Ką mums siūlo trečdaliu didesnis biudžetas nei kadencijos pradžioje

Seimo komitetuose ėmėmės kitų metų valstybės biudžeto. Biudžetas gali atrodyti kaip dideli nuogi skaičiai, todėl tokius dydžius kartais patogiau suvokti asociacijomis.

Visos 2024 m. šalies biudžeto pajamos su Europos Sąjungos (ES) lėšomis sudaro apie 17 mlrd. eurų. Už tokius pinigus Ukrainai būtų galima nupirkti 3,6 tūkst. bairaktarų. Už tokius pinigus Lietuva galėtų išlaikyti beveik tūkstantį nacionalinių operų. Už tokius pinigus privatūs investuotojai pastatytų 70 naujų milžiniškų „Akropolių“ (koks dabar planuojamas prie Vilniaus Vingio parko). 17 mlrd. eurų – tai yra šešis kartus didesnis biudžetas nei prieš 20 metų, kai šalis įstojo į ES, ir daugiau kaip du kartus didesnis, nei valstybė surinko prieš dešimtmetį.

Pergyvenę pandemiją, hibridinį antpuolį ir invaziją Ukrainoje nė nepastebėjome, kad per šią Seimo kadenciją metinis valstybės biudžeto dydis išsipūtė trečdaliu – paskutinis kairiųjų-valstiečių 2020 m. suformuotas biudžetas sudarė 11,5 mlrd. eurų. Tarytum mes per vieną naktį dideli užaugom.

Ar taip išeina, kad dešiniųjų Vyriausybė daugiau perskirsto negu kairieji? Tačiau mokesčiai pastaruosius metus neaugo (keliais centais pakilę kuro akcizai įsigalios vėliau). Dešiniųjų Vyriausybė, net išgyvendama krizę po krizės, vis tiek kuria sąlygas ekonomikos augimui užtikrinti. Kai žmonės nori čia gyventi ir uždirbti, daugiau surenka ir valstybė.

Tuomet valstybė sudaro sąlygas dar daugiau uždirbti ir žmonėms. Vos nepamečiau skaičiaus, kiek šią kadenciją kartų kėlėme neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). „Auksinio proto“ vertas klausimas: kiek šis dydis siekė kadencijos pradžioje? Atsakysiu už Valinską: 400 eurų. Per kadenciją keturiais etapais padidinus šią atleidimo nuo gyventojų pajamų mokesčio sumą, kitais metais NPD sudarys jau 747 eurus! Tai yra daugiau negu pernykštė minimali alga. Pati minimali alga kitais metais pasieks beveik tūkstantį.

Tuo metu vidutinio atlyginimo (VDU) dydis, paskutiniais duomenimis, sudaro apvalius du tūkstančius (prieš mokesčius). Iki vokiško standarto dar toli, tačiau savo statistiniu uždarbiu jau lenkiame ne tik kai kuriuos kaimynus, bet ir portugalus. Jeigu kas nors mūsų paklaus, kaip gerai gyvename, galime atsakyti: taip gerai, kaip Portugalijoje.

Ir bent tris kartus geriau nei naftos ir ginklų pramone springstančioje Rusijoje. Pagal paskutinę „Rosstat“ statistiką, mėnesinis atlyginimų vidurkis putino tironijoje sudaro apie 71 tūkst. rublių, pagal dabartinį kursą – tai sudaro 685 eurus. Jau nuo sausio lietuvio NPD bus didesnis negu ruso VDU… Anot vakarykščio skelbimo svetainėje hh.ru, jeigu norėtumėte (žinoma, nenorėsite) įsidarbinti sporto centro administratore Maskvoje, gali tekti pragyventi už mažiau nei 400 eurų per mėnesį. Maskvoje!

Dar vienas nuogas skaičius: kitais metais 1,7 mlrd. eurų bus nutaikyta žmonių pajamoms auginti, iš jų 1 mlrd. eurų nukreipiama į žmonių sąskaitas bankuose ir pinigines. Todėl mokytojų atlyginimai kils iki 130 proc. nuo vidutinės algos, todėl senatvės pensijos augs daugiau nei 12 proc., todėl NPD, kaip minėta, bus beveik dvigubai didesnis nei kadencijos pradžioje.

Pastebėkime asociaciją: švietimui ir saugumui didinamas finansavimas sudaro panašią vertę – beveik 400 mln. eurų tiek vienam, tiek kitam. Mokykla ir kariuomenė yra pagrindinės valstybės investicijos, nes neturint nei vieno, nei kito greičiausiai neliktų ir Lietuvos valstybės (pavyzdžiui, be valstybinės sveikatos apsaugos bet kuri šalis teoriškai gali išgyventi, tačiau be išsilavinusių ir galinčių nuo priešo apginti žmonių – niekaip). Bendrąja išraiška Lietuvos švietimui kitais metais atiteks beveik 3 mlrd. eurų, saugumui – daugiau kaip 2 mlrd. eurų.

Kiek liūdina, kad didžiausią biudžeto dalį vis dar pravalgo socialinės apsaugos ir užimtumo sritis, kuriai tenka daugiausia – apie trečdalį – visų valstybės išlaidų. Lietuvos socialinės rūpybos „apyvarta“ sudaro praktiškai tokią pačią sumą, kiek per metus surenka visos 60 Lietuvos savivaldybių! Net socialinės gerovės citadelėje Švedijoje šis santykis mažesnis: ten neįgaliųjų, pensininkų, šeimų ir vaikų bei darbuotojų socialinei apsaugai tenkanti valstybės išlaidų dalis yra mažesnė nei mūsų šalyje (pagal 2024 m. prognozę – tai yra 375 mlrd. Švedijos kronų iš bendro 1,35 trln. biudžeto).

Biudžetu perskirstydami santykinai mažiau sukurtos gerovės negu kitose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse, mes vis tiek atrodome ne kaip proveržio, o kaip socialinio jautrumo kraštas. Savaime tai nei gerai, nei blogai, vis dėlto faktas indikuoja, kad Lietuvoje vis dar per daug tikimės iš valstybės, nes ir pati valstybė vis dar nerado efektyviausio būdo, kaip įgalinti iškritusiuosius iš darbo rinkos. Kad ir kaip būtų, Lietuva neketina gyventi tik šia diena. Kitais metais maždaug penktadalis valstybės išlaidų taps investicijomis šalies ateičiai (neskaitant didinamų atlyginimų mokytojams, kurie irgi rūpinasi Lietuvos ateitimi). Viską sudėję galime pastebėti, kad biudžetu valstybę kreipiame veržliu ir saugiu kursu.

Ar Finansų ir Susisiekimo ministerijos neviršijo įgaliojimų skirstydamos europinę paramą?

Privačiam sektoriui numatytas elektromobilių naudojimo skatinimo lėšas perkeldamos į viešąjį sektorių, Finansų ir Susisiekimo ministerijos nepaisė Seimo valios ir šitaip galėjo viršyti savo  įgaliojimus, teigia Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija.

Trečiadienį Seimo Ekonomikos komitetas aiškinosi, kur dingo Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo plane (vadinamajame RRF) numatytos ir sutartos lėšos remti privačius juridinius asmenis, kurie įsigyja elektromobilius.

41 mln. eurų apimties priemonę skatinti įmones įsigyti elektromobilius dar šių metų gegužės 24 d. Ekonomikos komitetui pristatė pati Susisiekimo ministerija. „Norime kuo greičiau paleisti priemonę įmonėms, kurios vykdo pavežėjimo arba nuomos [paslaugas]. Priemonės aprašą esame jau parengę“, – prieš keturis mėnesius parlamento komitetui patvirtino Susisiekimo ministerijos kancleris Ramūnas Dilba. Tačiau Finansų ministerijai pareikalavus, įsipareigojimas dingo.

„Jūs visiškai nesiskaitote su tuo, ką patvirtinome Seime, nekreipiate dėmesio į komiteto poziciją“, – šią savaitę Ekonomikos komitete posėdyje stebėjosi Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas. Anot jo, pakeisdamos savo poziciją ministerijos apgavo lūkesčių turėjusius verslus – ypač didelius autoparkus valdančias trumpalaikės nuomos, siuntų, taksi bendroves.

R. Dilba spendimą aiškino tuo, kad Seime įteisinta galimybė nuo šių metų įmonėms atskaityti PVM už įsigytus elektromobilius ir „yra tam tikra papildoma paskata privačiam sektoriui“.

A. Bagdono teigimu, Seime pakeistu įstatymu priimta PVM lengvata neturi jokios įtakos nuomos ar pavežėjimo veikla užsiimančių bendrovių autoparko transformacijai į elektrinį, nes jos jau iki įstatymo galėjo atskaityti PVM. „Vadinasi, buhalterinės apskaitos gretinimas su tikslinėmis valstybės subsidijomis skatinant įsigyti elektromobilius yra visiškai nekorektiškas“, – teigia liberalas.

Savo ruožtu Finansų ministerijos Investicijų departamento vyresnioji patarėja Eglė Coppa iš esmės pripažino, kad verslo lūkesčiai buvo paaukoti su tikslu europines investicijas elektromobiliams perkelti į viešąjį sektorių. „Sutinku, kad didelės įmonės, kurių pagrindinė veikla susijusi su automobiliais, šiek tiek įkrito į tarpus dabartinėje schemoje“, – komitete sakė ji.

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo žodžiais, savo veiksmais ministerijos pakenkė Vyriausybės reputacijai investuotojų akyse. „Valstybei pereinant nuo iškastiniu kuru varomų mašinų prie elektrinių būtent verslas yra greičiausias partneris pasiekti tvarumo proveržį. Dabar išeina, kad išsižadėdama suderėtų pažadų Vyriausybė verslo apsukas elektrifikuojantis sulėtino vienais metais ir pati pakenkė savo veiklos prioriteto – žaliojo kurso – pagreičiui. Be to, vis daugiau kapitalo kaupti viešajame sektoriuje, užuot stimuliavus privačią rinką, yra negera tendencija ir viešojo valdymo yda“, – teigia E. Gentvilas.

Iš anksčiau numatytos 41 mln. eurų dydžio priemonės verslo elektromobilių parkams Finansų ministerija 20 mln. eurų nukreipė elektra arba vandeniliu varomiems autobusams įsigyti ir jų įkrovimo infrastruktūrai savivaldybėse, o 21 mln. eurų – valstybinio geležinkelio ruožo Kaišiadorys–Klaipėda elektrifikavimui.

Trečiadienį išklausęs Ekonomikos komiteto pastabas, Susisiekimo ministerijos kancleris pasiūlė ieškoti kelių sugrįžti prie anksčiau sutartų RRF paskirstymo sąlygų. „Jeigu būtų svarstymų apie perskirstymą, mes būtume pasiruošę tas sumas skirti būtent elektromobilių skatinimui“, –  kalbėjo R. Dilba.

Savo ruožtu Seimo Ekonomikos komitetas raštu pareikalaus atšaukti šiuos ministerijų sprendimus. Šiuo metu Lietuvoje rieda per 16 tūkst. elektromobilių – jie sudaro beveik 1 proc. šalies autoparko.

Kodėl sekmadieninis „sausasis“ Lietuvos dresavimas yra nelogiškas?

„Sekmadienio pusiaudienio „sausasis“ įstatymas, draudžiantis įsigyti alkoholio parduotuvėse po 15 val. yra neefektyvus – tiesiog sudaro perteklinę kliūtį savaitgalį įsigyti svaigiųjų gėrimų saikingai vartojantiems klientams. Tą beje, pastebi ne tik Lietuvos gyventojai, bet ypač į mūsų šalį atvykstantys turistai bei poilsiautojai.

Sutikite, kad XXI amžiuje, labai sunku paaiškinti tiek vietiniam, tiek užsieniečiui, kodėl šešias dienas per savaitę parduotuvėse galioja viena tvarka, o sekmadienį – ji drastiškai pasikeičia.   

Galbūt galima sutikti, kad prekybos pavėlinimas rytais iki 10 val. yra pagrįstas, nes apriboja galimybes priklausomiems nuo alkoholio žmonėms įsigyti butelį prieš darbo pradžią. Tačiau sekmadienį daugelis nedirba, atvirkščiai – švenčia asmenines šventes, leidžia laisvalaikį. Todėl toks ribojimas, sukelia aibę nepatogumų, be to, skatina piktnaudžiauti, apeiti tvarką.

Teiginio, kad sekmadienį padauginę alkoholio gyventojai dažniau pirmadienį ateina į darbą neblaivūs, nepatvirtina duomenys: pagal Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų 2018 m. atliktą 2,6 mln. blaivumo patikros testų analizę, vos 0,32 proc. jų buvo teigiami.

Pasaulio sveikatos organizacija iš tikrųjų deklaruoja, kad paros laiko, kai galima įsigyti alkoholinius gėrimus, ribojimas yra visose šalyse rekomenduojama priemonė alkoholio vartojimui mažinti. Deja, tikslių rodiklių, koks prekybos laikas yra optimalus, neperteklinis, ekspertai nepateikia – sekmadienio sausasis pusiaudienis yra politinio susitarimo visuomenėje klausimas, kitaip sakant, ne mokslo, o ideologijos rezultatas. Mes siūlome, kad ir likusią pusę prekybos laiko sekmadienį negaliotų „valstietiška“ tvarka.

Šiuo atveju, visų Lietuvos gyventojų nereikėtų paversti kelių procentų priklausomybę alkoholiui turinčių tautiečių, įkaitais. Negalime dėl žmonių, turinčių problemų su alkoholiu, pažeisti kitų piliečių teisių. Neabejotinai, būtų daug efektyviau dėmesį sutelkti ne į priverstinį eilinį žmonių dresavimą, o į pagalbą tai mažai grupei žmonių turinčių priklausomybę. 

Juo labiau, kad valstybinės duomenų agentūros duomenimis, vienam gyventojui vidutiniškai tenkantis suvartojamo absoliutaus alkoholio kiekis per praėjusius 5 metus buvo panašus nepaisant sekmadienio – vidutiniškai sudarė 9,5 litro ir šoktelėjo tik įsigaliojus karantinams: 2020 m. – iki 9,7 l, 2021 m. – 10,3 litro.

Beje, tie patys statistikai pažymi, kad apskritai alkoholio vartojimas Lietuvoje pernai mažėjo visur – ir parduotuvėse, ir restoranuose bei kavinėse. Pavyzdžiui, šalies mažmeninėje prekyboje ir maitinimo įmonėse parduota 3,1 mln. dekalitrų spiritinių alkoholinių gėrimų (degtinės, viskio, brendžio ir pan.), arba 4,6 proc. mažiau nei 2021 metais, vyno ir fermentuotų gėrimų – 4,4 mln. dekalitrų, arba 6,2 proc. mažiau. Kaip ir kasmet, daugiausia parduota alaus – 19,6 mln. dekalitrų, bet ir jo pardavimai sumažėjo 10,8 proc.

Vis dėlto, sausai statistikai skelbiant, kad 2022 metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas krito 7,4 proc., alkoholio gamintojai teigia, kad į tokius oficialius rezultatus reikėtų žiūrėti atsargiai – dėl tyrimo metodikos, į kurią įtraukiami tik legaliai Lietuvoje parduoti gėrimai. Jų teigimu, reali alkoholio vartojimo padėtis šalyje yra kitokia. Dėl tebegaliojančių prekybos alkoholiu draudimų, taip pat su kaimynais nederinamos alkoholiui taikomos akcizų politikos, žmones vis dar aktyviai perka kontrabandinį, savadarbį alkoholį arba važiuoti jo įsigyti į užsienį.

Ne paslaptis, kad pasienio prekyba su Lenkija ir Latvija klesti jau daugelį metų. Į kaimynines šalis lietuviai vyksta įsigyti alkoholinių gėrimų, kurie dėl taikomos akcizų politikos tose šalyse yra gerokai pigesni. Pagal akcizų mokesčių dydį stipriajam alkoholiui ir vynui Lietuva yra brangiausia regione. Dėl to šalies biudžetas patiria ženklius praradimus. Tuo tarpu muitinės departamento duomenimis, vien per šešis šių metų mėnesius, iš Baltarusijos buvo bandyta įvežti virš 4 tonas nelegalaus alkoholio.

Jei tai būtų parduota legalioje rinkoje, surinktus mokesčius, gautus pinigus galėtume nukreipti švietėjiškai veiklai, kad ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos vaduojantis iš priklausomybių. Tačiau kuo daugiau draudimų ir ribojimų, tuo didesnė šešėlinė rinka. Ir pabaigai. Pažadų privalu laikytis. Mes, liberalai, prieš šiuos rinkimus žadėjome, kad ištaisysime nelogiškus buvusios valdžios priimtus draudimus, o sprendimai, kurie darė įtaką mažesniam alkoholio vartojimui, liks. Pasikartoju, nesiūlome sugrąžinti prekybos visą parą kaip yra buvę anksčiau, mes tik norime panaikinti perteklinius naudos neduodančius ribojimus ir suvienodinti galimybes įsigyti alkoholio nuo 10 val. ryto iki 20 val. vakaro – prekyba visomis dienomis turi vykti vienodą laiką.

„Smiltynės perkėlos“ naujasis terminalas – tuščia investicija, kurią reikia stabdyti

Beveik 17 mln. eurų vertės sutartis naujam keleivių terminalui Klaipėdos naujojoje perkėloje statyti – tai ydingo viešųjų išteklių planavimo pavyzdys, kurį AB „Smiltynės perkėla“ valdanti Susisiekimo ministerija turėtų nedelsiant stabdyti, įsitikinęs liberalas Andrius Bagdonas.

Jis atkreipia dėmesį, kad iš bilietų, per trejus metus pabrangusių maždaug dvigubai, finansuojamas projektas patiems keleiviams net nebus reikalingas. Abejonę dėl naujojo terminalo praėjusį penktadienį Nidoje posėdžiavusiai Seimo Neringos bičiulių grupei iškėlė Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis. Jo pastebėjimu, terminalas keleiviams bus nenaudingas, o pačiai Neringai – ir žalingas.

Pagrindinė viešai įvardijama terminalo funkcija – keleiviams laukti kelto. Kaip įvardijama architektūrinį projektą rengusios studijos „Altitudės“ koncepcijoje: tai bus pastatas, „atveriantis vaizdus į Kuršių neriją laukiantiems kelionės keltu“.

Anot A. Bagdono, absoliuti dauguma keleivių Naujojoje perkėloje savo kelto laukia automobilyje. „Laukimo paslauga iš dalies turėtų prasmę nebent per didžiausią sezoninį piką. Kai eismas įprastas, į keltą patenki nelaukęs. Vis dėlto net ir susidarius spūstims kuris vairuotojas lakstys laiptais pirmyn atgal iš terminalo prie savo automobilio? Laukimas prasmingas tik keliaujantiems pėsčiomis arba dviračiais. Tokia funkcija sėkmingai užtikrinama Senojoje perkėloje. Naujojoje perkėloje vairuotojams reikia tik trijų dalykų: kasos, tualeto ir kuo greičiau patekti ant denio“, – aiškina neringiškis Seimo narys.

Be to, A. Bagdono pastebėjimu, prieš dešimtmetį rekonstruota Senoji perkėla kainavo 4 mln. litų – tai yra apie 15 kartų mažiau, negu planuojama investuoti į Naująją perkėlą.

Jo vertinimu, tikroji statomo terminalo paskirtis yra net ne infrastruktūros keleiviams kūrimas, o lūkestis pastatyti šiuolaikišką biurą su gražiu vaizdu įmonės darbuotojams. „Pastato plotas užims 2400 kv. metrų, o įmonėje dirba 100 žmonių. Vienam darbuotojui teks 24 kv. metrai, tačiau dauguma jų darbo dieną praleidžia ne biure, o mariose. Remiu geresnes sąlygas darbuotojams, tačiau pažangiausios įmonės biurus nuomojasi, o ne statosi pačios“, – pabrėžia A. Bagdonas.

Seimo narys atkreipia dėmesį, kad dar pernai „Smiltynės perkėla“ naujajame pastate įžvelgė į „laivų remonto dirbtuvių“ funkciją, nors tokia pagal projektą net neįmanoma fiziškai. „Vadinasi, įmonė nė nežino, ko nori. Tuo tarpu Neringoje iki skausmo žinome, kad mums reikia ne naujų pastatų žemyno krante, o modernių, patogių ir ekologiškų susisiekimo būdų tarp Klaipėdos ir Nidos, pavyzdžiui, elektrinio kelto. „Smiltynės perkėlai“ tai visiškai nerūpi“, – stebisi A. Bagdonas.

Liberalo supratimu, naujasis terminalas neprisidės prie Neringos ekologijos net per pastaruosius metus beveik dvigubai pabrangus automobilio kėlimo paslaugai. „Smiltynės perkėla“ yra teigusi, kad naujasis terminalas leis teritorijoje priimti beveik trigubai daugiau automobilių – 140 transporto priemonių vietoje šiuo metu telpančių 65. „Kitaip sakant, keltų bendrovė planuoja kuo patogesnes sąlygas individualiam transportui, kuriam vasarą kurorte nėra užtektinai vietos ir niekada nebus. Viskas turėtų būti daroma atvirkščiai – investuojama į alternatyvius susisiekimo būdus mariomis, naujus ekologiškus maršrutus, keliavimą dviračiais, skatinant automobilius palikti žemyno krante“, – teigia A. Bagdonas.

Praėjusį dešimtmetį keliantis į Smiltynę keleivio bilietas kainavo apie eurą arba mažiau kaip eurą, automobilio perkėlimas – apie 11-12 eurų. 2021 m. birželį keleivio bilieto kaina pabrango iki 1,1 euro, automobilio – iki 13 eurų. 2022 m. birželį kainos vėl kilo: keleivio – iki 1,3 euro, automobilio – iki 18,3 euro. Šių metų birželį dar kartą pakėlus kainas, dabar bilietas asmeniui kainuoja 1,5 euro, automobiliui – 20,5 euro.

Naujosios perkėlos projektas buvo suderintas 2021 m., kai pastebimai pradėjo kilti perkėlimo paslaugų kainos. Sutartį su rangovu AB „Smiltynės perkėla“ pasirašė prieš dvi savaites, rugsėjo 11 dieną. 98,99 proc. keltų bendrovės akcijų valdo Susisiekimo ministerija, viena iš trijų bendrovės valdybos narių yra ministerijos tarnautoja. „Ar kas nors iš valdybos narių pagalvojo atlikti terminalo statybų sąnaudų ir naudos analizę, ar vien vadovavosi keltų bendrovės direktoriaus vizija, kuriam turbūt norisi patogesnio kabineto su vaizdu į marias“? – sako A. Bagdonas.

Liberalo idėja: kurortų gatves užkemšančias mašinas – perkelti į saugyklas

Iš Kelių programos lėšų reikėtų leisti kurortuose įrengti automobilių stovėjimo aikšteles ir automobilių saugyklas, kurios būtų nutolusios nuo kelio juostų ar nuo daugiabučių namų, siūlo Seimo liberalų sąjūdžio frakcijos narys, neringiškis Andrius Bagdonas. Jo parengtą įstatymo pataisą parašais parėmė 50 parlamentarų.

Pasak A. Bagdono, automobilis kurorte atlieką prieštaringą funkciją. „Viena vertus, poilsiautojams automobilis yra patogiausia priemonė atvykti atostogų. Kita vertus, kurortų erdves užkemšantis eismas ir tankūs parkingai poilsį trukdo. Vadinasi, nors žmonės į kurortus atvyksta pailsėti nuo miesto triukšmo ir taršos, paradoksaliai atsiveža tą taršą ir triukšmą su savimi. Specializuotos saugyklos ir parkingai padėtų sumažinti problemą“, – sako liberalas.

Pagal jo siūlomą įstatymo projektą, Kelių priežiūros ir plėtos programos lėšas būtų nukreipti ne tik įprastam infrastruktūros tobulinimui,  bet ir automobilių stovėjimo aikštelių ir saugyklų įrengimui kurortiniuose miestuose. Dabartinis įstatymas leidžia lėšas naudoti parkingams ties kelio juosta, viešojo transporto stotelėms ir infrastruktūrai, darnaus judumo ir neįgaliųjų priemonėms, dviračių statymo infrastruktūrai, šaligatviams, pėsčiųjų ir dviračių takams, daugiabučių namų kiemų gatvėms ir parkingams, taip pat kai kuriais kitais atvejais.

Baudos už greitį – sparčiausiai auganti valstybinio verslo šaka

Pandeminiai metai ir atitinkama ekonominė politika lėmė ne vieną netikėtą fenomeną – vienus verslus sužlugdė, kitus sustiprino. Pavyzdžiui, bankų pelnai didėjo dvigubai. Kai daugelis išgyveno sunkumus, toli gražu ne dažnas sektorius sugebėjo užauginti kelis kartus didesnę apyvartą (neskaitant turbūt vakcinų ir medicininių kaukių gamintojų).

O kas Lietuvoje pastaraisiais metais augo beveik keturis kartus – nuo 176 tūkst. atvejų 2019-aisiais iki 664 tūkst. pernai? Atsakysiu. Per 4 metus 4 kartus užaugo nustatytų greičio viršijimo faktų. Pavyzdžiui, lyginant 2020 m. sausį su 2023 m. tuo pačiu mėnesiu, baudų surinkimo apyvarta išaugo visus 7 kartus – nuo 4 tūkst. iki 28 tūkst. atvejų. Todėl vargu ar stulbinantis šuolis susijęs su pandemija. Tiesa, lyginant šiuos du mėnesius žūčių avarijose sumažėjo nuo 17 iki 14.

Tikrovė banalesnė. Greičio viršytojus dažniau pričiumpa. Ypač gerai policija sumedžioja greičiau važiuojančius: jeigu priešpandeminiais metais greitį iki 10 km/h viršydavo kas devintas paskubėjęs kelių eismo taisyklių pažeidėjas, tai dabar greitis šitos „normos ribose“ viršijamas tik kas penkiašimtąjį kartą – dauguma įkliuvusių pažeidėjų lekia greičiau negu „truputį paspausiu, nes visi taip daro“.

Kaip paaiškinti augimą? Negi Lietuvoje išsipildė policinės valstybės „idealas“ – šalia kiekvieno nusikaltėlio pastatyti po uniformuotą pareigūną? Kad ne. Valstybėje paprasčiausiai pridygo daugiau kamerų – keliuose visus stebinčių „didžiųjų broliukų“.

Vien Lietuvos automobilių kelių direkcija valstybinės reikšmės keliuose pastatė daugiau kaip 200 radarų – 72 momentinius greičio matuoklius ir 131 vidutinio greičio matavimo sistemas. Kelių direkciją vejasi savivaldybės – vien Vilniaus miesto savivaldybė šįmet įrengė 16 naujų daugiafunkcinių matuoklių šalia jau veikusių 23 greičio sekimo įrenginių. O kur dar kilnojami „trikojai“.

Suprantama, taisyklių reikia laikytis, o pažeidėjus – „išmatuoti“, surasti ir bausti. Vis dėlto šiuo atveju pro visuomenės radarą praslysta nemaloni aplinkybė, kad matuoklius įrenginėjančios institucijos pačios nesilaiko taisyklių. Kodėl nesilaiko? Nes taisyklių tiesiog nėra!

Juk direkcija ar savivaldybė, rinkdama duomenis apie kelių eismo taisyklių pažeidėjus, seka mus visus, kitaip sakant, sistemiškai renka privačius duomenis – ir daro tai be įstatymo leidėjo nurodytų taisyklių.

Šitą teisinę spragą pastebėjo Seimo narys konservatorius Mindaugas Skritulskas ir rugpjūtį su kitų frakcijų nariais užregistravo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisą, kad vis griežčiau vairuotojus medžiojantys radarai patys būtų kontroliuojami griežčiau. Siūloma konkrečiau nurodyti, kur stacionarios eismo priežiūros priemonės gali būti statomos, prieš tai būtinai atlikus poveikio asmens duomenų apsaugai vertinimą. Įstatymo projekte kartu pastebima, kad eismo taisyklių pažeidimus tiria policija, užtat dėl radarų sau pati sprendžia Lietuvos automobilių kelių direkcija. Vadinasi, Susisiekimo ministerijai pavaldi institucija iš dalies įgyja panašią stebėjimo galią kaip valstybės saugumas, policija, muitinė.

Kaip prieš 15 metų įvardijo filosofas, liberalas Leonidas Donskis, „svetimo gyvenimo stebėjimas, stebimajam objektui nepajėgiant atsakyti tuo pačiu, kažkada buvo jėgos kodas ir ypatinga privilegija“. Kelių direkcijos sprendimu, šiais ir kitais metais rasis dar 60 greičio matuoklių ir vidutinių greičio matavimų atkarpų. Negi mes besąlygiškai pritarsime, kad direkcija be visuomenės susitarimo toliau savintųsi stebėjimo privilegiją ir didintų galią?

Leiskite priminti, kad šiais metais suėjo 10 metų nuo didžiulio privatumo sukrėtimo Vakarų pasaulyje – informatiko Edwardo Snowdeno atskleisto valstybinio sekimo masto JAV. Amerikiečiai per tą laiką sugriežtino duomenų apsaugą, o pats už valstybės paslapčių išdavystę ieškomas pranešėjas liko putino globoje. Vėliau nuskambėjo „Cambridge Analytica“ piktnaudžiavimo asmenine vartotojų informacija skandalas „Facebook“ ekosistemoje, tačiau tai nesutrukdė technologijų milžinui toliau misti duomenimis ir juos panaudoti privačiam verslo interesui. Savo ruožtu Europos Sąjunga įdiegė Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą – būtiną įrankį privatumui saugoti, kuris negarbingose rankose ne visada atlieka savo funkciją, o tampa dangstymosi skydu.

Per dešimtmetį po karčių faktų apie piktavališkai pažeidžiamą privatumą supratome, kad asmens duomenys yra brangenybė, kurių neleistina rinkti savavališkai, be demokratinio parlamento pritarimo. Deja, Lietuvoje kai kurios struktūros pamina privatumo apsaugos principą.

Ir dėl ko? Ar tikrai tik siekiant saugumo keliuose? Praėjusį pavasarį šalį sukrėtė net kelios baisios avarijos kaktomuša. Naujienų laidose eismo ekspertai kartojo, kad tragedijų priežastis yra nesaugus greitis. Kodėl keturis kartus išaugęs greičio viršijimo fiksavimas nesustabdo skaudžiausių nelaimių? Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, žūčių kelyje nuosekliai mažėja nuo 2015 m., kai mirė 241 žmogus (2020 m. eismo įvykiuose mirė 176, pernai – 122). Pavojingiausiuose taškuose greičio matavimas sustabdo mirtiną nelaimę. Tačiau radarai nenugalės mirties – net jei pastatysi tokį kiekviename kelio kilometre. Panašu, kad valstybės tikslas ne tas.

Kol kas radaras dažniau padeda išsiųsti baudą greitį viršijusio velionio artimiesiems. Nes valstybei tai naudinga.

Liberalai nepritaria pateiktiems individualios veiklos apmokestinimo pokyčiams

Dirbantiems pagal individualios veiklos pažymą žmonėms mokesčių tvarka turėtų nesikeisti – atskaičius sąnaudas jiems būtų taikomas tas pats ir visiems vienodas 15 proc. gyventojų pajamų mokesčių tarifas. Tokį pasiūlymą mokesčių reformos paketu keičiamam Gyventojų pajamų įstatymui registravo Liberalų sąjūdžio frakcija.

Anot frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo, į individualiai dirbančiuosius – daugiau kaip 200 tūkst. šalies gyventojų – nusitaikiusi reformos dalis stringa ir praktiškai, ir politiškai.

„Netrukus sueina metai, kaip apmąstome mokesčių reformos gaires. Įvyko ne vieno komiteto posėdis, keli liberalų susitikimai su finansų ministre, praėjo reformos projektų pateikimas Seime. Kuo toliau, tuo aiškiau, kad siūlomas individualios veiklos apmokestinimo būdas ne tik neatitinka liberalų principų, bet ir praktiškai niekur neveda – tai yra neužtikrins teisingesnio mokesčių surinkimo. Todėl apsisprendėme paprastai: kviečiame nieko nekeisti – palikti, kaip yra“, – sakė E. Gentvilas.

Jo pastebėjimu, individuali veikla žmonėms dažnai yra papildomas būdas užsidirbti. „Lietuvoje pajamas iš individualios veiklos kasmet deklaruoja 15–20 tūkst. daugiau žmonių. Dirbančiųjų pagal darbo sutartį ir kartu vykdančiųjų veiklą pagal pažymą kasmet daugėja praktiškai identiškai. Tai – tie patys žmonės. Tai žmonės, kurie, kurdami savo gerovę, dirba per du darbus. Maža to, atitinkamai du kartus moka sveikatos ir socialinio draudimo mokesčius“, – teigę E. Gentvilas.

Pernai individualios veiklos pajamas deklaravo 218 tūkst. asmenų, iš jų – du trečdaliai buvo dirbantys samdomą darbą – tai yra 138,5 tūkst. gyventojų.

Seimo Ekonomikos komiteto narys Andrius Bagdonas pastebėjo, kad vidutiniškai vos vienos paslaugų grupės teikėjų metinės pajamos yra reikšmingai didesnės už kitų individualiai dirbančių – tai yra teisinės veiklos (advokatų, antstolių, notarų).

„Ministerijos duomenimis, daugiau nei keturi tūkstančiai Lietuvos teisininkų iš individualios veiklos uždirba vidutiniškai apie 40 tūkst. eurų apmokestinamų pajamų. Liberalai nemano, kad tai yra tokie pinigai, kuriuos valstybė turėtų žūtbūt labiau apmokestinti ir perskirstyti. Jeigu valstybė pasiryžusi, kad šiai profesijai būtinas kitoks mokestinis režimas, galima surasti kitų paprastų būdų negu naikinti visiems aiškų ir vienodą sąnaudų atskaitymo dydį ir apmokestinimo tarifą“, – aiškino Seimo narys.

Birželio mėnesį Liberalų sąjūdžio frakcija siūlė kompromisą – užuot visiems koregavus sąnaudų dydį ir mokesčio tarifą, daugiausiai pajamų gaunantiems save įdarbinusiems asmenims įvesti pajamų „lubas“, kurias pasiekę, jie turėtų keisti veiklos formą.

Seimo narys dar atkreipia dėmesį į statistinį individualiai dirbančių pajamų kuklumą. „Kirpėjai ir autoservisų meistrai iš individualios veiklos vidutiniškai prisiduria 3 tūkst. eurų apmokestinamų pajamų per metus, apdailininkai – daugiau kaip 4 tūkst. eurų. Net verslo konsultantai ir programuotojai pagal pažymą uždirba apie 10 tūkst. eurų per metus. Negi tai tokios didelės įplaukos, dėl kurių Seime laužysime ietis?“ – stebėjosi A. Bagdonas.

Liberalo įsitikinimu, bet kokie neatsargūs mokesčių sistemos pertvarkymai, ypač mokesčius didinant, gali lemti priešingą efektą, negu tikisi Vyriausybė – individualios veiklos vykdytojai dalį pajamų slėps šešėlyje arba pasitrauks vien į samdomą darbą.

„Seime jau svarstomas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektas slopintų gyventojų privačią iniciatyvą, verslumą, atsakomybę už save. Todėl sieksime jį visiškai išbraukti“, – sakė A. Bagdonas.

Finansų ministerijos duomenimis, visi 218 tūkst. pajamas pernai deklaravusių žmonių bendrai uždirbo 1,15 mlrd. eurų po atskaitytų sąnaudų – tai yra vidutiniškai 5,3 tūkst. eurų kiekvienas.

Daug diskusijų sukėlusiam mokesčių sistemos peržiūros paketui Seimas po pateikimo pritarė birželio pabaigoje.

Kritiką reformai bendru pareiškimu yra išsakiusios 54 verslo ir profesinės asociacijos. Kreipimąsi į Seimo frakcijas ir komitetus parengusios verslo struktūros ragina parlamentą atmesti siūlymus didinti gyventojų pajamų apmokestinimą, motyvuodamos tuo, kad mokesčių didinimas pablogins šalies verslo aplinką, pakenks Lietuvos konkurencingumui ir paskatins šešėlinę ekonomiką.

Vyriausybės pateiktoje mokesčių reformoje numatomi didesni mokesčiai daliai dirbančiųjų individualiai. Priėmus pakeitimus, daugiau asmenų turėtų mokėti nekilnojamojo turto mokestį, keistųsi kai kurių lengvatų taikymo tvarka, būtų įvesta minimali nedarbo išmoka.

Pasak finansų ministrės Gintarės Skaistės, reformos naudą – dėl didinamo neapmokestinamojo pajamų dydžio – pajustų 800 tūkst. gyventojų arba 70 proc. visų šalies dirbančiųjų, kurių pajamos siekia iki vieno vidutinio atlyginimo. Tuo metu mokestinė našta, pakeitus gyventojų pajamų mokesčio modelį, padidėtų apie 17,5 tūkst. individualiai dirbančių asmenų. Pagrindiniu įstatymų projektus svarstysiančiu komitetu patvirtintas Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, papildomais – Ekonomikos, Kaimo reikalų bei Socialinių reikalų ir darbo komitetai. Pataisos į parlamento posėdžių salę turėtų grįžti rudens sesijoje.

Gauni pajamų? Turėsi dalintis šituo „pelnu“ su kitais!

Praėjusią savaitę surengtas karštas Seimo Kaimo reikalų posėdis galėtų būti įdomus ne tik kaimo gyventojams, bet ir kirpėjams arba kurjeriams didmiestyje. Tiek ūkininkai, tiek kirpėjai arba kurjeriai dažnai dirba pagal individualios veiklos pažymą. Jeigu kirpėja būtų turėjusi laiko dalyvauti Kaimo reikalų komiteto posėdyje, būtų išgirdusi įdomių ir svarbių dalykų, kas jos laukia po rengiamos mokesčių reformos (jeigu Seimas tokiai, žinoma, pritartų).

Grožio paslaugos sostinės centre, žinia, nepigios: tarkime, pedikiūro paslaugą gausi nebent už 50 eurų. Įsivaizduokime pedikiūrininkę, kuri per dieną aptarnauja, tarkime, 5 klientes. Dirbdama, tarkime, 5 dienas per savaitę, ji per mėnesį uždirba 5 tūkst. eurų pajamų. Atmetus atostogas, laisvadienius ir nedarbo dienas, pedikiūro profesionalės pajamos per metus sudaro nei daug, nei mažai – apie 50 tūkst. eurų per metus.

Pedikiūrininkės problema ta, kad ji dirba pagal individualią veiklą. Vadovaujantis Finansų ministerijos doktrina, ji mokesčius moka nesąžiningai ir neteisingai, vadinasi, pagal parengtą mokesčių reformos projektą jai teks mokėti 5 proc. punktais daugiau mokesčių (nes pajamos viršija 35 tūkst. eurų per metus). Ministerijos įsivaizdavimu, padidinus tarifą kiti mokesčių mokėtojai iš pedikiūrininkės sulauks daugiau teisingumo ir sąžiningumo.

Dar labiau stebina ne šitos kaip malda kartojamos socialdemokratiškos abstrakcijos. Labiausiai stebina Finansų ministerijos bandymas pervardyti sąvokas, tai yra įvesti naujakalbę, kad pateisintų mokestines mažai kam suprantamas naujoves.

Pirmą kartą naujakalbę išgirdome finansų ministrei Gintarei Skaistei lankantis Liberalų sąjūdžio frakcijoje, kur ji pristatė reformos koncepciją. Minėdama pajamas iš individualios veiklos, ji tučtuojau pati save pataisė ir pajamas pervadino „pelnu“. Tai nuskambėjo keistai ir, ko gero, pačiai ministrei neįprastai (nes iš pradžių natūraliai minėjo būtent „pajamas“).

Aname Kaimo reikalų posėdyje ir finansų viceministrės Rūtos Bilkštytės liežuvis kliuvo už tų pačių žodžių. Aiškindama, kuriems savarankiškai dirbantiems asmenims reforma tariamai neturės įtakos, viceministrė sakė: „85 proc. gyventojų, deklaruojančių individualios veiklos pajamas, tai yra deklaruojantys pelną… apmokestinamąsias pajamas – tai yra pelną, kuris jau lieka gyventojo asmeninėms reikmėms, mokesčių ir tarifo, ir mokesčių kredito pokyčiai beveik nepalies“.

Tai vis dėlto kur nusitaikė reformos projektas – į pajamas ar pelną? Komentuodama įstatymus Valstybinė mokesčių inspekcija apie tariamą savarankiškai dirbančių pelną niekur neužsimena. Pernai paskelbtame plačiame inspekcijos išaiškinime apie individualios veiklos, vykdomos pagal pažymą, ypatumus įvardijama, kad „individualios veiklos pajamoms priskiriamos bet kokios gyventojo pajamos, kurias jis gavo, vykdydamas atitinkamos rūšies individualią veiklą“.

Paskui komitete R. Bilkštytė save patikslino: „Kai mes kalbame apie individualios veiklos pajamas – apmokestinimą, tai turėkime omenyje, kad mes kalbame apie pelną. Tai yra visos sąnaudos, kurios yra susijusios su toms pajamoms uždirbti, visa rizika jau yra įskaičiuojama, ir susijusios sąnaudos su ta rizika, yra įskaičiuojamos kaip sąnaudos“.

Ką nors supratote? Susidaro įspūdis, kad Finansų ministerijos vadovai ne tik kliūva už sąvokų, bet ir patys pametė reformos principą ir tikslą, kurio mokesčių mokėtojai iš pat pradžių nesuprato ir kuo toliau, tuo vis mažiau supranta.

Kas vis dėlto slypi už mėginimo pervadinti ekonomikos pradžiamokslio sąvokas „pajamos“, „pelnas“, „sąnaudos“? Tai panašu į komunikacinę taktiką įtikinti visuomenę, kad visi pagal individualią veiklą dirbantys asmenys paprasčiausiai lobsta, – tai yra gauna vien tik pelną, kuris lieka atskaičius mokesčius ir kitas sąnaudas.

Pedikiūrininkė, dabar per pietų pertrauką skaitanti šitą tekstą, nustemba ir pamąsto: juk tai visiškas absurdas! Vadinasi, atlyginimą gaunančios viceminisitrės darbo užmokestis yra ne kas kita, kaip pelnas! (nes visas sąnaudas: gyventojų pajamų, sveikatos draudimo mokesčius ir net telefono išlaidas jau apmokėjo darbdavys – ministerija). Rugpjūčio derlių iki tamsos imantis ūkininkas mąsto: vadinasi, ir vasaros darbams laukuose traktorininku įdarbintas bernas uždirba ne ką kita, o pelną!

Negaliu atsistebėti, kodėl Finansų ministerijoje nevertina, kam išleidžiamas individualiai dirbančiųjų tariamas „pelnas“.

Nenumanau, kiek kainuoja kokybiškos kosmetikos priemonės grožio paslaugoms atlikti, tačiau biuro nuomos kainas Vilniuje visi daugmaž žinome – jos yra milžiniškos, ir tai yra ne kas kita kaip veiklos sąnaudos, o ne tik po mokesčių likusios lėšos „gyventojo asmeninėms reikmėms“. Dauguma privačią veiklą savarankiškai plėtojančių žmonių patiria dideles išlaidas, kurių nemato valstybė ir jie patys nebūtinai jas mato (išvengdami sudėtingos buhalterijos kartu sutaupo brangiausių sąnaudų – tai yra laiko).


Todėl ir parlamento opozicija, komitete domėdamasi apie ruošiamos mokesčius individualiai dirbantiems žemės ūkio srityje, finansų viceministrei tarė: „Gal galite nupasakoti šito ūkininko paveikslą?“ Tai geras retorinis klausimas. Finansų ministerija neregi konkrečių mokesčių mokėtojų, nes yra automatiškai nusiteikusi visus pervažiuoti socialistiniu volu.

Liberalui šiaušiasi plaukai nuo to, kokia į savarankiškai dirbančius nusitaikiusi mokesčių reforma yra akla. Užburdama naujakalbe ir akademiniais bei, mano supratimu, netiksliai vartojamais burtažodžiais, kaip „horizontalus sąžiningumas“ (horizontal equity), Finansų ministerija pati nėra iki galo sąžininga – nei horizontaliai, nei vertikaliai, nei pagal Celsijų ar Farenheitą. Ministerijai dievagojantis, kad mokesčių pakeitimai beveik nepalies daugumos vykdančių individualią veiklą, Lietuvos verslo konfederacijos politikos patarėjas Vilius Kriaučiūnas tą patį teiginį apsuko iš kitos pusės, komiteto posėdyje pastebėdamas, kad mokesčių reforma „palies visus, kurie uždirba savo pagrindines pajamas, tai yra duoną valgo, iš privačios iniciatyvos“. Tik aklas gali to nematyti.

Taip pat sunku nematyti tikrojo, sudėtingais skaičiais ir skambiais žodžiais pridengto reformos tikslo. Net jeigu planuojami gyventojų pajamų mokesčio pokyčiai teoriškai atitinka kriterijų lėšoms iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo plano (RRF) įsisavinti, praktiškai jie reiškia tai, ką Kaimo reikalo komiteto posėdyje įgarsino Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas: „Mus šokiravo noras ūkininkus prilyginti pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui. Tai yra neobjektyvu“. Teisybė. Tą patį gali tarti ne tik ūkininkai, bet ir visi dirbantys individualiai – tai yra apie 250 tūkst. sau darbo vietą kuriančių gyventojų: kirpėjai, kurjeriai, konsultantai, teatralai, rašytojai, advokatai, antstoliai ir taip toliau.

Apie 15 metų Lietuvoje veikianti individuali veikla nėra tobula veiklos forma, kaip ir niekas nėra tobula. Vyriausybės ketinimas visiems pagal pažymą veikiantiems kelti mokesčius vargu ar pasieks daugiau įsivaizduojamo teisingumo, tačiau neišvengiamai slopins privačią iniciatyvą ir atsakomybę už save.

Galų gale, socialistiško stiliaus mokesčių didinimas veikiausiai atsisuktų kitu galu – valstybė surinktų mažiau mokesčių. Pastaraisiais metais įplaukos į biudžetą iš individualios veiklos vykdytojų augo netgi visiems mokant vienodą 15 proc. tarifą ir 2021 m. viršijo 1 mlrd. eurų (korporacija „Orlen“ panašią sumą mokesčių, įskaitant akcizus, į šalies biudžetą sumoka per dvejus metus). Neabejoju, kad dabartinė reforma dalį žmonių priverstų įsidarbinti pagal sutartį arba trauktis į šešėlį, todėl jie į valstybės biudžetą milijardo nebesuneštų.

Tuomet iš gyventojų pajamų mokesčio reformos liktų vien burtažodis „horizontalus sąžiningumas“. Ypač – horizontalus. Horizontalus kaip tiesi linija, susukta į apvalų nulį.

Kodėl bankų solidarumo mokesčio lėšomis negalima kompensuoti ir augančių paskolų palūkanų gyventojams?

Tikrai, o kodėl gi ne? Juk akivaizdu, kad didžiąją dvejus metus numatomo apmokestinti komercinių bankų pelno dalį ant savo pečių suneš ne kokie nors mistiniai kaukai, o eiliniai, dažniausiai ilgalaikes paskolas pirmojo būsto įsigijimui paėmę šalies gyventojai.

Tą beje, netiesiogiai yra pripažinęs ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus, kurio teigimu, laikiną papildomą šalies komercinių bankų apmokestinimą lėmė išskirtinės aplinkybės: Europos Centrinio Banko (ECB) kas kelis mėnesius didinamos bazinės palūkanų normos, kurios nuo vos prieš metus buvusių minusinių grėsmingai artėja link dviženklių, valstybės pagalba verslui per pandemiją, gyventojų ir įmonių indėlių augimas. Dėl tokių aplinkybių Lietuvos komerciniai bankai apie 11 mlrd. eurų lėšų laiko ECB ir gauna už tai pajamas iš palūkanų, kurios per metus gerokai pakilo.

Todėl Vyriausybė kartu su Seimu šį pavasarį (beje, liberalams nebalsuojant už tokias nuostatas) nusprendė, kad valstybei irgi galima atsirėžti dalį tokio nepelnytai išsipūtusio bankų pelno pyrago, o planuojamos gauti lėšos – daugiau nei 400 mln. eurų – turėtų būti naudojamos šalies gynybos reikmėms ir karinei bei civilinei transporto infrastruktūrai.

Dabartinėje itin komplikuotoje geopolitinėje situacijoje, tebevykstančio brutalaus karo Ukrainoje ir ekonominio nestabilumo akivaizdoje toks lėšų panaudojamas yra suprantamas ir iš dalies pateisinamas, tačiau vis tiek kirba abejonė: o kaipgi tokiu atveju reikėtų elgtis su tais žmonėmis, kurie kas mėnesį bankams sumoka jau nebe dešimtimis, o šimtais eurų padidėjusias palūkanas už pasiimtas paskolas ir taip suformuoja tą „solidarumo krepšelį“?

Atsakymą į šį klausimą netikėtai gavome iš Italijos, kur tenykštė dešiniųjų Vyriausybė taip pat rugpjūčio pradžioje nusprendė, jog vietos bankai turėtų mokėti reikšmingesnį pelno mokestį, nes dėl ECB politikos augančios palūkanų normos neadekvačiai padidino jų pelnus bei pakenkė žmonėms, padidindamos jų pragyvenimo išlaidas. Todėl Italijos vyriausybė nusprendė, kad dalis iš naujojo mokesčio surinktų lėšų galėtų būti panaudotos mokesčių naštos mažinimui gyventojams bei paramai paskolų turintiems pirmuosius butus įsigijusiems asmenims.

Panašu, kad tokių precedentų – apkarpyti išsipūtusių palūkanų užaugintus bankų pelnus – Europos Sąjungoje (ES) gali būti ir daugiau. Ir čia nėra nieko stebėtino, nes tuo metu, kai dėl Rusijos išprovokuoto nuožmaus karo Ukrainoje prieš pusantrų metų Europoje drastiškai pakilo energijos resursų kainos, daugelio ES valstybių vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos, gyventojams ir verslui pradėjo taikyti įvairius kompensacinius mechanizmus, kad būtų palengvintas energetinių išteklių pasiutpolkės sukeltas kainų šokas. Tokie veiksmai kartu su kitomis priemonėmis bent jau kol kas leido eliminuoti šią problemą. Deja, bet panašaus solidarumo stokojama dabar, kuomet kalba eina apie paskolas būsto įsigijimui paėmusius, ne tik dviženklę infliaciją, bet ir sekinantį paskolų šuolį turinčius atlaikyti Lietuvos namų ūkius. Jiems panašu, kad palikta galioti išgyvenimo taisyklė: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.

Vilniaus NATO viršūnių susitikimas: pusiau tuščia, ar pusiau pilna stiklinė

Štai ir pasibaigė, tiek lauktas ir tiek daug lūkesčių kėlęs, pasaulio dėmesį bent kelioms dienoms prie Lietuvos prikaustęs, Vilniaus NATO viršūnių susitikimas. Nemaža dalis žiniasklaidos ir kai kurie apžvalgininkai dar prieš jam prasidedant susitikimui jau klijavo „istorinio“ etiketes, mat buvo viliamasi, kad kariaujanti Ukraina galbūt sulauks formalaus pakvietimo įstoti į NATO, taip pat, kad jame vis dėlto atsidurs, dėl užkulisinių kai kurių aljanso narių žaidimų, iki šiol užribyje atsidūrusi Švedija, bus patvirtinti ne atgrasymo, o realūs gynybos planai ypač aktualūs rytiniam NATO flangui t.y. ir mums, Lietuvai, priimti kiti svarbūs sprendimai.

Dalis šių tikslų pasiekta, dalis – ne. Todėl, ko gero tik kiekvieno turima išankstinė pozicija bei asmeninis požiūris lemia, kokią Vilniaus NATO viršūnių susitikimo stiklinę matome – pusiau tuščią ar pusiau pilną. 

Žiūrint iš Ukrainos rėmėjų pusės Vilniaus summito rezultatai – tarsi nuviliantys – viešai nėra jokių konkretesnių NATO įsipareigojimų Ukrainai. Tačiau, teisybės dėlei verta pripažinti, kad apie tai, jog tokio formalaus kvietimo šįkart nebus, dar gerokai prieš tai, kol Vilniaus padangėje atsirado ir kas kelioliką minučių dangų pradėjo skrosti sraigtasparniai ar prie „Litexpo“ rūmų išsirikiavo šarvuotoji, laisvojo pasaulio lyderius saugojanti karinė technika, kalbėjo visi – nuo Bideno iki Nausėdos. Ko gero, tik nepataisomi optimistai galėjo tikėtis Vilniuje NATO kvietimo Ukrainai.

Galbūt čia svarbiau, kad nors formalaus pakvietimo Ukrainai ir nebuvo, NATO šalių įsipareigojimai kariaujančiai šaliai išliko ir ne tik, kad nemažėja, o dar labiau tvirtėja ir tampa ilgalaikiais. O vykstant žiauriam karui, turbūt ne parašas ant stojimo sutarties, o daugiau pristatytų sviedinių, raketų, tankų, lėktuvų, su vakarietiškais ginklais kovoti apmokytų karių gali padėti gintis nuo agresoriaus. Todėl šiame etape, tokie tarpiniai NATO saugumo įsipareigojimai Ukrainai, įgalinantys ją pačią atkurti savo valstybės teritorinį vientisumą galbūt yra labiau subalansuota, racionalesnė pozicija, nes akivaizdu ir tai, kad be NATO ir Vakarų valstybių pagalbos – tiek finansinės, tiek ginklais, Ukraina viena pati šio tikslo nepasieks.

Suprantamas emocinis nusivylimas dėl Ukrainos nepakvietimo į NATO, mano manymu, užgožė kitus svarbius pasiekimus – ypač istorinį Vilniaus NATO viršūnių susitikimo sprendimą dėl Švedijos narystės aljanse. Akivaizdu, Švedijos, o anksčiau šiemet patvirtinta ir Suomijos narystė NATO, iš esmės keičia jėgų balansą Baltijos jūroje ir ženkliai sustiprina mūsų regiono saugumą. Taip pat nemažiau svarbi detalė yra ir tai, jog kliūčių įveikimas Švedijos narystei rodo, jog nepaisant skirtumų Aljanso šalys, esant būtinybei, geba susitarti.

Kitas reikšmingas Vilniaus susitikimo pasiekimas – išsamių regioninių NATO gynybos, nebe atgrasymo, planų patvirtinimas. Šie dokumentai, daug detaliau apibrėžia, kaip būtų ginamos, pavyzdžiui Baltijos šalys Rusijos užpuolimo atveju. Ekspertų nuomone, tokie NATO gynybos planai, ne tik išsamiausi aljanso dokumentai nuo Šaltojo karo pabaigos, bet ir aiškus signalas, kad Rusijos bandymai paveikti NATO plėtrą duoda priešingus rezultatus – Aljansą jau papildė dvi naujos narės, o jo kovinė parengtis yra sugrąžinama į Šaltojo karo laikų lygį. Todėl užuot emociškai liejus neviltį veidaknygėje dėl neišsipildžiusių ambicingų lūkesčių Ukrainos atžvilgiu, turbūt turėtume pasidžiaugti, kad po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo, Švedijai įsiliejant į Aljanso narių gretas, NATO toliau stiprėja, Baltijos regionas ir Lietuva, tampa saugesni, o Vakarų parama Ukrainai, nepaisant kliūčių ir vėlavimų, tęsiasi.