansų ministerija 20 mln. eurų nukreipė elektra arba vandeniliu varomiems autobusams įsigyti ir jų įkrovimo infrastruktūrai savivaldybėse, o 21 mln. eurų – valstybinio geležinkelio ruožo Kaišiadorys–Klaipėda elektrifikavimui.

Trečiadienį išklausęs Ekonomikos komiteto pastabas, Susisiekimo ministerijos kancleris pasiūlė ieškoti kelių sugrįžti prie anksčiau sutartų RRF paskirstymo sąlygų. „Jeigu būtų svarstymų apie perskirstymą, mes būtume pasiruošę tas sumas skirti būtent elektromobilių skatinimui“, –  kalbėjo R. Dilba.

Savo ruožtu Seimo Ekonomikos komitetas raštu pareikalaus atšaukti šiuos ministerijų sprendimus. Šiuo metu Lietuvoje rieda per 16 tūkst. elektromobilių – jie sudaro beveik 1 proc. šalies autoparko.

„Sekmadienio pusiaudienio „sausasis“ įstatymas, draudžiantis įsigyti alkoholio parduotuvėse po 15 val. yra neefektyvus – tiesiog sudaro perteklinę kliūtį savaitgalį įsigyti svaigiųjų gėrimų saikingai vartojantiems klientams. Tą beje, pastebi ne tik Lietuvos gyventojai, bet ypač į mūsų šalį atvykstantys turistai bei poilsiautojai.

Sutikite, kad XXI amžiuje, labai sunku paaiškinti tiek vietiniam, tiek užsieniečiui, kodėl šešias dienas per savaitę parduotuvėse galioja viena tvarka, o sekmadienį – ji drastiškai pasikeičia.   

Galbūt galima sutikti, kad prekybos pavėlinimas rytais iki 10 val. yra pagrįstas, nes apriboja galimybes priklausomiems nuo alkoholio žmonėms įsigyti butelį prieš darbo pradžią. Tačiau sekmadienį daugelis nedirba, atvirkščiai – švenčia asmenines šventes, leidžia laisvalaikį. Todėl toks ribojimas, sukelia aibę nepatogumų, be to, skatina piktnaudžiauti, apeiti tvarką.

Teiginio, kad sekmadienį padauginę alkoholio gyventojai dažniau pirmadienį ateina į darbą neblaivūs, nepatvirtina duomenys: pagal Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų 2018 m. atliktą 2,6 mln. blaivumo patikros testų analizę, vos 0,32 proc. jų buvo teigiami.

Pasaulio sveikatos organizacija iš tikrųjų deklaruoja, kad paros laiko, kai galima įsigyti alkoholinius gėrimus, ribojimas yra visose šalyse rekomenduojama priemonė alkoholio vartojimui mažinti. Deja, tikslių rodiklių, koks prekybos laikas yra optimalus, neperteklinis, ekspertai nepateikia – sekmadienio sausasis pusiaudienis yra politinio susitarimo visuomenėje klausimas, kitaip sakant, ne mokslo, o ideologijos rezultatas. Mes siūlome, kad ir likusią pusę prekybos laiko sekmadienį negaliotų „valstietiška“ tvarka.

Šiuo atveju, visų Lietuvos gyventojų nereikėtų paversti kelių procentų priklausomybę alkoholiui turinčių tautiečių, įkaitais. Negalime dėl žmonių, turinčių problemų su alkoholiu, pažeisti kitų piliečių teisių. Neabejotinai, būtų daug efektyviau dėmesį sutelkti ne į priverstinį eilinį žmonių dresavimą, o į pagalbą tai mažai grupei žmonių turinčių priklausomybę. 

Juo labiau, kad valstybinės duomenų agentūros duomenimis, vienam gyventojui vidutiniškai tenkantis suvartojamo absoliutaus alkoholio kiekis per praėjusius 5 metus buvo panašus nepaisant sekmadienio – vidutiniškai sudarė 9,5 litro ir šoktelėjo tik įsigaliojus karantinams: 2020 m. – iki 9,7 l, 2021 m. – 10,3 litro.

Beje, tie patys statistikai pažymi, kad apskritai alkoholio vartojimas Lietuvoje pernai mažėjo visur – ir parduotuvėse, ir restoranuose bei kavinėse. Pavyzdžiui, šalies mažmeninėje prekyboje ir maitinimo įmonėse parduota 3,1 mln. dekalitrų spiritinių alkoholinių gėrimų (degtinės, viskio, brendžio ir pan.), arba 4,6 proc. mažiau nei 2021 metais, vyno ir fermentuotų gėrimų – 4,4 mln. dekalitrų, arba 6,2 proc. mažiau. Kaip ir kasmet, daugiausia parduota alaus – 19,6 mln. dekalitrų, bet ir jo pardavimai sumažėjo 10,8 proc.

Vis dėlto, sausai statistikai skelbiant, kad 2022 metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas krito 7,4 proc., alkoholio gamintojai teigia, kad į tokius oficialius rezultatus reikėtų žiūrėti atsargiai – dėl tyrimo metodikos, į kurią įtraukiami tik legaliai Lietuvoje parduoti gėrimai. Jų teigimu, reali alkoholio vartojimo padėtis šalyje yra kitokia. Dėl tebegaliojančių prekybos alkoholiu draudimų, taip pat su kaimynais nederinamos alkoholiui taikomos akcizų politikos, žmones vis dar aktyviai perka kontrabandinį, savadarbį alkoholį arba važiuoti jo įsigyti į užsienį.

Ne paslaptis, kad pasienio prekyba su Lenkija ir Latvija klesti jau daugelį metų. Į kaimynines šalis lietuviai vyksta įsigyti alkoholinių gėrimų, kurie dėl taikomos akcizų politikos tose šalyse yra gerokai pigesni. Pagal akcizų mokesčių dydį stipriajam alkoholiui ir vynui Lietuva yra brangiausia regione. Dėl to šalies biudžetas patiria ženklius praradimus. Tuo tarpu muitinės departamento duomenimis, vien per šešis šių metų mėnesius, iš Baltarusijos buvo bandyta įvežti virš 4 tonas nelegalaus alkoholio.

Jei tai būtų parduota legalioje rinkoje, surinktus mokesčius, gautus pinigus galėtume nukreipti švietėjiškai veiklai, kad ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos vaduojantis iš priklausomybių. Tačiau kuo daugiau draudimų ir ribojimų, tuo didesnė šešėlinė rinka. Ir pabaigai. Pažadų privalu laikytis. Mes, liberalai, prieš šiuos rinkimus žadėjome, kad ištaisysime nelogiškus buvusios valdžios priimtus draudimus, o sprendimai, kurie darė įtaką mažesniam alkoholio vartojimui, liks. Pasikartoju, nesiūlome sugrąžinti prekybos visą parą kaip yra buvę anksčiau, mes tik norime panaikinti perteklinius naudos neduodančius ribojimus ir suvienodinti galimybes įsigyti alkoholio nuo 10 val. ryto iki 20 val. vakaro – prekyba visomis dienomis turi vykti vienodą laiką.

Beveik 17 mln. eurų vertės sutartis naujam keleivių terminalui Klaipėdos naujojoje perkėloje statyti – tai ydingo viešųjų išteklių planavimo pavyzdys, kurį AB „Smiltynės perkėla“ valdanti Susisiekimo ministerija turėtų nedelsiant stabdyti, įsitikinęs liberalas Andrius Bagdonas.

Jis atkreipia dėmesį, kad iš bilietų, per trejus metus pabrangusių maždaug dvigubai, finansuojamas projektas patiems keleiviams net nebus reikalingas. Abejonę dėl naujojo terminalo praėjusį penktadienį Nidoje posėdžiavusiai Seimo Neringos bičiulių grupei iškėlė Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis. Jo pastebėjimu, terminalas keleiviams bus nenaudingas, o pačiai Neringai – ir žalingas.

Pagrindinė viešai įvardijama terminalo funkcija – keleiviams laukti kelto. Kaip įvardijama architektūrinį projektą rengusios studijos „Altitudės“ koncepcijoje: tai bus pastatas, „atveriantis vaizdus į Kuršių neriją laukiantiems kelionės keltu“.

Anot A. Bagdono, absoliuti dauguma keleivių Naujojoje perkėloje savo kelto laukia automobilyje. „Laukimo paslauga iš dalies turėtų prasmę nebent per didžiausią sezoninį piką. Kai eismas įprastas, į keltą patenki nelaukęs. Vis dėlto net ir susidarius spūstims kuris vairuotojas lakstys laiptais pirmyn atgal iš terminalo prie savo automobilio? Laukimas prasmingas tik keliaujantiems pėsčiomis arba dviračiais. Tokia funkcija sėkmingai užtikrinama Senojoje perkėloje. Naujojoje perkėloje vairuotojams reikia tik trijų dalykų: kasos, tualeto ir kuo greičiau patekti ant denio“, – aiškina neringiškis Seimo narys.

Be to, A. Bagdono pastebėjimu, prieš dešimtmetį rekonstruota Senoji perkėla kainavo 4 mln. litų – tai yra apie 15 kartų mažiau, negu planuojama investuoti į Naująją perkėlą.

Jo vertinimu, tikroji statomo terminalo paskirtis yra net ne infrastruktūros keleiviams kūrimas, o lūkestis pastatyti šiuolaikišką biurą su gražiu vaizdu įmonės darbuotojams. „Pastato plotas užims 2400 kv. metrų, o įmonėje dirba 100 žmonių. Vienam darbuotojui teks 24 kv. metrai, tačiau dauguma jų darbo dieną praleidžia ne biure, o mariose. Remiu geresnes sąlygas darbuotojams, tačiau pažangiausios įmonės biurus nuomojasi, o ne statosi pačios“, – pabrėžia A. Bagdonas.

Seimo narys atkreipia dėmesį, kad dar pernai „Smiltynės perkėla“ naujajame pastate įžvelgė į „laivų remonto dirbtuvių“ funkciją, nors tokia pagal projektą net neįmanoma fiziškai. „Vadinasi, įmonė nė nežino, ko nori. Tuo tarpu Neringoje iki skausmo žinome, kad mums reikia ne naujų pastatų žemyno krante, o modernių, patogių ir ekologiškų susisiekimo būdų tarp Klaipėdos ir Nidos, pavyzdžiui, elektrinio kelto. „Smiltynės perkėlai“ tai visiškai nerūpi“, – stebisi A. Bagdonas.

Liberalo supratimu, naujasis terminalas neprisidės prie Neringos ekologijos net per pastaruosius metus beveik dvigubai pabrangus automobilio kėlimo paslaugai. „Smiltynės perkėla“ yra teigusi, kad naujasis terminalas leis teritorijoje priimti beveik trigubai daugiau automobilių – 140 transporto priemonių vietoje šiuo metu telpančių 65. „Kitaip sakant, keltų bendrovė planuoja kuo patogesnes sąlygas individualiam transportui, kuriam vasarą kurorte nėra užtektinai vietos ir niekada nebus. Viskas turėtų būti daroma atvirkščiai – investuojama į alternatyvius susisiekimo būdus mariomis, naujus ekologiškus maršrutus, keliavimą dviračiais, skatinant automobilius palikti žemyno krante“, – teigia A. Bagdonas.

Praėjusį dešimtmetį keliantis į Smiltynę keleivio bilietas kainavo apie eurą arba mažiau kaip eurą, automobilio perkėlimas – apie 11-12 eurų. 2021 m. birželį keleivio bilieto kaina pabrango iki 1,1 euro, automobilio – iki 13 eurų. 2022 m. birželį kainos vėl kilo: keleivio – iki 1,3 euro, automobilio – iki 18,3 euro. Šių metų birželį dar kartą pakėlus kainas, dabar bilietas asmeniui kainuoja 1,5 euro, automobiliui – 20,5 euro.

Naujosios perkėlos projektas buvo suderintas 2021 m., kai pastebimai pradėjo kilti perkėlimo paslaugų kainos. Sutartį su rangovu AB „Smiltynės perkėla“ pasirašė prieš dvi savaites, rugsėjo 11 dieną. 98,99 proc. keltų bendrovės akcijų valdo Susisiekimo ministerija, viena iš trijų bendrovės valdybos narių yra ministerijos tarnautoja. „Ar kas nors iš valdybos narių pagalvojo atlikti terminalo statybų sąnaudų ir naudos analizę, ar vien vadovavosi keltų bendrovės direktoriaus vizija, kuriam turbūt norisi patogesnio kabineto su vaizdu į marias“? – sako A. Bagdonas.