Kategorija: Be kategorijos

Jaunimas, kuris, prisidengęs ūkininko pažymėjimu, ieško patogesnio būdo pasistatyti namus. Jaunimas, patikėjęs valstybės pažadu su parama įsikurti nuosavame būste regione. Jaunimas, kuris blaškosi tarp darbovietės didmiestyje ir namų kur nors rajone, kuriam valstybė ruošiasi griežtai nustatyti, kur – arčiau namų ar arčiau darbų – gauti sveikatos paslaugas.

Kas sieja šiuos atvejus, kuriuos lyg geografinį rebusą kas dieną sprendžia tūkstančiai šalies šeimų ir individų? Šiuos atvejus sieja chaotiška regioninė politika. Chroniškas regioninės politikos ligas valstybėje sprendžiame placebais. Politiniai sprendimai – pažabojant vadinamuosius sofos ūkininkus, nepasiūlant geresnių paramos sąlygų jaunoms šeimoms kurtis regionuose, o eiles poliklinikose mažinant „paskyrimais“ pagal gyvenamą vietą – ne gerina žmonių gyvenimo kokybę gerinti, o maskuoja nesuvaldomą plėtrą ir protingo valdymo stoką didmiesčiuose.

Vetavęs Ūkininko ūkio įstatymo pataisas, kurių dalį, beje, parengė mano kolegos liberalai, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, per savo kadenciją dar sušaukęs ne vieną Regionų forumą, sakė: „Man regionų klausimas yra labai svarbus. Aš noriu, kad regionuose liktų jauni žmonės, kad ten jie kurtų savo gyvenimą, kurtų savo ateitį“. Galėtume kiekvienas paklausti savęs: o kam regionų klausimas nėra svarbus? Kas nenorėtų, kad ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose gyventų ir savo ateitį kurtų jauni žmonės? Ir Liberalų sąjūdis savo rinkimų į Seimą programoje deklaravo: „Remsime projektus, kuriais būtų siekiama pritraukti į kaimą naujų gyventojų, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, nukreipdami paramos lėšas viešajai infrastruktūrai gerinti, kokybiško būsto kaimo vietovėse plėtrai, apleistų pastatų pritaikymą vasarnamiams, kaimiškųjų regionų gyventojams, važinėjantiems į darbą kitose vietovėse, remti“. Ko dar trūksta, kad prezidento, liberalų ir kitų partijų siekiai regionams išsipildytų?

Pradėkime nuo Ūkininko ūkio įstatymo, kuriuo Seimo nariai norėjo įvardinti, kas sudaro ūkininko prigimtį. Ūkininkas atseit turėtų būti tas, kuris valdo bent du hektarus žemės ir uždirba bent penktadalį pajamų ūkininkaudamas. Pataisos buvo pasiūlytos ūkininkams apsimetėliams atgrasyti. Kitaip sakant, apribojimai priimti kai kurių asmenų piktnaudžiavimui įstatymo landa sustandyti, užuot pasiūlius norintiems tapti ūkininkais didesnes galimybes dirbti kaime ir pakonkuruoti su agrokorporacijomis. Ar tikrai didelė problema, jei programuotojas arba dizaineris, kuris savo malonumui, šeimos bei kaimynų reikmėms augina karvę ir arklį, bulvių ir agurkų, obuolių ir serbentų, save dar pavadina ūkininku? Jeigu toks žmogus nusiteikęs ne tik visą dieną praleisti prie darbo stalo, bet ir pasikapstyti po dirvą, tačiau valdo mažiau nei pusę hektaro žemės ir, be abejonės, iš savo veiklos niekada neuždirbs tiek, kiek iš pagrindinio darbo – ar jis jau neturi teisės būti ūkininkas? Šiais laikais daugelis mūsų esame truputį tas, truputį anas – retas dirba tą pačią profesiją visą gyvenimą.

Vienas gabiausių Lietuvos operos balsų bosas Liudas Mikalauskas, užuot pasirinkęs tarptautinę karjerą pasaulio didmiesčiuose, su šeima įsikūrė provincijos sodyboje. Jis ir ūkininkauja – augina bites. Iš medaus neuždirbsi tiek, kiek iš klasikos atlikimo scenoje, vis dėlto maestro yra ir ūkininkas.

Pirmojo Lietuvos restoranų gido „Meniu.lt“ įkūrėjas verslininkas Artūras Nečejauskas su žmona persikėlė į vienkiemį ir gyvena patys sau. Iš savo ūkyje užaugintų gėrybių savo originaliais ekologiškais padažais jie aprūpina ir kitus. Koks skirtumas, jų nuosavybė užima mažiau ar daugiau nei du hektarus? Negi įstatymu turime reguliuoti, kokį dalį pajamų jie gauna iš savo padažų?

Žurnalistė Aurelija Arlauskienė ir Danas Arlauskas ūkininkauja augindami levandas. Ponui Arlauskui krūmelių auginimas netrukdo būti Lietuvos darbdavių konfederacija vadovu.

Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvūs žmonės realizuoja save ir profesionaliai, ir kartu ūkininkaudami. Jokie įstatymai neturėtų riboti jų noro išsikelti gyventi į provinciją ir prisidėti kuriant gerovę ne tik miestuose, kur visko užtenka, bet ir atokiau nuo traukos centrų. Kitaip sakant, „sofos“ ūkininkai iš esmės užėmė terpę ten, kur jos nesukūrė valstybė, laiku nepasiūliusi populiaresnių būdų regionams gaivinti. Valstybė turėtų pasveikinti bet kurį pilietį, kuris vietoje didmiesčio vilionės pasirenka ne tokį madingą gyvenimą provincijoje.

Ko gero, šiuo metu pagrindinė valstybėje veikianti regionų skatinimo priemonė, be finansavimo iš ES fondų – tai nuo 2018 m. siūloma finansinė paskata pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms. Priemonės finansavimams iš biudžeto per ketverius metus išaugo nuo 2 mln. iki 24 mln. eurų sumos pernai, todėl ji akivaizdžiai pasiteisino. Vis dėlto skiriamas valstybinis krepšelis paskolų daliai padengti tėra lašas jūroje – šalies kredito įstaigos paskolų būstui įsigyti apie 3 kartus daugiau suteikia vos per vieną mėnesį.

Be to, subsidijų šeimoms už pirmąjį būstą procesą apkartina reguliavimo anomalijos. Pavyzdžiui, kaip paskelbė „Delfi“, viena pora Panevėžyje skubėjusi susituokti, sumokėjusi rankpinigius už būstą, galiausiai liko be subsidijos, nes praėjusiais kalendoriniais metais baigėsi priemonės pinigai – todėl neišdegė ne tik planas, bet ir sudegė sumokėti jų pinigai (tikėkimės, kad pora liko susituokusi).

Tai nemalonus pavyzdys, kai valstybė jaunoms šeimoms neužtikrina teisėtų lūkesčių ir diskredituoja patį paskatos būdą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dabar svarstys, ar tokia priemonė išvis atitinka paskirtį, anot įstatymo, – „nustatyti finansinės paskatos jaunoms šeimoms, įsigyjančioms pirmąjį būstą Lietuvos Respublikos regionuose, teikimo sąlygas, tvarką ir jos finansavimą“.

Teks atidžiai stebėti, kad ministerija nepažiūrėtų biurokratiškai ir neįvestų daugiau saugiklių, nes turėtume elgtis priešingai. Manau, paskatos apimtį reikėtų plėsti, tik padaryti ją dar tikslingesnę. Kaip taikliai pastebėjo būsto su sutuoktiniu Panevėžyje neįsigijusi moteris: „Svarstėme galimybę prisiskolinti pinigų iš giminaičių, iš visur, kur tik galima, kad neprarastume būsto“. Deja, ketverius metus veikianti tvarka nesudaro galimybės pasiskolinti pinigų iš kitur, negu banko. Įvertinus kaip ant mielų kylančias paskolų palūkanų normas galima drąsiai teigti, kad ši valstybinė paskatos priemonė yra ne mažiau naudinga kredito įstaigoms, negu šeimoms.

Ateinančią Seimo pavasario sesiją siūlysiu liberalizuoti Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymą, kad valstybės paskata šeimoms būtų nuoširdesnė ir dosnesnė, o subsidijų dydžio kriterijai remtųsi ne tik vaikų skaičiumi, civiliniu statusu ar įsigyjamo nekilnojamojo turto verte – kur kas ryškesnis turėtų būti geografinis arba kitas konkretus ir nediskriminacinis kriterijus (dabartinis, geografijos nepaisantis modelis skatina kurtis kuo arčiau patraukliausių centrų – tai yra Vilniaus, Klaipėdos, Kauno regionuose ir Alytaus, Marijampolės, Panevėžio miestuose). Be to, paramą jaunos šeimos turėtų gauti ne pagal ministerinę eilę, o absoliučiai visos. Ir netgi tos, kurios gyvena pagal civilinės sąjungos statusą (kai pagaliau ateinantį pavasarį Seime toks bus įteisintas).

Praėjusi centro kairės valdžia, sukūrusi paramos šeimoms modelį ir regioninį kultūros puoselėjimo formatą, vis dėlto nepasiekė, kad gyventojai pageidautų ar juolab veržtųsi įsigyti nuosavybę ne tik gausiai išreklamuotuose priemiesčių kvartaluose. Dabartinė dešiniųjų valdžia, paisydama programinių liberalų nuostatų, patobulino chaotišką didmiesčių plėtrą (drieką) turintį suvaldyti Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą, fiskalinės drausmės taisykles savivaldybėms padarė liberalesnes, teisę tvarkytis valstybinėje žemėje perleido savivaldybėms.

Liberalesni valdymo, viešosios vadybos sprendimai neabejotinai pagyvins regionus ir suteiks savivaldybėms daugiau galimybių tvarkytis. Vis dėlto apmaudžiai trūksta madingo, patrauklaus ir geografiniu principu sumodeliuoto pasiūlymo patiems žmonėms. Tokio patrauklaus, kad niekam nė nekiltų pagunda naudotis ūkininko statuso landomis. Manau, būtent finansinė paskata pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms galėtų tapti pagrindine priemone dar aktyviau grąžinant jaunimą į regionus. Kiti metai parodys, ar Seime kartu su ministerija surasime receptą, kaip paskatą patobulinti.

Tikiuosi, tai padarysime anksčiau, negu Sveikatos apsaugos ministerija, susiruošusi gydytojų apkrovos iššūkius didmiesčiuose spręsti dar vienais ribojimais.

Miestų patiriami iššūkiai, kuriuos bandome spręsti žmonių (ūkininkų, jaunų šeimų, ligonių) pasirinkimų sąskaita – ne tik Lietuvai būdingas valdymo klystkelis. Valstybė turėtų dažniau statyti ne klaidaus reguliavimo bastėjas, o remti racionalius ir regionams naudingus individų pasirinkimus. Remti taip, kaip regionus remia Portugalija, kuri dirbančiam atvykėliui iš įvairių planetos kraštų sumokės apie 5 tūkst. eurų su vienu įsipareigojimu – jis turi sutikti bent vienus metus gyventi kaime. Kaip, pavyzdžiui, daro Airija, kur 400 apleistų provincijos kino teatrų ir savivaldybės pastatų bus paversti bendro darbo erdvėmis. Arba Japonija, kur valstybė pasiūlys milijoną jenų (apie 7,3 tūkst. eurų) už kiekvieną vaiką toms šeimoms, kurios apsispręs iš Tokijo persikraustyti į rečiau apgyvendintas vietoves.

Lietuvos regionas regionui nelygus, todėl paramą reikia kurti ypač gerai apgalvotą. Pavyzdžiui, Neringos savivaldybėje jokia vidutines pajamas gaunanti šeima neras sau būsto už prieinamą kainą ir juolab neatitiks valstybės nustatytų kriterijų (nors Neringai irgi nepakenktų privilioti jaunų šeimų ir daugiau vaikų, net jei turto kainos ten neatitinka jokių vidurkių, ar ne?)

Šiuo metu atokiojoje Nidoje už 65 kv. m ploto butą pardavėjas prašo 414 tūkst. eurų. Tuo metu atokiojoje Karklinės gyvenvietėje, 80 km nuo Vilniaus, išlaikyta, renovuota, autentiška 63 kv. m ploto sodyba (tiesa, be patogumų) pirkėjui kainuotų 18 tūkst. eurų – tai yra daugmaž vilniečio metinį vidutinį atlyginimą netto.

Tokie yra Lietuvos kontrastai, kuriuos sukūrė sovietų kolektyvizacija, girtuoklystė, masinė emigracija po nepriklausomybės. Istoriškai susikūrusius skirtumus sumažinti pavyks pasinaudojant visomis šiuolaikinės ekonomikos ir nuotolinio darbo suteikiamomis galimybėmis, racionaliomis bei ypač taikliomis valstybės paskatomis.

Praėjusiais metais, priėmus įstatymo pataisą, buvo sustabdytos investicijos į didžiąsias saulės elektrines. Dėl skubotų sprendimų saulės energetikos plėtra Lietuvoje sustojo, o ši padėtis jau dabar brangiai kainuoja – Lietuvos vartotojai negauna pigesnės elektros energijos, tikslas – pasiekti energetinę nepriklausomybę tolsta, o energetikos verslas renkasi investuoti į saulės elektrines aplinkinėse valstybėse.

Siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją saulės energetikos sektoriuje, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija (LAIEK) kartu su Seimo Liberalų frakcija organizuoja diskusiją, kurioje energetikos ekspertai, skirtingų Seimo frakcijų, energetikos ministerijų atstovai, investuotojai į saulės energetiką ir asocijuotų struktūrų vadovai pateiks savo poziciją ir sprendimus, kaip iš „mirties taško“ išjudinti įstrigusią saulės energetikos plėtrą.

„Pernai skambiai priimtame Proveržio pakete buvo iškelti ambicingi tikslai paskatinti žaliosios energetikos plėtrą. Tačiau dėl skubotų įstatymo pataisų numatyta 2GW kvota sustabdė saulės energetikos projektus. Jau beveik metus sustabdyta didelių saulės jėgainių statyba, o prasidėjus teismų procesui, saulės energetikos proveržio reiks laukti dar keletą metų. Šiuo svarbiu metu, kai privalome užtikrinti mažesnes energijos kainas vartotojams ir siekti energetinės nepriklausomybės, esame įstrigę teisinėse batalijose“, – sako Seimo narys Andrius Bagdonas.

LAIEK prezidento Martyno Nagevičiaus teigimu, Lietuva šiuo metu yra vienintelė valstybė Europos Sąjungoje (ES), kurioje įvestas apribojimas komercinių saulės elektrinių galiai. Didelių saulės jėgainių parkų, kurie jungiami prie perdavimo tinklo, plėtra leistų sumažinti elektros energijos kainas vartotojams, padidintų verslo konkurencingumą.

„Mūsų skaičiavimais, sustojusi komercinių saulės elektrinių plėtra per metus Lietuvos vartotojams kainuoja 700–800 mln. eurų – tai didesnė suma nei valstybė išleidžia kompensacijoms už elektrą. Deja, vienerius metus jau praradome ir galime prarasti dar kelerius metus, jei prasidėtų teisminiai procesai. Reikšmingų lėšų negautų vietos bendruomenės ir žemės savininkai, o valstybė – pelno ir pajamų mokesčio pajamų“, – pabrėžia M. Nagevičius. 

Dauguma ES šalių spartina saulės energetikos plėtrą – skatina investicijas į šį sektorių, naikina biurokratinius barjerus. Saulės energetikos verslą vienijančios asociacijos „SolarPower Europe“ duomenimis, pagal instaliuotą saulės jėgainių galią Lietuva jau gerokai atsilieka nuo daugelio ES šalių. Pastebimai atsiliekame ne tik nuo saulės energetikoje pažengusių valstybių, bet ir nuo kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Estijos.

„Dėl nepalankios investicinės aplinkos energetikos įmonės savo investicijas nukreipia į kitas regiono valstybes.  Prognozuojama, kad dėl įstrigusių saulės energetikos projektų, apie 3 mlrd. eurų tiesioginių investicijų Lietuvoje gali būti atidėta, o dalis jų – prarasta“, – pažymi M. Nagevičius.

Diskusija „Saulės energetika. (Ne?)prarandamos krizės suteikiamos galimybės pakeisti Lietuvos energetiką“ vyks sausio 10 d., antradienį, Seimo Konstitucijos salėje (I rūmai). Pradžia – 10 val. 12 val. numatoma trumpoji spaudos konferencija žiniasklaidos atstovams.

Renginys bus transliuojamas Seimo „YouTube“ paskyroje „Atviras Seimas“ ir Seimo interneto svetainėje.

Daugiau informacijos:

Teresė Škutaitė

Seimo nario Andriaus Bagdono patarėja

Mob. 8 681 65 517

El. p. terese.skutaite@lrs.lt

Pirmadienį Seime vykusioje liberalo Andriaus Bagdono organizuotoje konferencijoje pirmieji mokslo, verslo ir savivaldybių atstovai pasirašė susitarimą, kurio pagrindinis tikslas – sukurti nacionalinę bendradarbiavimo platformą ir kartu pasiekti, kad 2030 m. Lietuvoje turėtume bent penkias neutralaus poveikio klimatui savivaldybės.

„Daugiau nei metai nuoseklaus darbo savivaldybių žaliosios transformacijos srityje atsipirko su kaupu. Džiaugiuosi, kad Seimo laikinoji grupė „Žaliosios savivaldybės 2030“ tapo vienijančia jėga, telkianti savivaldybes, verslo ir mokslo partnerius klimato neutralumo tikslams siekti“, – teigia parlamentaras A. Bagdonas.

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Viktorija Chorna)

Kertiniu iniciatyvos partneriu tapo Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA), atstovaujanti 60 Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių.

„Europos Sąjungos ir nacionaliniai žaliojo kurso tikslai, tokie kaip energetinis nepriklausomumas, žalioji ir tvari plėtra, taip pat yra vienas iš savivaldybių prioritetų. Tikimės, kad glaudžiai bendradarbiaujant savivaldai, verslui, mokslui ir kitiems partneriams 2030 metais Lietuvos savivaldybės bus daug žalesnės, inovatyvesnės ir patrauklesnės gyventi. O bendri mūsų veiksmai ir pastangos prisidės prie spartaus artėjimo link klimatui neutralių savivaldybių“, – pasirašydama Žaliųjų savivaldybių iniciatyvos memorandumą ir kviesdama prie jo jungtis teigė LSA direktorė Roma Žakaitienė.

Siekiant realizuoti žaliosios transformacijos tikslus Lietuvos savivaldybėse, itin svarbus ir privataus sektoriaus indėlis. Pasirašydami memorandumą, lyderystę pirmieji parodė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) atstovai. 

„Aukštos energijos kainos ir neigiama to įtaka ekonomikai verčia ieškoti alternatyvų iškastiniam kurui. Investicija įsirengiant vėjo ir saulės parkus leistų užfiksuoti elektros kaštus mažiausia dvidešimčiai metų į priekį. Šiame kontekste savivaldai tenka labai svarbus vaidmuo – be jos įsitraukimo kažin ar pavyks įtikinti skirti vietas atsinaujinančios energijos parkų plėtojimui. Būtent savivaldoms tenka svarbus permainų, elgsenos pokyčių katalizatoriaus vaidmuo“, – įsitikinęs LPK prezidentas Vidmantas Janulevičius.

Pasirašytu memorandumu iniciatyvos nariai įsipareigoja sukurti bendradarbiavimo platformą suinteresuotų subjektų deryboms dėl įtakos klimato kaitos švelninimo, prisidėti prie Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos įgyvendinimo ir siekti dekarbonizacijos įvairiuose pramonės sektoriuose. Žaliųjų savivaldybių iniciatyva yra atvira jungtis visoms suinteresuotoms mokslo, verslo, pilietinės visuomenės ir politinėms institucijoms.

Memorandumo tekstas

Renginio nuotraukos Seimo paskyroje „Flickr“

„Valstybė – tai mes“ – toks šūkis pasigirsta valstybinėmis progomis politikų ir visuomenininkų lūpose. Šitas šūkis – tai idealas, kuris, ko gero, niekada iki galo nė nebus įgyvendintas. Kodėl? Nes praktikoje dažnai nutinka, kad valstybė veikia pati sau – be mūsų.

Kaip pirmą kadenciją dirbantis Seimo narys negaliu priprasti prie medinės biurokratijos – tikiuosi, niekada ir nepriprasiu. Besielė biurokratija, biurokratijos mašinerija – tai filosofo, liberalo Leonido Donskio sąvokos, kurias į vartoseną grąžino ką tik išleista jo tekstų rinktinė „Man skauda“. Profesoriaus pasiūlytu žodynu vadovaujamės jau mes, naujosios kartos politikai, stengdamiesi suprasti, kas iš tikrųjų vyksta politinėje aplinkoje, iš kokio molio drėbiami įstatymai ir dėl ko kartais skauda – skauda jau mums.

Praėjusią savaitę Seime įjungę rankinį stabdį, tai yra Teisės ir teisėtvarkos komitetą, sustabdėme vieną biurokratijos plėšrūną – neleidome Valstybinei mokesčių inspekcijai tapti padidintos galios struktūra, kuri galėtų keliuose stabdyti ir tikrinti automobilius. Šiuo atveju valstybė suveikė kaip „mes“, nes mes pastebėjome, kad siūlomas reguliavimas neduotų nieko gero mums, Lietuvos piliečiams. Nors jau slydome plikledžiu, laiku sustojome.

Kaip vis dėlto įmanoma, kad toks sumanymas – aprengti mokesčių inspektorius uniformomis ir jų tarnybines mašinas apkarstyti švyturėliais – įsisuko į įstatymų leidybos karuselę? Kažkam inspekcijoje toptelėjo „geniali“ mintis, kažkas Finansų ministerijoje (kodėl ne Vidaus reikalų?!) surašė pataisą, kažkas iki galo visko neperskaitė, ir štai – projektų paketas jau įstatymų valgiaraštyje, ir niekam nebesvarbu, kad inspektoriai galėtų tikrinti ne tik mokesčių vengimo požiūriu rizikingas transporto priemones (pavyzdžiui, sunkvežimius, kuriuos jau tarsi prižiūri muitinė…), bet ir su vaikais į parduotuvę važiuojančią mamą. Įstatymas tampa aklas ir grobuoniškas. Tai – biurokratijos mašinerijos tvirtovė.

Pasitaiko skaudesnių paslydimų. Aštriai sukritikuotas Mokėjimų įstatymas, vos nesuteikęs bankams įrankių rinkti netgi pikantiškus duomenis apie savo klientus ir, beje, parengtas toje pačioje Finansų ministerijoje, praslydo pro mūsų, Seimo narių, akis. Tai nemalonus atvejis, kuomet saldžiais burtažodžiais pridengto ydingo reguliavimo nepastebėjo net Parlamento liberalai. Prezidento veto leido ištaisyti mūsų neapdairumą.

Deja, tokie atvejai – ne vienkartiniai, jie kasdieniai. Praėjusią savaitę LRT laidoje „Lietuva kalba“ profesionalai aptarė šiuo metu Seime kelio ieškančią iniciatyvą, kuri dalį pažeidžiamos visuomenės bando išvaduoti iš valstietiško voratinklio. Tai yra kanapių dekriminalizavimas arba, kaip mes Seime sakome, „dekrimas“. Galima sutikti ar nesutikti su abiejų pusių argumentais, vis dėlto sunku ramiai stebėti, kokia absurdiška yra pati reikalo esmė. Esmę galima sutraukti iki vieno sakinio: kadangi psichiką veikiančias medžiagas vartojantiems žmonėms valstybė negali padėti kitaip, kiškime juos į kalėjimus! Pagrindinis baudžiamąjį persekiojimą ginančios pusės argumentas toks: kol Lietuvoje neveikia efektyvi pagalbos ir prevencijos sistema (tai yra nauja biurokratija), mes kliaukimės senąja biurokratija – tai yra baudimu. Negi tai ne beprotybė valstybės vardu?

Netgi nepalaikydami nė vienos pusės – baudimo ar pagalbos šalininkų – mes privalome tvirtai saugoti individą. Lietuvoje marihuana yra draudžiama, todėl jos įsigyti turėtų būti apskritai neįmanoma. Būtent valstybė yra atsakinga už tai, kad Lietuvoje galima gauti narkotikų, kurie yra nelegalūs. Velniažin kur šių nelegalių medžiagų radę žmonės pirmiausia kenkia sau, o ne valstybei. Jeigu susižalos sveikatą, jie pirmiausia atsakys prieš save, o ne prieš Trispalvę ir Konstituciją. Deja, šiuo atveju kanapių pabandęs žmogus privalo sėsti į kalėjimą, nes, matyt, mūsų laisvėje trūksta vietos.

Tokia valstybė – tai ne mes.

O dar nė nepriėjome prie elektros kainų… Pats elektros rinkos dereguliavimas, kurį skatina Europa, iš esmės teisingas. Tačiau čia ateina anoniminė valstybė ir, užuot parengusi kuo paprastesnes sąlygas, kuria keliaaukštę biurokratijos mašineriją, kad tik žmonėms kiltų daugiau klausimų ir būtų dar ką pareguliuoti. Turiu omenyje nelaimingosios „Perlo energijos“ klientus, kuriems biurokratinis aparatas pasiūlė atskirą reguliavimą, užuot pritaikęs jau esamą. Kažkas Energetikos ministerijoje sėdėjo kelias savaites, kad tai sugalvotų, ir atidavė mums Seime balsuoti. O kam? Kad pareguliuotume dar truputį šen, dar truputį ten.

Man pasiūlius pataisą, kad nepriklausomo tiekėjo ne dėl savo kaltės netekę klientai patektų į visuomeninį tiekimą ir galėtų ieškoti kito tiekėjo trejus metus – taip, kaip visi kiti dar nepasirinkusieji, – mano sumanymui viena biurokratė Seimo Ekonomikos komitete paprieštaravo tokiais žodžiais: „Dėl šito siūlymo tiesiog matome, kad yra dėl duomenų atvėrimo straipsniai liečiami, kurie neturėtų būti koreguojami, na, ir manome, kad tiesiog siūlome nepritarti“. Paskui ji paaiškino, iš ko susidaro kitas, biurokratiškesnis tiekėjo netekusių vartotojų gynimo principas. Atleiskite, mums, liberalams, išlygos dėl išlygų netinka. Netinka sudėtingesnės reguliavimo schemos vien todėl, kad tarnautojas patingi „atverti“ ar „koreguoti“ mistiškus, vien ministerijoje žinomus duomenis.

Čia išvardyti gruodžio mėnesio atvejai – tik keli pastebėjimai iš Seimo liberalo kasdienybės. Kolega Ričardas Juška, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas, dar galėtų plačiai papasakoti, kada valstybė veikia pati sau. Čia ir Valstybės kontrolė kiekvienais metais bado pirštais į savo pačios krauju springstančią biurokratijos mašineriją, tačiau bevardžiams veikėjams ministerijose patogu išlaikyti status quo, kad atsiradus progai galėtų pasiūlyti dar vieną lubas pramušantį reguliavimą, draudimą arba kriminalizavimą (tarp kitko, jie nekalti – jų tokia funkcija).

Moralas?

Moralas toks, kad liberalus požiūris į teisėkūrą, liberalių idėjų gynimas yra gyvybiškai svarbus valstybės efektyvumui užtikrinti. Tai liberalui tenka dalia saugoti, kad neapdairių tarnautojų voratinkliais apraizgyta valstybė neužsidarytų savyje. Savyje – tai yra nuo piliečių.

Gruodžio 12 d., pirmadienį, 10 val. Seimo Konstitucijos salėje vyks diskusija „Ateities miestai – be CO2 emisijos ir su žalia energija: kaip šio tikslo sieks Lietuvos savivaldybės?“.

Renginio tikslas – pristatyti savivaldybėms, verslo bei mokslo partneriams Žaliųjų savivaldybių iniciatyvą, koordinuojamą Seimo laikinosios parlamentinės grupės „Žaliosios savivaldybės 2030“ ir kviesti prie jos prisijungti.

„Mūsų tikslas – sukurti bendradarbiavimo platformą, kuri padėtų užtikrinti, kad 2030-aisiais Lietuvoje turėtume kuo daugiau žaliųjų savivaldybių. Žalioji transformacija – tai ne tik deklaracijos, o reali nauda kiekvienam Lietuvos žmogui – klimatui. Neutralios savivaldybės bus švaresnės, inovatyvesnės ir patogesnės gyventi kiekvienam“, – teigia diskusijos iniciatorius Seimo narys Andrius Bagdonas.

Renginio metu dalyviai bus kviečiami pasirašyti Žaliųjų savivaldybių iniciatyvos memorandumą, kurio pagrindiniai uždaviniai: Sukurti bendradarbiavimo platformą suinteresuotų subjektų deryboms dėl klimato kaitos mažinimo; Prisidėti prie Lietuvos klimato kaitos mažinimo strategijos įgyvendinimo; Kurti ir integruoti švarias inovacijas Lietuvos savivaldybių energetikos ir transporto sektoriuose.

Diskusijos dalyvius sveikins aplinkos ministras, pranešimus skaitys Vilniaus miesto Intelektualių sprendimų ir duomenų analizės skyriaus vadovė Eglė Radvilė, Lietuvos pramoninkų konfederacijos tarptautinių inovacijų ekspertas Tadas Kubilius, Lietuvos energetikos instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Rolandas Urbonas ir kiti.

Programa

Diskusija bus tiesiogiai transliuojama Seimo „YouTube“ paskyroje „Atviras Seimas“.

Mokesčių inspektoriai negalės tikrinti transporto priemonių kaip policininkai, muitininkai, pasieniečiai ar aplinkosaugininkai. Taip ketvirtadienį apsisprendė Seimas, kai svarstydamas mokesčių administravimo pataisų paketą atmetė ankstesnį Finansų ministerijos pasiūlymą.

Pagal pirminę Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisą norėta, kad mokesčių inspektoriai galėtų stabdyti, sulaikyti ir tikrinti vairuotojus. Valstybinė mokesčių inspekcija būtų galėjusi valdyti tarnybinius automobilius su specialiaisiais šviesos (ir garso) signalais.

Seime spalio 27 dieną pateikiant šį pataisų paketą, 103 Seimo nariai balsavo už, 4 susilaikė. Vienintelis balsavęs prieš buvo Seimo Liberalų Sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas.

„Laimė, liberalams atkreipus dėmesį į šitą beprotybę, laiku susivokė visas Seimas“, –  teigia A. Bagdonas.

Jo teigimu, ministerija gerų mokesčių administravimo tikslų siekė dubliuodama policijos ir muitinės atsakomybę bei kurdama atskirą jėgos struktūrą.

Vėliau įgaliojimus mokesčių inspektoriams tikrinti vairuotojus suteikiančią nuostatą blokavo ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.

Ketvirtadienį svarstymo metu apsisprendžiant dėl šios pataisos, numačiusios didesnes galias Mokesčių inspekcijai, daugelis Seimo narių jau pritarė komiteto pasiūlymui idėją atmesti: 99 balsavo už, 3 susilaikė, 1 buvo prieš.

Netekusieji nepriklausomo tiekėjo, tokio kaip žlugusi įmonė „Perlo energija“, vartotojai turėtų būti automatiškai įtraukti į visuomeninį tiekimą kaip ir visi kiti. Tai numato Seimo liberalo Andriaus Bagdono pasiūlymas Elektros energetikos įstatymui, kuriam trečiadienį pritarė Ekonomikos komitetas.

Nauja tvarka sulygintų sąlygas vartotojams, kurie arba nepasirinko nepriklausomo tiekėjo, arba jo neteko.

Šiuo metu elektros energijos vartotojai, nepasirinkę nepriklausomo elektros tiekėjo, yra automatiškai priskiriami visuomeniniam elektros energijos tiekimui ir sprendimą pasirinkti savo tiekėją Seimo sprendimu gali priimti iki 2026 m. sausio. Tuo metu nepriklausomo tiekėjo netekę vartotojai yra perkeliami į garantinį tiekimą ir turėtų pasirinkti nepriklausomą tiekėją per pusę metų.

„Žmonės, kurių sutartys su „Perlo Energija“ buvo vienašališkai nutrauktos įmonei sustabdžius veiklą, automatiškai tampa garantinį tiekimą užtikrinančio ESO klientais. Deja, operatorius siūlo didesnes kainas negu visuomeninis tiekėjas. Be to, savo tiekėjo dar nepasirikę keli šimtai tūkstančių vartotojų galės trejus metus laukti geriausios kainos, kai kelios dešimtys tūkstančių savo tiekėją praradusių vartotojų – tik pusmetį. Manau, sąlygos ir vieniems, ir kitiems turėtų būti lygios, sąžiningos, nediskriminacinės“, – siūlo A. Bagdonas.

Pasak Ekonomikos komiteto nario, per trejus metus kaina elektros rinkoje tikrai svyruos ir žmonėms bus suteikta galimybė patiems nuspręsti, kada rinktis nepriklausomą tiekėją, o pusmetis – tikrai per mažas laiko tarpas tokiam sprendimui priimti.

Įstatymo pataisa numato, kad „vartotojai, kuriems garantinis tiekimas užtikrinamas dėl to, kad jų pasirinktas nepriklausomas tiekėjas nevykdo prisiimtų įsipareigojimų (…), nutraukia veiklą arba (…) sutartį, yra automatiškai grąžinami į visuomeninį tiekimą, kol nepasirinks naujo nepriklausomo tiekėjo (…)“. Dėl tokios pataisos dar spręs Seimas.

Už metus galiosiančią pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą maitinimo verslui balsavę Seimo nariai, anot mūsų dešiniosios koalicijos bendražygių lyderio, peržengė rubikoną. Manykime, kad netgi tokiu atveju visi liekame tame pačiame politinės galios ir valios krante, todėl Seime įvykusio balsavimo už kitų metų biudžetą istorijoje padėsime tašką ir toliau vienas kitą koalicijoje geriau girdėsime.

Tačiau vis dar liko neišspręstas vienas klausimas, dėl kurio rubikono nei perlipsi, nei perplauksi, nes visi dėl jo tarytum sutaria – ne tik koalicijos partneriai, bet ir opozicinės frakcijos. Tai yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, padidinanti ribą, nuo kurios tampama PVM mokėtoju. Dabar savarankiškai dirbantys žmonės ir įmonės pradeda mokėti PVM, jeigu jų pajamos pasiekia 45 tūkst. eurų. Seimas po pateikimo siūlo, kad jie taptų mokėtojais nuo 55 tūkst. eurų apyvartos. Valstybės biudžetui toks sprendimas atsietų apie 10 kartų mažiau, negu praėjusią savaitę mūsų priimta PVM lengvata maitinimo paslaugoms. Kovo 15 d. mano registruotą projektą Seimas pateikimo metu palaikė nedvejodamas – susilaikė tik du parlamentarai. O toliau – nė iš vietos.

Kas nutiko? Po balsavimo Seimas bendru sutarimu pritarė dėl šio projekto prašyti Vyriausybės išvados. Tik kažkas Vyriausybėje nesiryžta peržengti biurokratinio rubikono ir atiduoti išvados mums, Seimo nariams, kad toliau patys spręstume, ką su įstatymu daryti. Suprantu, kad prieš šių metų balsavimą dėl kitų metų valstybės biudžeto dar buvo galima logiškai paaiškinti tokį susilaikymą. Už biudžetą jau balsavome, tad svarbu toliau rūpintis savo individualių projektų ateitimi Seime.

Finansų ministerija visus kiaušinius tvirtai laiko vienoje pintinėje: aiškina, kad visi mokestiniai pakeitimai turi keliauti vienu ypu su mokestine pertvarka. Kaip dar gegužę argumentavo finansų viceministrė Rūta Bilkštytė, neskubėti Vyriausybę verčia „bendras geopolitinis kontekstas, neapibrėžtumas, infliacija“… Kokį argumentą išgirsime šiandien, metams baigiantis? Turbūt tai – bendras geopolitinis kontekstas, neapibrėžtumas, infliacija… O kitų metų pavasarį? Tuos pačius teiginius.

Šitas geopolitinis kontekstas ir neapibrėžtumas mus slėgs tol, kol Rusija nepralaimės savo pradėto karo. Teisybė, siaubingas karas prieš Ukrainą yra daugybės ekonominių bėdų priežastis, bet tai neturėtų tapti pasiteisinimu visais klausimais. Neapibrėžtai mes gyvensime dar daugybę mėnesių, Europa grįš į įprastas vėžes tik laimėjus Ukrainai. Karas nereiškia, kad neturėtume spręsti savarankiškai dirbantiems asmenims ir mažoms įmonėms svarbių klausimų, nors savo politine valia kovo 15 dieną Seimas parodė: spręskime. Juolab, kad ta pati šių metų infliacija kaipsyk ir yra nepralenkiamas argumentas didinti PVM mokėtojų ribą bent iki 55 tūkst. eurų, kadangi Europos Komisija leidimą tokiam žingsniui davė dar 2021 m. Tai daroma todėl, kad smulkieji verslai turėtų didesnes galimybes augti ir konkuruoti bendroje ES rinkoje. Šios ribos Lietuvoje nekeitėme jau 11 metų.

Ar nebus taip, kad geopolitinis kontekstas, neapibrėžtumas, šalia dar pridėjus artėjančius savivaldos rinkimus, Vyriausybės parengtą mokestinę pertvarką atidės dar tolimesnei ateičiai, o atėjus sprendimų laikui Seime išvis paaiškės, kad dauguma mokestinių kiaušinių pintinėje… sudužę? Pagal mano parengtą projektą, PVM mokėtojo riba turėtų keistis jau nuo 2023 m. sausio 1 d.

Akivaizdu, kad šįmet po Kalėdų eglute savarankiškai dirbantys valstybės dovanos dar nesuras. Ir lauksime mes, Seimo nariai, Vyriausybės išvados lyg mažyliai Kalėdų senelio. Tikiuosi, bent ne iki 2025 sausio 1 d., kai įsigalios Europos Sąjungos direktyva, pagal kurią mažosios įmonės galės nemokėti PVM, jei jų metinė apyvarta nesieks ribos, kurią nustatė atitinkama valstybė narė, t. y. neviršys 85 tūkst. eurų.

Ketvirtadienį Seimui uždraudus parduotuvėse rodyti tabako gaminius, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas stebisi sprendimo neproporcingumu. Parlamentaras klausia, kur yra riba, ties kuria „draudimų dauguma“ Seime sustos.

„Sunku patikėti: koalicijoje konservatoriams piktinantis koalicijos partnerių Laisvės partijos nedrausmingumu, jie patys tęsia valstiečių politiką. Norisi paklausti, ar po šio neproporcingo draudimo sustosime, ar netrukus uždrausime ir „Coca-Cola“? Negi spręsime už pačius žmones, kurią duoną pirkti ir valgyti – batoną ar juodą? Kiek dar įstatymais reguliuosime gyventojų pasirinkimus?“ – Seimo sprendimu stebisi A. Bagdonas, Ekonomikos komiteto narys.

Pagal ketvirtadienį priimtą Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės pataisą, „mažmeninės prekybos vietose draudžiama viešai eksponuoti (demonstruoti) tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius ir įrenginius, skirtus šiems gaminiams vartoti“, išskyrus „parduodamus tabako gaminių parduotuvėse, tabako gaminių skyriuose“.

Įstatymo pataisą praėjusios kadencijos Seimo Sveikatos reikalų komiteto vardu pateikė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narė Asta Kubilienė.      

A. Bagdono pastebėjimu, ketvirtadienį priimta naujoji tvarka tabako gaminių prekybą praktiškai grąžina į laikus, kuomet kontrabandinės cigaretės turguje būdavo parduodamos paslapčiomis iš po prekystalio.

Vyriausybė kitų metų šalies biudžete turėtų numatyti 1 mln. eurų Eurolygos krepšinio finalinio ketverto varžyboms Lietuvoje organizuoti, siūlo Seimo Ekonomikos komiteto narys liberalas Andrius Bagdonas.

Remiantis tarptautinės žiniasklaidos paskelbtomis žiniomis, Kaunas yra pagrindinis kandidatas rengti Eurolygos finalo ketverto rungtynes, todėl, Seimo nario vertinimu, Lietuva turėtų aktyviai pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis priglausti prestižinį turnyrą.

„Ne kas dieną susidaro palankios sąlygos į Lietuvos rinką pasikviesti tokio dydžio ir reikšmės renginį. Mūsų Vyriausybės deklaruojama griežta fiskalinė drausmė yra neabejotina vertybė, tačiau tai – ne argumentas atsisakyti skirti finansavimą Eurolygos finalams“, – pabrėžia Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys.

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas yra komentavęs, kad pradinis papildomų lėšų poreikis turnyro iniciatoriams sudarė apie 1,5 mln. eurų. Paraišką rengti finalines Eurolygos varžybas pateikęs krepšinio klubo „Žalgiris“ direktorius Paulius Motiejūnas skelbė, kad iš užsienio atvykusių sirgalių vartojimo apyvarta Lietuvoje sudarytų mažiausiai 3,7 mln. eurų, o į valstybės biudžetą per mokesčius sugrįžtų apie 1,1 mln. eurų.

A. Bagdono teigimu, pirminė sąnaudų ir naudos analizė rodo, kad Vyriausybės skirtas 1 mln. eurų turėtų reikšmę ne tik kaip parama komerciniam krepšiniui, o atsiperkanti investicija į turizmą. „Didelę naudą pajustų ne tik Kauno apgyvendinimo ir maitinimo sektorius, bet ir Vilnius, Birštonas, kiti miestai. Dėl pandemijos ir infliacijos nukentėjusiam atvykstamojo turizmo verslui Eurolyga veiktų kaip stebuklingas eliksyras. Būtų apmaudu, jeigu neradę biudžete vieno milijono nepasinaudotume galimybe priimti Eurolygą ir Europos krepšinio sirgalius Lietuvoje“, – teigia Seimo narys.

Be to, kiekvienas didesnis sporto renginys, didžiausiosios sporto žvaigždės ir jų pasiekimai, Seimo nario pastebėjimu, skatina palankią vertybinę aplinką jaunimui, įkvepia vaikus sportuoti, stengtis.

Dabartinio Eurolygos sezono finalo ketverto varžybos vyks 2023 m. gegužę, turnyro vietą organizatoriai paskelbs šį mėnesį.