Kategorija: Be kategorijos

Iš Kelių programos lėšų reikėtų leisti kurortuose įrengti automobilių stovėjimo aikšteles ir automobilių saugyklas, kurios būtų nutolusios nuo kelio juostų ar nuo daugiabučių namų, siūlo Seimo liberalų sąjūdžio frakcijos narys, neringiškis Andrius Bagdonas. Jo parengtą įstatymo pataisą parašais parėmė 50 parlamentarų.

Pasak A. Bagdono, automobilis kurorte atlieką prieštaringą funkciją. „Viena vertus, poilsiautojams automobilis yra patogiausia priemonė atvykti atostogų. Kita vertus, kurortų erdves užkemšantis eismas ir tankūs parkingai poilsį trukdo. Vadinasi, nors žmonės į kurortus atvyksta pailsėti nuo miesto triukšmo ir taršos, paradoksaliai atsiveža tą taršą ir triukšmą su savimi. Specializuotos saugyklos ir parkingai padėtų sumažinti problemą“, – sako liberalas.

Pagal jo siūlomą įstatymo projektą, Kelių priežiūros ir plėtos programos lėšas būtų nukreipti ne tik įprastam infrastruktūros tobulinimui,  bet ir automobilių stovėjimo aikštelių ir saugyklų įrengimui kurortiniuose miestuose. Dabartinis įstatymas leidžia lėšas naudoti parkingams ties kelio juosta, viešojo transporto stotelėms ir infrastruktūrai, darnaus judumo ir neįgaliųjų priemonėms, dviračių statymo infrastruktūrai, šaligatviams, pėsčiųjų ir dviračių takams, daugiabučių namų kiemų gatvėms ir parkingams, taip pat kai kuriais kitais atvejais.

Pandeminiai metai ir atitinkama ekonominė politika lėmė ne vieną netikėtą fenomeną – vienus verslus sužlugdė, kitus sustiprino. Pavyzdžiui, bankų pelnai didėjo dvigubai. Kai daugelis išgyveno sunkumus, toli gražu ne dažnas sektorius sugebėjo užauginti kelis kartus didesnę apyvartą (neskaitant turbūt vakcinų ir medicininių kaukių gamintojų).

O kas Lietuvoje pastaraisiais metais augo beveik keturis kartus – nuo 176 tūkst. atvejų 2019-aisiais iki 664 tūkst. pernai? Atsakysiu. Per 4 metus 4 kartus užaugo nustatytų greičio viršijimo faktų. Pavyzdžiui, lyginant 2020 m. sausį su 2023 m. tuo pačiu mėnesiu, baudų surinkimo apyvarta išaugo visus 7 kartus – nuo 4 tūkst. iki 28 tūkst. atvejų. Todėl vargu ar stulbinantis šuolis susijęs su pandemija. Tiesa, lyginant šiuos du mėnesius žūčių avarijose sumažėjo nuo 17 iki 14.

Tikrovė banalesnė. Greičio viršytojus dažniau pričiumpa. Ypač gerai policija sumedžioja greičiau važiuojančius: jeigu priešpandeminiais metais greitį iki 10 km/h viršydavo kas devintas paskubėjęs kelių eismo taisyklių pažeidėjas, tai dabar greitis šitos „normos ribose“ viršijamas tik kas penkiašimtąjį kartą – dauguma įkliuvusių pažeidėjų lekia greičiau negu „truputį paspausiu, nes visi taip daro“.

Kaip paaiškinti augimą? Negi Lietuvoje išsipildė policinės valstybės „idealas“ – šalia kiekvieno nusikaltėlio pastatyti po uniformuotą pareigūną? Kad ne. Valstybėje paprasčiausiai pridygo daugiau kamerų – keliuose visus stebinčių „didžiųjų broliukų“.

Vien Lietuvos automobilių kelių direkcija valstybinės reikšmės keliuose pastatė daugiau kaip 200 radarų – 72 momentinius greičio matuoklius ir 131 vidutinio greičio matavimo sistemas. Kelių direkciją vejasi savivaldybės – vien Vilniaus miesto savivaldybė šįmet įrengė 16 naujų daugiafunkcinių matuoklių šalia jau veikusių 23 greičio sekimo įrenginių. O kur dar kilnojami „trikojai“.

Suprantama, taisyklių reikia laikytis, o pažeidėjus – „išmatuoti“, surasti ir bausti. Vis dėlto šiuo atveju pro visuomenės radarą praslysta nemaloni aplinkybė, kad matuoklius įrenginėjančios institucijos pačios nesilaiko taisyklių. Kodėl nesilaiko? Nes taisyklių tiesiog nėra!

Juk direkcija ar savivaldybė, rinkdama duomenis apie kelių eismo taisyklių pažeidėjus, seka mus visus, kitaip sakant, sistemiškai renka privačius duomenis – ir daro tai be įstatymo leidėjo nurodytų taisyklių.

Šitą teisinę spragą pastebėjo Seimo narys konservatorius Mindaugas Skritulskas ir rugpjūtį su kitų frakcijų nariais užregistravo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisą, kad vis griežčiau vairuotojus medžiojantys radarai patys būtų kontroliuojami griežčiau. Siūloma konkrečiau nurodyti, kur stacionarios eismo priežiūros priemonės gali būti statomos, prieš tai būtinai atlikus poveikio asmens duomenų apsaugai vertinimą. Įstatymo projekte kartu pastebima, kad eismo taisyklių pažeidimus tiria policija, užtat dėl radarų sau pati sprendžia Lietuvos automobilių kelių direkcija. Vadinasi, Susisiekimo ministerijai pavaldi institucija iš dalies įgyja panašią stebėjimo galią kaip valstybės saugumas, policija, muitinė.

Kaip prieš 15 metų įvardijo filosofas, liberalas Leonidas Donskis, „svetimo gyvenimo stebėjimas, stebimajam objektui nepajėgiant atsakyti tuo pačiu, kažkada buvo jėgos kodas ir ypatinga privilegija“. Kelių direkcijos sprendimu, šiais ir kitais metais rasis dar 60 greičio matuoklių ir vidutinių greičio matavimų atkarpų. Negi mes besąlygiškai pritarsime, kad direkcija be visuomenės susitarimo toliau savintųsi stebėjimo privilegiją ir didintų galią?

Leiskite priminti, kad šiais metais suėjo 10 metų nuo didžiulio privatumo sukrėtimo Vakarų pasaulyje – informatiko Edwardo Snowdeno atskleisto valstybinio sekimo masto JAV. Amerikiečiai per tą laiką sugriežtino duomenų apsaugą, o pats už valstybės paslapčių išdavystę ieškomas pranešėjas liko putino globoje. Vėliau nuskambėjo „Cambridge Analytica“ piktnaudžiavimo asmenine vartotojų informacija skandalas „Facebook“ ekosistemoje, tačiau tai nesutrukdė technologijų milžinui toliau misti duomenimis ir juos panaudoti privačiam verslo interesui. Savo ruožtu Europos Sąjunga įdiegė Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą – būtiną įrankį privatumui saugoti, kuris negarbingose rankose ne visada atlieka savo funkciją, o tampa dangstymosi skydu.

Per dešimtmetį po karčių faktų apie piktavališkai pažeidžiamą privatumą supratome, kad asmens duomenys yra brangenybė, kurių neleistina rinkti savavališkai, be demokratinio parlamento pritarimo. Deja, Lietuvoje kai kurios struktūros pamina privatumo apsaugos principą.

Ir dėl ko? Ar tikrai tik siekiant saugumo keliuose? Praėjusį pavasarį šalį sukrėtė net kelios baisios avarijos kaktomuša. Naujienų laidose eismo ekspertai kartojo, kad tragedijų priežastis yra nesaugus greitis. Kodėl keturis kartus išaugęs greičio viršijimo fiksavimas nesustabdo skaudžiausių nelaimių? Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, žūčių kelyje nuosekliai mažėja nuo 2015 m., kai mirė 241 žmogus (2020 m. eismo įvykiuose mirė 176, pernai – 122). Pavojingiausiuose taškuose greičio matavimas sustabdo mirtiną nelaimę. Tačiau radarai nenugalės mirties – net jei pastatysi tokį kiekviename kelio kilometre. Panašu, kad valstybės tikslas ne tas.

Kol kas radaras dažniau padeda išsiųsti baudą greitį viršijusio velionio artimiesiems. Nes valstybei tai naudinga.

Dirbantiems pagal individualios veiklos pažymą žmonėms mokesčių tvarka turėtų nesikeisti – atskaičius sąnaudas jiems būtų taikomas tas pats ir visiems vienodas 15 proc. gyventojų pajamų mokesčių tarifas. Tokį pasiūlymą mokesčių reformos paketu keičiamam Gyventojų pajamų įstatymui registravo Liberalų sąjūdžio frakcija.

Anot frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo, į individualiai dirbančiuosius – daugiau kaip 200 tūkst. šalies gyventojų – nusitaikiusi reformos dalis stringa ir praktiškai, ir politiškai.

„Netrukus sueina metai, kaip apmąstome mokesčių reformos gaires. Įvyko ne vieno komiteto posėdis, keli liberalų susitikimai su finansų ministre, praėjo reformos projektų pateikimas Seime. Kuo toliau, tuo aiškiau, kad siūlomas individualios veiklos apmokestinimo būdas ne tik neatitinka liberalų principų, bet ir praktiškai niekur neveda – tai yra neužtikrins teisingesnio mokesčių surinkimo. Todėl apsisprendėme paprastai: kviečiame nieko nekeisti – palikti, kaip yra“, – sakė E. Gentvilas.

Jo pastebėjimu, individuali veikla žmonėms dažnai yra papildomas būdas užsidirbti. „Lietuvoje pajamas iš individualios veiklos kasmet deklaruoja 15–20 tūkst. daugiau žmonių. Dirbančiųjų pagal darbo sutartį ir kartu vykdančiųjų veiklą pagal pažymą kasmet daugėja praktiškai identiškai. Tai – tie patys žmonės. Tai žmonės, kurie, kurdami savo gerovę, dirba per du darbus. Maža to, atitinkamai du kartus moka sveikatos ir socialinio draudimo mokesčius“, – teigę E. Gentvilas.

Pernai individualios veiklos pajamas deklaravo 218 tūkst. asmenų, iš jų – du trečdaliai buvo dirbantys samdomą darbą – tai yra 138,5 tūkst. gyventojų.

Seimo Ekonomikos komiteto narys Andrius Bagdonas pastebėjo, kad vidutiniškai vos vienos paslaugų grupės teikėjų metinės pajamos yra reikšmingai didesnės už kitų individualiai dirbančių – tai yra teisinės veiklos (advokatų, antstolių, notarų).

„Ministerijos duomenimis, daugiau nei keturi tūkstančiai Lietuvos teisininkų iš individualios veiklos uždirba vidutiniškai apie 40 tūkst. eurų apmokestinamų pajamų. Liberalai nemano, kad tai yra tokie pinigai, kuriuos valstybė turėtų žūtbūt labiau apmokestinti ir perskirstyti. Jeigu valstybė pasiryžusi, kad šiai profesijai būtinas kitoks mokestinis režimas, galima surasti kitų paprastų būdų negu naikinti visiems aiškų ir vienodą sąnaudų atskaitymo dydį ir apmokestinimo tarifą“, – aiškino Seimo narys.

Birželio mėnesį Liberalų sąjūdžio frakcija siūlė kompromisą – užuot visiems koregavus sąnaudų dydį ir mokesčio tarifą, daugiausiai pajamų gaunantiems save įdarbinusiems asmenims įvesti pajamų „lubas“, kurias pasiekę, jie turėtų keisti veiklos formą.

Seimo narys dar atkreipia dėmesį į statistinį individualiai dirbančių pajamų kuklumą. „Kirpėjai ir autoservisų meistrai iš individualios veiklos vidutiniškai prisiduria 3 tūkst. eurų apmokestinamų pajamų per metus, apdailininkai – daugiau kaip 4 tūkst. eurų. Net verslo konsultantai ir programuotojai pagal pažymą uždirba apie 10 tūkst. eurų per metus. Negi tai tokios didelės įplaukos, dėl kurių Seime laužysime ietis?“ – stebėjosi A. Bagdonas.

Liberalo įsitikinimu, bet kokie neatsargūs mokesčių sistemos pertvarkymai, ypač mokesčius didinant, gali lemti priešingą efektą, negu tikisi Vyriausybė – individualios veiklos vykdytojai dalį pajamų slėps šešėlyje arba pasitrauks vien į samdomą darbą.

„Seime jau svarstomas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektas slopintų gyventojų privačią iniciatyvą, verslumą, atsakomybę už save. Todėl sieksime jį visiškai išbraukti“, – sakė A. Bagdonas.

Finansų ministerijos duomenimis, visi 218 tūkst. pajamas pernai deklaravusių žmonių bendrai uždirbo 1,15 mlrd. eurų po atskaitytų sąnaudų – tai yra vidutiniškai 5,3 tūkst. eurų kiekvienas.

Daug diskusijų sukėlusiam mokesčių sistemos peržiūros paketui Seimas po pateikimo pritarė birželio pabaigoje.

Kritiką reformai bendru pareiškimu yra išsakiusios 54 verslo ir profesinės asociacijos. Kreipimąsi į Seimo frakcijas ir komitetus parengusios verslo struktūros ragina parlamentą atmesti siūlymus didinti gyventojų pajamų apmokestinimą, motyvuodamos tuo, kad mokesčių didinimas pablogins šalies verslo aplinką, pakenks Lietuvos konkurencingumui ir paskatins šešėlinę ekonomiką.

Vyriausybės pateiktoje mokesčių reformoje numatomi didesni mokesčiai daliai dirbančiųjų individualiai. Priėmus pakeitimus, daugiau asmenų turėtų mokėti nekilnojamojo turto mokestį, keistųsi kai kurių lengvatų taikymo tvarka, būtų įvesta minimali nedarbo išmoka.

Pasak finansų ministrės Gintarės Skaistės, reformos naudą – dėl didinamo neapmokestinamojo pajamų dydžio – pajustų 800 tūkst. gyventojų arba 70 proc. visų šalies dirbančiųjų, kurių pajamos siekia iki vieno vidutinio atlyginimo. Tuo metu mokestinė našta, pakeitus gyventojų pajamų mokesčio modelį, padidėtų apie 17,5 tūkst. individualiai dirbančių asmenų. Pagrindiniu įstatymų projektus svarstysiančiu komitetu patvirtintas Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, papildomais – Ekonomikos, Kaimo reikalų bei Socialinių reikalų ir darbo komitetai. Pataisos į parlamento posėdžių salę turėtų grįžti rudens sesijoje.

Praėjusią savaitę surengtas karštas Seimo Kaimo reikalų posėdis galėtų būti įdomus ne tik kaimo gyventojams, bet ir kirpėjams arba kurjeriams didmiestyje. Tiek ūkininkai, tiek kirpėjai arba kurjeriai dažnai dirba pagal individualios veiklos pažymą. Jeigu kirpėja būtų turėjusi laiko dalyvauti Kaimo reikalų komiteto posėdyje, būtų išgirdusi įdomių ir svarbių dalykų, kas jos laukia po rengiamos mokesčių reformos (jeigu Seimas tokiai, žinoma, pritartų).

Grožio paslaugos sostinės centre, žinia, nepigios: tarkime, pedikiūro paslaugą gausi nebent už 50 eurų. Įsivaizduokime pedikiūrininkę, kuri per dieną aptarnauja, tarkime, 5 klientes. Dirbdama, tarkime, 5 dienas per savaitę, ji per mėnesį uždirba 5 tūkst. eurų pajamų. Atmetus atostogas, laisvadienius ir nedarbo dienas, pedikiūro profesionalės pajamos per metus sudaro nei daug, nei mažai – apie 50 tūkst. eurų per metus.

Pedikiūrininkės problema ta, kad ji dirba pagal individualią veiklą. Vadovaujantis Finansų ministerijos doktrina, ji mokesčius moka nesąžiningai ir neteisingai, vadinasi, pagal parengtą mokesčių reformos projektą jai teks mokėti 5 proc. punktais daugiau mokesčių (nes pajamos viršija 35 tūkst. eurų per metus). Ministerijos įsivaizdavimu, padidinus tarifą kiti mokesčių mokėtojai iš pedikiūrininkės sulauks daugiau teisingumo ir sąžiningumo.

Dar labiau stebina ne šitos kaip malda kartojamos socialdemokratiškos abstrakcijos. Labiausiai stebina Finansų ministerijos bandymas pervardyti sąvokas, tai yra įvesti naujakalbę, kad pateisintų mokestines mažai kam suprantamas naujoves.

Pirmą kartą naujakalbę išgirdome finansų ministrei Gintarei Skaistei lankantis Liberalų sąjūdžio frakcijoje, kur ji pristatė reformos koncepciją. Minėdama pajamas iš individualios veiklos, ji tučtuojau pati save pataisė ir pajamas pervadino „pelnu“. Tai nuskambėjo keistai ir, ko gero, pačiai ministrei neįprastai (nes iš pradžių natūraliai minėjo būtent „pajamas“).

Aname Kaimo reikalų posėdyje ir finansų viceministrės Rūtos Bilkštytės liežuvis kliuvo už tų pačių žodžių. Aiškindama, kuriems savarankiškai dirbantiems asmenims reforma tariamai neturės įtakos, viceministrė sakė: „85 proc. gyventojų, deklaruojančių individualios veiklos pajamas, tai yra deklaruojantys pelną… apmokestinamąsias pajamas – tai yra pelną, kuris jau lieka gyventojo asmeninėms reikmėms, mokesčių ir tarifo, ir mokesčių kredito pokyčiai beveik nepalies“.

Tai vis dėlto kur nusitaikė reformos projektas – į pajamas ar pelną? Komentuodama įstatymus Valstybinė mokesčių inspekcija apie tariamą savarankiškai dirbančių pelną niekur neužsimena. Pernai paskelbtame plačiame inspekcijos išaiškinime apie individualios veiklos, vykdomos pagal pažymą, ypatumus įvardijama, kad „individualios veiklos pajamoms priskiriamos bet kokios gyventojo pajamos, kurias jis gavo, vykdydamas atitinkamos rūšies individualią veiklą“.

Paskui komitete R. Bilkštytė save patikslino: „Kai mes kalbame apie individualios veiklos pajamas – apmokestinimą, tai turėkime omenyje, kad mes kalbame apie pelną. Tai yra visos sąnaudos, kurios yra susijusios su toms pajamoms uždirbti, visa rizika jau yra įskaičiuojama, ir susijusios sąnaudos su ta rizika, yra įskaičiuojamos kaip sąnaudos“.

Ką nors supratote? Susidaro įspūdis, kad Finansų ministerijos vadovai ne tik kliūva už sąvokų, bet ir patys pametė reformos principą ir tikslą, kurio mokesčių mokėtojai iš pat pradžių nesuprato ir kuo toliau, tuo vis mažiau supranta.

Kas vis dėlto slypi už mėginimo pervadinti ekonomikos pradžiamokslio sąvokas „pajamos“, „pelnas“, „sąnaudos“? Tai panašu į komunikacinę taktiką įtikinti visuomenę, kad visi pagal individualią veiklą dirbantys asmenys paprasčiausiai lobsta, – tai yra gauna vien tik pelną, kuris lieka atskaičius mokesčius ir kitas sąnaudas.

Pedikiūrininkė, dabar per pietų pertrauką skaitanti šitą tekstą, nustemba ir pamąsto: juk tai visiškas absurdas! Vadinasi, atlyginimą gaunančios viceminisitrės darbo užmokestis yra ne kas kita, kaip pelnas! (nes visas sąnaudas: gyventojų pajamų, sveikatos draudimo mokesčius ir net telefono išlaidas jau apmokėjo darbdavys – ministerija). Rugpjūčio derlių iki tamsos imantis ūkininkas mąsto: vadinasi, ir vasaros darbams laukuose traktorininku įdarbintas bernas uždirba ne ką kita, o pelną!

Negaliu atsistebėti, kodėl Finansų ministerijoje nevertina, kam išleidžiamas individualiai dirbančiųjų tariamas „pelnas“.

Nenumanau, kiek kainuoja kokybiškos kosmetikos priemonės grožio paslaugoms atlikti, tačiau biuro nuomos kainas Vilniuje visi daugmaž žinome – jos yra milžiniškos, ir tai yra ne kas kita kaip veiklos sąnaudos, o ne tik po mokesčių likusios lėšos „gyventojo asmeninėms reikmėms“. Dauguma privačią veiklą savarankiškai plėtojančių žmonių patiria dideles išlaidas, kurių nemato valstybė ir jie patys nebūtinai jas mato (išvengdami sudėtingos buhalterijos kartu sutaupo brangiausių sąnaudų – tai yra laiko).

Todėl ir parlamento opozicija, komitete domėdamasi apie ruošiamos mokesčius individualiai dirbantiems žemės ūkio srityje, finansų viceministrei tarė: „Gal galite nupasakoti šito ūkininko paveikslą?“ Tai geras retorinis klausimas. Finansų ministerija neregi konkrečių mokesčių mokėtojų, nes yra automatiškai nusiteikusi visus pervažiuoti socialistiniu volu.

Liberalui šiaušiasi plaukai nuo to, kokia į savarankiškai dirbančius nusitaikiusi mokesčių reforma yra akla. Užburdama naujakalbe ir akademiniais bei, mano supratimu, netiksliai vartojamais burtažodžiais, kaip „horizontalus sąžiningumas“ (horizontal equity), Finansų ministerija pati nėra iki galo sąžininga – nei horizontaliai, nei vertikaliai, nei pagal Celsijų ar Farenheitą. Ministerijai dievagojantis, kad mokesčių pakeitimai beveik nepalies daugumos vykdančių individualią veiklą, Lietuvos verslo konfederacijos politikos patarėjas Vilius Kriaučiūnas tą patį teiginį apsuko iš kitos pusės, komiteto posėdyje pastebėdamas, kad mokesčių reforma „palies visus, kurie uždirba savo pagrindines pajamas, tai yra duoną valgo, iš privačios iniciatyvos“. Tik aklas gali to nematyti.

Taip pat sunku nematyti tikrojo, sudėtingais skaičiais ir skambiais žodžiais pridengto reformos tikslo. Net jeigu planuojami gyventojų pajamų mokesčio pokyčiai teoriškai atitinka kriterijų lėšoms iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo plano (RRF) įsisavinti, praktiškai jie reiškia tai, ką Kaimo reikalo komiteto posėdyje įgarsino Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas: „Mus šokiravo noras ūkininkus prilyginti pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui. Tai yra neobjektyvu“. Teisybė. Tą patį gali tarti ne tik ūkininkai, bet ir visi dirbantys individualiai – tai yra apie 250 tūkst. sau darbo vietą kuriančių gyventojų: kirpėjai, kurjeriai, konsultantai, teatralai, rašytojai, advokatai, antstoliai ir taip toliau.

Apie 15 metų Lietuvoje veikianti individuali veikla nėra tobula veiklos forma, kaip ir niekas nėra tobula. Vyriausybės ketinimas visiems pagal pažymą veikiantiems kelti mokesčius vargu ar pasieks daugiau įsivaizduojamo teisingumo, tačiau neišvengiamai slopins privačią iniciatyvą ir atsakomybę už save.

Galų gale, socialistiško stiliaus mokesčių didinimas veikiausiai atsisuktų kitu galu – valstybė surinktų mažiau mokesčių. Pastaraisiais metais įplaukos į biudžetą iš individualios veiklos vykdytojų augo netgi visiems mokant vienodą 15 proc. tarifą ir 2021 m. viršijo 1 mlrd. eurų (korporacija „Orlen“ panašią sumą mokesčių, įskaitant akcizus, į šalies biudžetą sumoka per dvejus metus). Neabejoju, kad dabartinė reforma dalį žmonių priverstų įsidarbinti pagal sutartį arba trauktis į šešėlį, todėl jie į valstybės biudžetą milijardo nebesuneštų.

Tuomet iš gyventojų pajamų mokesčio reformos liktų vien burtažodis „horizontalus sąžiningumas“. Ypač – horizontalus. Horizontalus kaip tiesi linija, susukta į apvalų nulį.

Tikrai, o kodėl gi ne? Juk akivaizdu, kad didžiąją dvejus metus numatomo apmokestinti komercinių bankų pelno dalį ant savo pečių suneš ne kokie nors mistiniai kaukai, o eiliniai, dažniausiai ilgalaikes paskolas pirmojo būsto įsigijimui paėmę šalies gyventojai.

Tą beje, netiesiogiai yra pripažinęs ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus, kurio teigimu, laikiną papildomą šalies komercinių bankų apmokestinimą lėmė išskirtinės aplinkybės: Europos Centrinio Banko (ECB) kas kelis mėnesius didinamos bazinės palūkanų normos, kurios nuo vos prieš metus buvusių minusinių grėsmingai artėja link dviženklių, valstybės pagalba verslui per pandemiją, gyventojų ir įmonių indėlių augimas. Dėl tokių aplinkybių Lietuvos komerciniai bankai apie 11 mlrd. eurų lėšų laiko ECB ir gauna už tai pajamas iš palūkanų, kurios per metus gerokai pakilo.

Todėl Vyriausybė kartu su Seimu šį pavasarį (beje, liberalams nebalsuojant už tokias nuostatas) nusprendė, kad valstybei irgi galima atsirėžti dalį tokio nepelnytai išsipūtusio bankų pelno pyrago, o planuojamos gauti lėšos – daugiau nei 400 mln. eurų – turėtų būti naudojamos šalies gynybos reikmėms ir karinei bei civilinei transporto infrastruktūrai.

Dabartinėje itin komplikuotoje geopolitinėje situacijoje, tebevykstančio brutalaus karo Ukrainoje ir ekonominio nestabilumo akivaizdoje toks lėšų panaudojamas yra suprantamas ir iš dalies pateisinamas, tačiau vis tiek kirba abejonė: o kaipgi tokiu atveju reikėtų elgtis su tais žmonėmis, kurie kas mėnesį bankams sumoka jau nebe dešimtimis, o šimtais eurų padidėjusias palūkanas už pasiimtas paskolas ir taip suformuoja tą „solidarumo krepšelį“?

Atsakymą į šį klausimą netikėtai gavome iš Italijos, kur tenykštė dešiniųjų Vyriausybė taip pat rugpjūčio pradžioje nusprendė, jog vietos bankai turėtų mokėti reikšmingesnį pelno mokestį, nes dėl ECB politikos augančios palūkanų normos neadekvačiai padidino jų pelnus bei pakenkė žmonėms, padidindamos jų pragyvenimo išlaidas. Todėl Italijos vyriausybė nusprendė, kad dalis iš naujojo mokesčio surinktų lėšų galėtų būti panaudotos mokesčių naštos mažinimui gyventojams bei paramai paskolų turintiems pirmuosius butus įsigijusiems asmenims.

Panašu, kad tokių precedentų – apkarpyti išsipūtusių palūkanų užaugintus bankų pelnus – Europos Sąjungoje (ES) gali būti ir daugiau. Ir čia nėra nieko stebėtino, nes tuo metu, kai dėl Rusijos išprovokuoto nuožmaus karo Ukrainoje prieš pusantrų metų Europoje drastiškai pakilo energijos resursų kainos, daugelio ES valstybių vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos, gyventojams ir verslui pradėjo taikyti įvairius kompensacinius mechanizmus, kad būtų palengvintas energetinių išteklių pasiutpolkės sukeltas kainų šokas. Tokie veiksmai kartu su kitomis priemonėmis bent jau kol kas leido eliminuoti šią problemą. Deja, bet panašaus solidarumo stokojama dabar, kuomet kalba eina apie paskolas būsto įsigijimui paėmusius, ne tik dviženklę infliaciją, bet ir sekinantį paskolų šuolį turinčius atlaikyti Lietuvos namų ūkius. Jiems panašu, kad palikta galioti išgyvenimo taisyklė: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.

Štai ir pasibaigė, tiek lauktas ir tiek daug lūkesčių kėlęs, pasaulio dėmesį bent kelioms dienoms prie Lietuvos prikaustęs, Vilniaus NATO viršūnių susitikimas. Nemaža dalis žiniasklaidos ir kai kurie apžvalgininkai dar prieš jam prasidedant susitikimui jau klijavo „istorinio“ etiketes, mat buvo viliamasi, kad kariaujanti Ukraina galbūt sulauks formalaus pakvietimo įstoti į NATO, taip pat, kad jame vis dėlto atsidurs, dėl užkulisinių kai kurių aljanso narių žaidimų, iki šiol užribyje atsidūrusi Švedija, bus patvirtinti ne atgrasymo, o realūs gynybos planai ypač aktualūs rytiniam NATO flangui t.y. ir mums, Lietuvai, priimti kiti svarbūs sprendimai.

Dalis šių tikslų pasiekta, dalis – ne. Todėl, ko gero tik kiekvieno turima išankstinė pozicija bei asmeninis požiūris lemia, kokią Vilniaus NATO viršūnių susitikimo stiklinę matome – pusiau tuščią ar pusiau pilną. 

Žiūrint iš Ukrainos rėmėjų pusės Vilniaus summito rezultatai – tarsi nuviliantys – viešai nėra jokių konkretesnių NATO įsipareigojimų Ukrainai. Tačiau, teisybės dėlei verta pripažinti, kad apie tai, jog tokio formalaus kvietimo šįkart nebus, dar gerokai prieš tai, kol Vilniaus padangėje atsirado ir kas kelioliką minučių dangų pradėjo skrosti sraigtasparniai ar prie „Litexpo“ rūmų išsirikiavo šarvuotoji, laisvojo pasaulio lyderius saugojanti karinė technika, kalbėjo visi – nuo Bideno iki Nausėdos. Ko gero, tik nepataisomi optimistai galėjo tikėtis Vilniuje NATO kvietimo Ukrainai.

Galbūt čia svarbiau, kad nors formalaus pakvietimo Ukrainai ir nebuvo, NATO šalių įsipareigojimai kariaujančiai šaliai išliko ir ne tik, kad nemažėja, o dar labiau tvirtėja ir tampa ilgalaikiais. O vykstant žiauriam karui, turbūt ne parašas ant stojimo sutarties, o daugiau pristatytų sviedinių, raketų, tankų, lėktuvų, su vakarietiškais ginklais kovoti apmokytų karių gali padėti gintis nuo agresoriaus. Todėl šiame etape, tokie tarpiniai NATO saugumo įsipareigojimai Ukrainai, įgalinantys ją pačią atkurti savo valstybės teritorinį vientisumą galbūt yra labiau subalansuota, racionalesnė pozicija, nes akivaizdu ir tai, kad be NATO ir Vakarų valstybių pagalbos – tiek finansinės, tiek ginklais, Ukraina viena pati šio tikslo nepasieks.

Suprantamas emocinis nusivylimas dėl Ukrainos nepakvietimo į NATO, mano manymu, užgožė kitus svarbius pasiekimus – ypač istorinį Vilniaus NATO viršūnių susitikimo sprendimą dėl Švedijos narystės aljanse. Akivaizdu, Švedijos, o anksčiau šiemet patvirtinta ir Suomijos narystė NATO, iš esmės keičia jėgų balansą Baltijos jūroje ir ženkliai sustiprina mūsų regiono saugumą. Taip pat nemažiau svarbi detalė yra ir tai, jog kliūčių įveikimas Švedijos narystei rodo, jog nepaisant skirtumų Aljanso šalys, esant būtinybei, geba susitarti.

Kitas reikšmingas Vilniaus susitikimo pasiekimas – išsamių regioninių NATO gynybos, nebe atgrasymo, planų patvirtinimas. Šie dokumentai, daug detaliau apibrėžia, kaip būtų ginamos, pavyzdžiui Baltijos šalys Rusijos užpuolimo atveju. Ekspertų nuomone, tokie NATO gynybos planai, ne tik išsamiausi aljanso dokumentai nuo Šaltojo karo pabaigos, bet ir aiškus signalas, kad Rusijos bandymai paveikti NATO plėtrą duoda priešingus rezultatus – Aljansą jau papildė dvi naujos narės, o jo kovinė parengtis yra sugrąžinama į Šaltojo karo laikų lygį. Todėl užuot emociškai liejus neviltį veidaknygėje dėl neišsipildžiusių ambicingų lūkesčių Ukrainos atžvilgiu, turbūt turėtume pasidžiaugti, kad po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo, Švedijai įsiliejant į Aljanso narių gretas, NATO toliau stiprėja, Baltijos regionas ir Lietuva, tampa saugesni, o Vakarų parama Ukrainai, nepaisant kliūčių ir vėlavimų, tęsiasi.

Ketvirtadienį Seimas atmetė dvi atsinaujinančios energetikos plėtros sąlygas pagerinančias iniciatyvas. Vieno liberalų parengto įstatymo projekto Seimas net neleido pateikti ir dėl jo diskutuoti, o kitą atmetė dar per pateikimą, vadinasi, abiem atvejais grįžome prie starto linijos.

Seimo liberalų siūlomi saulės energijos plėtros biurokratiją ir ribojimus naikinantys projektai atitinka tiek Liberalų sąjūdžio, tiek dabartinės Vyriausybės programą ir įgyvendina šio Seimo priimtą Klimato kaitos darbotvarkę. Tačiau Parlamentas – iš esmės valdančiųjų konservatorių balsais – pataisas atmetė. Kodėl?

Pirmiausia įsivardykime, ko mes siekiame. Dar Liberalų sąjūdžio rinkiminėje programoje įsipareigojome skatinti privačias investicijas į atsinaujinančios energetikos projektus, palaipsniui atsisakant neefektyvaus valstybės dominavimo energetikoje, palaikyti atsinaujinančios energetikos plėtros projektus įgyvendinančias sutelktinio finansavimo sistemas ir energetikos bendruomenes.

Vyriausybė savo programoje juodu ant balto numato didinti vietinę elektros generaciją plėtojant elektros gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių – vėjo ir saulės.

Atkreipiame dėmesį, kad vėjo energijos plėtra vyksta sklandžiai pirmiausia dėl didelių Aplinkos ministerijos pastangų. Pradėjus darbą dabartinei Vyriausybei šalyje vėjo jėgainių bendra galia sudarė 540 MW, prieš metus ji padvigubėjo – išaugo iki 1133 MW ir toliau išlaiko pagreitį. Vien šiemet Aplinkos apsaugos agentūra leidžia statyti 197 elektrines, kurių bendra galia sieks apie 1370 MW – vadinasi, bendri šalies vėjo pajėgumai maždaug per metus vėl padvigubės.

Saulės energijos plėtra pastaraisiais metais taip pat buvo sparti ir prieš metus pasiekė 752 MW galią – didele dalimi valstybės subsidijomis pasinaudojusių gyventojų – gaminančių vartotojų – pastangomis. Tačiau dėl Energetikos ministerijos saulės generacija šalyje ties vienu gigavatu gali ir įklimpti.

Jeigu Seimo liberalų bei verslo asociacijų pastangomis pavyko sumažinti perteklinę biurokratiją elektrai iš vėjo gaminti, saulės gamybą vis dar riboja aukšti valstybės barjerai.

Šiuo metu Vyriausybė yra rezervavusi laisvus elektros perdavimo tinklo pajėgumus vadinamiesiems prioriteto gamintojams: savivaldybėms, bendrijoms, gaminantiems vartotojams. Galios rezervacija sudaro net 2400 MW – tai per 3 kartus daugiau, negu elektros iš saulės jau pagaminama. (tai yra praėjusių metų pavasario duomenys, nes Energetikos ministerija viešai nepateikia naujesnių, nors instaliuotą galią ir jos augimą technologiškai turėtų būti įmanoma matyti realiuoju laiku).

Savo pataisa siūlėme atlaisvinti valstybės rezervaciją hipotetiniams projektams nuo 2024 m. kovo 1 d. ir perleisti tinklo pajėgumus verslui, bendrijoms, gaminantiems vartotojams, kad šie galėtų konkuruoti dėl „laisvų laidų“ vienodai. Deja, Seimas nubalsavo kitaip.

Be to, siekėme įteisinti, kad atsinaujinančios energijos plėtros nestabdytų reikalavimas visas elektros tinklo plėtros sąnaudas padengti tik investuojančio gamintojo lėšomis – kai kuriais atvejais vystant tinklą turėtų prisidėti ir valstybinis tinklų savininkas „Litgird“. Kita pataisa dar numatė konkretesnes persiuntimo elektros tinklais ribojimo ar laikino sustabdymo sąlygas, nes teisinis neapibrėžtumas trukdė investuotojams gauti kreditus iš bankų. Seimas dėl šių pasiūlymų nepanoro nė diskutuoti.

Įstatymais įtvirtinti konservatyvūs saugikliai, kurių Seimas nepanoro nė peržiūrėti, turi apčiuopiamas pasekmes – kol neatsiras vis daugiau gamintojų ir nestiprės konkurencija, tol vartotojams grės aukštos elektros kainos, kurias kai kuriais atvejais Vyriausybė galimai vėl kompensuos iš valstybės biudžeto kaip per krizę praėjusią žiemą. Kam tai naudinga?

Sakykime, politiškai galima suprasti „Proveržio“ paketu lygiai prieš metus įteisintas lengvatas ir privilegijas aukšto prioriteto gamintojams – bendrijoms, gyventojams, savivaldybėms, o ne rinkoje veikiantiems verslams. Tačiau kaip praktiškai tai išpildys Vyriausybės ambicijas ir Žaliojo kurso įsipareigojimus Europai bei ateinančioms kartoms?

Kaip tik šį mėnesį Energetikos ministerija pakvietė bendrijas, įmones ir ūkius pasinaudoti parama įrengti saulės elektrines – iš šios subsidijos šalyje saulės generacija 2025 m. išaugs vos 200 MW. Pernai beveik 300 MW galios pridėję gaminantys vartotojai šįmet pridės dar ne daugiau kaip 400 MW, vėliau gyventojų investicijų pikas praeis. Vyriausybei toliau taupant tinklą prioritetiniams projektams ir įvertinus rinkos tendencijas, sistema, ko gero, liks neprisotinta saulės pajėgumų iki pat 2030-ųjų. Vadinasi, iš žaliosios energijos proveržio teliks juodos biurokratijos sąvaržos.

Šalia uždarų institucijų durų laukia kapitalas, galintis investuoti į saulės energiją jau dabar. Rugpjūčio 22 dieną baigiasi paraiškų priėmimo terminas bendrijoms įsirengti elektrines. Atidžiai stebėsime, kokie bus rezultatai. Jeigu priemonės populiarumas pranoks lūkesčius, Energetikos ministerijos apribojimai bus iš dalies pateisinami ir priemonę net siūlysime plėsti (tiesą sakant, net dabartinis konkursas turėtų būti žymiai ambicingesnis).

Jeigu ateinantį rugsėjį matysime, kad Energetikos ministerija nesilaiko savo užsibrėžto ir pažadėto proveržio, tokį visuomenei ir investuotojams nesuprantamą kreivą konservatyvumą laikysime Europos žaliojo kurso tikslų, Lietuvos energetinės nepriklausomybės ir klimato įsipareigojimų Europos Sąjungai sabotavimu, galų gale – Gretos Thunberg kartos interesų išdavyste.

Jeigu manėte, kad visiems dabartinio Seimo nariams didžiausias priešas yra Rusija, hibridinį antpuolį surengusi Baltarusija arba Vakarus šantažuojanti Kinija, klystate. Daliai Seimo narių didžiausias priešas yra ne Rusija, ne Baltarusija ir ne Kinija, o tokie nedideli elektroniniai prietaisai.

Jau nesusiskaičiuosiu, kiek šiame Seime kartų keitėme įstatymus kovodami su lūpdažio dydžio priešais – elektroniniais garinimo įrenginiais, dar vadinamais cigaretėmis. Seimas uždraudė šių prietaisų prekybą internetu, į juos pilamų medžiagų aromatus, dabar taikosi iš viso išmesti juos iš prekybos.

Pagal naują draudimų daktaro Aurelijaus Verygos projektą keičiant Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymą, elektroninėmis cigaretėmis ir jų pildyklėmis būtų leidžiama prekiauti tik vaistinėse. Be to, šiuos prietaisus vaistinėse būtų draudžiama viešai demonstruoti, vadinasi, juos farmacininkai turėtų slėpti po prekystaliu lyg stiprius antibiotkus.

Nors dabartinis Seimas jau įteisino specializuotas tabako parduotuves ir uždraudė rūkalų demonstravimą, draudimų meistro Verygos tai netenkina – jis nesulauks 2025 m., kai įsigalios nauja tvarka, ir nukiš tabako pakaitalą į tamsiausią užkampį vaistinėje, kad, neduok Dieve, prietaiso nepamatytų paaugliai ir nesusigundytų.

Rūpestis jaunimo sveikata suprantamas, tačiau siūlomos priemonės per rūsčios. Pagal 2019 m. tyrimą, Lietuvoje elektronines cigaretes bent kartą gyvenime bandė 65 proc. 15–16 m. moksleivių, o tabako cigaretes rūkė 54 proc. šio amžiaus grupės paauglių. Labai tikėtina, kad šitie bandytojai persidengia – tai yra tiek tabaką, tiek garinimą bandė daugmaž tie patys žmonės. Jaunimas eksperimentuoja, kaip visais laikais eksperimentavo. Deja, dalis vėliau jų tampa priklausomi. Tačiau dėl to kaltas ne prietaisas, ne pats vartojimo būdas – jaunuolio atsparumas priklausomybėms priklauso nuo jo savivertės, santykių su tėvais ir bendraamžiais, nuo mikroklimato mokykloje. Jeigu bando visa klasė – tik atspariausi atsisakys patraukti dūmą ar pagarinti skysčio.

Galų gale atimk iš polinkį priklausomybėms turinčio vaikino ar merginos vienas medžiagas, jis susiras kitų – galbūt dar pavojingesnių. Juk buvo laikai, kai jaunimas svaigindavosi batų tepalu ar „Moment“ klijais. Tad ir dabar į prietaisus pilami sintetiniai kvaišalai, nuo kurių vis apsinuodija paaugliai, yra tos paties seno ciklo požymis: kai kurie žmonės paprasčiausiai ieško būdų, kaip ekstremaliau apsisvaiginti. Jeigu nepilnamečiai tai daro, vadinasi šeimoje ir bendruomenėje jau praleista proga išugdyti atsparumą, bet dar nevėlu jiems padėti.

Draudimai – jokia ne pagalba. Tokie draudimai, kaip pasiūlymas nukišti tabako pakaitalus į paskutinį vaistinės stalčių, yra netiesioginis kvietimas dar labiau žalotis. Pamirškime trumpam paauglius. Ką darys pusamžis vyras, kurį nuo cigarečių kankina chroniškas kosulys ir trinka kraujotaka? Perėjimas prie skysčių garinimo gali pagerinti jo savijautą ir net prailginti gyvenimą, nes garinimo medžiagose yra nepalyginamai mažiau nuodų nei tabako gaminiuose. Tačiau neradęs elektroninio prietaiso artimiausioje parduotuvėje ar degalinėje jis greičiausiai grįš prie senų įpročių – rūkymo. Kas iš to laimi?

Iš to pirmiausia turbūt laimi draudimų maestro Veryga, kuris pasakys, kad pablogėjus sveikatai reikia atsisakyti žalingų įpročių. Žinoma, mesti rūkyti yra lengviausias dalykas pasaulyje, anot Marko Tveno, nes jis pats tai padarė tūkstančius kartų.

Tačiau svarbiausia, kad iš rūkymo pakaitalų draudimo laimi tradicinės tabako korporacijos, vadinamasis Didysis Tabakas. Jeigu cigaretėmis bus galima prekiauti specializuotuose parduotuvėse ir skyriuose, o garinimo medžiagomis – tik vaistinėse, priklausomybę turintiems asmenims bus paprasčiau vartoti klasikinį (ir žymiai kenksmingesnį) tabaką.

Ko gero, pats to nesuprasdamas Veryga bus savo valia atidirbęs už šimtus Didžiojo Tabako lobistų.

Ir tie patys nepilnamečiai, užuot garinę už mokyklos kampo, kaulys „gerų“ dėdžių nupirkti cigarečių. Bandančių rūkyti ar garinti jaunuolių kaip buvo pusė, taip ir bus, kad ir kiek Seimo valstiečiai stengtųsi pakeisti žmogaus prigimtį, užgniaužti paauglių nerimą ir smalsumą.

Galbūt tolimoje ateityje ir įmanoma ideali visuomenė, kuri visiškai atsisakys alkoholio ir nikotino, dabar tokią politiką be žalingų įpročių brėžia Australija. Seksime jų patirtį ir Europoje, mokysimės iš klaidų ir taikysime geriausią praktiką. Vis dėlto labiau tikėtina, kad puikiame naujame pasaulyje be žalingų įpročių visuomenė atras kitą universalų narkotiką, mat žmogaus polinkiai kinta lėčiau nei teisinis reguliavimas.

Kai Vakarų pasaulyje, pirmiausia JAV, gyventojų namuose pradėjo rastis pirmieji televizoriai, žiūrovus apėmė masinė baimė, kad ekranai žiūrint televiziją pritemdytame kambaryje gali pakenkti regėjimui. Žmonės puolė pirkti stalines lempas. Kažin ar kas nors apako. Televizoriai išliko ir net tapo labai plačiaekraniai, išmanūs.

Šio amžiaus pradžioje kone kiekvienam ėmus naudoti mobilųjį telefoną, pasklido baimės dėl aparato bangų tariamai sukeliamo smegenų vėžio rizikos. Mokslininkai įrodė, kad visuomenės baimės nepagrįstos.

Lietuvoje ketvirtąjį nepriklausomybės dešimtmetį pasklido panika dėl tabaką pakeičiančių įrenginių. Politikai pakilo prieš juos kovoti.

Tiek televizorius, tiek mobilusis telefonas, tiek garinimo prietaisas gali pakenkti, jeigu naudojamas nesaugiai ir ne pagal amžių. Ir vis dėlto tai ne daikto problema – tai yra už nepilnamečius atsakingų suaugusių atsakomybės ir sisteminės prevencijos reikalas.

Šiandien Seime klausėme Prezidento metinio pranešimo.

Lietuvos nacionalinis saugumas yra vienas iš pagrindinių šiandienos prioritetų. Vertinant agresyviai nusiteikusius kaimynus ir šalia vykstantį karą, nerimastinga kalba Prezidentas ragino susitelkti bei, agresijos atveju, būti pasirengusiais pasipriešinimui. Neliko užmiršta ypatingai svarbi Nevyriausybinio sektoriaus, verslo parama ir visų Lietuvos žmonių pagalba Ukrainai, kovojančiai dėl savo laisvės.

Lietuva jau dabar krašto apsaugai skiria daugiau kaip 2,5% nuo BVP, tačiau Prezidentas palankiai žiūri ir į didesnį finansavimą. Europiniame kontekste esame pavyzdys, kuriuo kitos šalys galėtų sekti. Jei daugiau šalių Europoje didintų finansavimą savo krašto apsaugai, mūsų aljansas tik stiprėtų ir tinkamas karinis pasiruošimas būtų dar labiau užtikrintas. Viliuosi, kad NATO susitikime šie siekiai bus rimtai apsvarstyti.

Reaguodami į karą pradėjome garsiau kalbėti apie energetinę nepriklausomybę. Įsižiebė kalbos dėl atsinaujinančios energetikos, kuri savo privalumais mums gali pradėti tarnauti karo akivaizdoje, o likti dėl klimato kaitos iššūkių. Ši lėtinė problema Prezidento kalboje buvo paliesta, tačiau jai spręsti reikia kompleksinių sprendimų ir žymiai daugiau dėmesio.

Prezidentas atkreipė dėmesį, kad nepaisant sudėtingos geopolitinės situacijos, reikia neužmiršti ir vidaus uždavinių bei pasidžiaugė, kad iki šiol šioje kadencijoje Seimas siekė socialinės atskirties mažinimo, didino pensijas, NPD ir MMA. Mano nuomone, reikėtų toliau plėtoti valstybės vadovo pasiūlymą skirti daugiau dėmesio jaunoms šeimoms, auginančioms vaikus, kurios ir kuria mūsų šalies ateitį.

Kalbant apie mokesčius, nors ir mokesčių paketas Seimui vis dar nėra pateiktas, galima drąsiai teigti, kad liberalai, kaip ir Prezidentas, individualios veiklos apmokestinimui nepritaria.

Nepaisant dalies valdančiųjų ketinimų atsitraukti nuo pilietybės referendumo, antradienį Seimas pritarė rengti privalomą referendumą Konstitucijai keisti pilietybės klausimu kitų metų gegužės 12-ąją.

„Nepaisant savo paties šešėlio pabūgusių kolegų, Seimas sėkmingai atliko savo darbą, už referendumą balsavus netgi 111 parlamentarų. Vadinasi, koalicija vykdo savo įsipareigojimus rinkėjams, vykdo koalicijos sutartį ir vykdo Vyriausybės programą, kur referendumo tikslas ir buvo numatytas“, – atkreipia dėmesį Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, vienas referendumo projekto rengėjų Andrius Bagdonas.

Paskutinis balsavimas dėl referendumo buvo išimtas iš antradienio Seimo darbotvarkės motyvuojant „sudėtinga politine situacija, nežinomybe dėl pirmalaikių rinkimų ir Vyriausybės darbo tęstinumo“. Vis dėlto Seimas nutarimo projektą į darbotvarkę grąžino ir galų gale jį priėmė.

Kitų metų gegužę kartu su Prezidento rinkimais lietuvių tauta bus kviečiama Konstitucijoje įteisinti pilietybės įgijimo pagrindus ir tvarką nustatantį konstitucinį įstatymą. Pagal įstatymo projektą, lietuvis nepraras Lietuvos pilietybės, jeigu jo antroji pilietybė atitiks europinės, transatlantinės integracijos kriterijus.

Konstituciniame įstatyme kartu bus numatytos išimtys: lietuviai negalės išsaugoti Lietuvos pilietybės, jeigu kartu turės ir Baltarusijos ir Rusijos sąjunginės valstybės, Eurazijos ekonominės sąjungos, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, kitų buvusios SSRS pagrindu sukurtų politinių, karinių, ekonominių ar kitokių valstybių sąjungų ar sandraugų narės pilietybę.