Piliečiai, anot apklausų, neprieštarautų mokėti didesnių mokesčių, jeigu tiksliai žinotų, kokioms viešoms paslaugoms jie panaudojami. Vis dėlto šalyje renkamas vienas mokestis, kurio didelė dalis pajamų nukreipiamos netikslingai. Tai – kuro akcizas, kurio didžioji dalis tradiciškai turėtų sugrįžti tiems patiems vairuotojams sutvarkius kelius, gatves. Tačiau planuodami valstybės biudžetą šitą mokestį bėgant metams pavertėme it kiaule taupykle, iš kurios kas tik nori nugriebia lėšų įvairioms reikmėms. Po draugiškų akcizo dalybų keliams atitenka tik apie 60 proc. mokesčio pajamų.
Keliai jungiasi į sankryžas, o ne profesines sąjungas, todėl nepamatysime jų streikuojančių. Streikuoja nebent automobilių važiuoklė – beje, jau važiuojant ne tik rajoniniais keliais, bet ir pagrindine šalies automagistrale. „Esu rimtai susirūpinęs dėl poveikio būklei“, – Seime šį mėnesį sakė susisiekimo ministras Marius Skuodis. Vienas kolega Seimo narys kelyje A1 atsivėrusioms duobėms net suteikė grėsmingus vardus.
Praėjusią savaitę Susisiekimo ministerija paskelbė, kad prasidėjo kelio Vilnius-Utena ilgai laukta rekonstrukcija. Pagaliau! Tačiau lieki nukabinęs nosį, kai sužinai, kad bus sutvarkyta atkarpa nuo 93,7 km iki 95,6 km – tai yra mažiau nei du kilometrai. Du kilometrai per metus… Tiesa, šiais metais bus baigtas „Via Balticos“ ruožas iki Lenkijos – tai yra didžiausias nepriklausomos Lietuvos kelių infrastruktūros projektas. Kitaip sakant, geriausias Lietuvos kelias veda į Lenkiją. Tai yra į „Biedronką“?..
Rimtai šnekant, asfalto ir kitų medžiagų kainoms pastaraisiais metais šovus į viršų lyg betono plokštei Molėtų plente karštą vasaros dieną, valstybė keliams kitais metais suplanavo skirti 50 mln. eurų mažiau lėšų negu 2023 metais. Dalį lėšų nukreipus dar ir būtinajai karinei infrastruktūrai, kitais metais, tikėtina įstrigs „Via Baltica“ kitų ruožų statybos. Nes neužteks pinigų. Tiesa, ministerija žada, kad Rygą netrukus galėsime pasiekti bent traukiniu!
Vis dėlto į kai kuriuos rajonus ir miestus (Lietuvos, ne Lenkijos) normaliai nenuvažiuosi jau nei traukiniu, nei mašina. Kitų metų kelių programoje trūksta beveik 100 mln. eurų būtinajai būklei palaikyti. Tai reiškia, kad daug atkarpų paliksime erozijai ir kursime dar didesnes problemas ateičiai. Kai po pandemijos reikšminga dalis darbuotojų perėjo dirbti į nuotolį, o mokyklų tinklas perkuriamas pagal vaikų pavežėjimo į centrines mokyklas principą, tai reiškia, kad dar daugiau ratų zulins ir taip stipriai nusidėvintį asfaltą. Poreikių daugiau, kokybės mažiau. Mokesčių sumokame daugiau, paslaugų gauname mažiau. Daugiau kelionių – mažiau kelių!
Ką vis dėlto turėtume daryti, kad patogiai ir saugiai galėtume nuvažiuoti ne tik į Suvalkus, bet bent iš Vilniaus į Klaipėdą, iš vieno rajono centro į kitą, iš miestelio į miestelį? Seimo liberalai rugsėjį siūlė, kad valstybinius kelius valdanti Lietuvos automobilių kelių direkcija dalį savo naštos – rajoninius kelius – perleistų tvarkyti savivaldybėms, kartu joms atiduodant atitinkamą kelių programos lėšų dalį. Taip artėtume prie Lenkijos modelio, kur valstybė centralizuotai prižiūri netgi šiek tiek mažiau kelių negu Lietuvoje, užtat užtikrina apie penkis (!) kartus didesnį finansavimą. Mes turime ir kitų galimybių investuoti į kelius, pavyzdžiui, Seimo įstatymu leidome kelių direkcijai skolintis, tačiau to praktiškai nedarome. Netrukus visi Seimo nariai savo balsavimu dėl valstybės biudžeto turėsime pasispręsti, ar toliau gilinsime asfalto duobes ir visų vairuotojų susirūpinimą, ar valstybėje kaip nors rasime lėšų sutvarkyti tai, ko nesutvarkyti būtų paprasčiausias apsileidimas. Ir tai padaryti nėra sudėtinga. Kaip siūlo Seimo Ekonomikos komitetas, tereikia dėl padidėjusių kuro kainų ir padidėjusių kuro akcizų išaugusias mokesčio įplaukas, taip pat išaugusias valstybės pajamas iš sunkvežimių vinječių ne pabarstyti visiems po truputį, o skirti kritiniams kelių projektams. Kad galėtume be baimės prakirsti padangą pasiekti ne tik „Biedronką“, bet ir Molėtus, Klaipėdą, Rygą.