Kategorija: Be kategorijos

Likvidavus be šeimininko likusią asociaciją, viešąją įstaigą ar fondą jos turtas turėtų būti perleidžiamas Nevyriausybinių organizacijų fondui. Tokį organizavimo būdą numatančią Asociacijų įstatymo pataisą siūlo liberalas Andrius Bagdonas.

Seimo nario pastebėjimu, šalyje sugriežtinus juridinių asmenų ataskaitų teikimo tvarką, išaugo išregistruojamų ne pelno siekiančių organizacijų skaičius – pernai tokių likviduota beveik 8 tūkst. „Kai kurios organizacijos nutraukus jų veiklą lieka išvis be šeimininkų. Tačiau nebeveikiančių organizacijų sukauptam fiziniam ir intelektualiniam turtui galima rasti kitus namus – nevyriausybinių organizacijų fondą“, – siūlo A. Bagdonas.

Iki šiol nebuvo aišku, kas nutinka išregistruotų ne pelno siekiančių organizacijų turtui, kuris tampa bešeimininkiu.

Pagal Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą, pagrindinis NVO fondo tikslas – stiprinti nevyriausybinių organizacijų institucinius gebėjimus. Fondas paskirsto lėšas nevyriausybinėms organizacijoms, jų plėtrai. Šalyje veikia  per 23 tūkst. ne pelno siekiančių organizacijų. „Registrų centro“ 2024 m. vasario 1 d.  duomenimis buvo likviduota 4691 asociacijų, 322 labdaros ir paramos fondų, 2917 viešųjų įstaigų.

Birželio pradžioje įvyksiantys Europos Parlamento rinkimai nemaža dalimi lems, kuriuo keliu pasuks, jos pašonėje vykstančio karo metu, esanti 27 valstybių sąjunga. Nors Lietuvai 720 vietų Europos Parlamente atstovaus vos 11 narių, svarbu kokiomis idėjomis bei nuostatomis vadovausis šie atstovai.

Saugumas ir gynyba – kovai už europietiškas vertybes

Esu įsitikinęs, kad saugodama mūsų visų laisvę Europos Sąjunga ( ES) privalo kovoti. Parama Ukrainai kovoje prieš agresorių – tai mūsų karas už laisvę ir vertybes. Todėl remiu idėją įkurti Europos gynybos sąjungą. Manau, jog būtina didinti ES investicijas į gynybos pramonę, standartizuoti ginkluotę, skatinti karines mokslines ir technines inovacijas. Taip pat palaikau idėją, jog reikia įkurti ES greitojo reagavimo pajėgas, kurios be kita ko skatintų regioninį bendradarbiavimą tarp ES narių gynybos srityje.

Lietuvoje skirdami 2,75 proc. nuo BVP gynybai, savo pavyzdžiu turime „užkrėsti“ ir kitas bendrijos šalis tam, kad sparčiau didėtų ir bendras ES šalių vidurkis gynybos reikmėms nuo BVP (jis šiuo metu sudaro apie 1,6 proc).

Tebesitęsiančio ir intysyvėjančio rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje, būtina stiprinti ir kovą su dezinformacija, priešiška propaganda, traktuoti tai kaip informacinį ginklą, kurį agresorius pasitelkia kare.

ES – ekonominės gerovės sąjunga

Nors mūsų BVP bendrame ES katile yra mažesnis nei pusė procento, vieninga rinka yra labai svarbi Lietuvai, nes liūto dalis mūsų eksporto keliauja būtent į bendrijos šalis.

Mano požiūriu, siekdama pasaulio rinkose neatsilikti nuo globalių ir ambicingų dalyvių kaip JAV, Kinija bei kitų sparčiai augančių ekonomikų, ES privalo aktyviau auginti savo ekonominį konkurencingumą. Iš esmės pritardamas ES laisvosios prekybos ir partnerystės ryšių plėtrai su trečiosiomis šalimis, manau, kad ne mažiau svarbu, jog sudarant tarpusavio prekybines sutartis būtų paisoma žmogaus teisių ir klimato kaitos standartų.

Šiame kontekste yra svarbu išlaikyti nustatytus, vadinamojo ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano (RRF) lėšų naudojimo tikslus: pavyzdžiui, žaliosioms technologijoms skirti ne mažiau 37 proc., skaitmeninėms technologijoms – ne mažiau 20 proc. RRF lėšos neturi būti „pravalgytos“ ar „įsisavintos“, o tapti investicijomis, kurios užtikrintų darbo vietų kūrimą, ekonomikos augimą, perėjimą prie ekologiškų ir skaitmeninių technologijų.

Lietuvos kontekste žalesnė ir saugesnė šalis bus jei ir toliau modernizuosime šalies geležinkelių tinklą. Geležinkelių plėtra lems spartesnę transporto dekarbonizaciją ir švaresnę aplinką. Todėl visas Baltijos šalis su kontinentine Europa sujungiantis „Rail Baltica“ projektas privalo būti  įgyvendintas numatytu laiku. Mažinant anglies dioksido išmetimą į aplinką reikalinga ir spartesnė individualaus transporto elektrifikacija bei skubi, bet tvari įkrovimo tinklų plėtra šalyje.

Esu įsitikinęs, jog duomenys tampa esminiu veiksniu skatinant inovacijas ir naująją ekonomiką, todėl pasisakau už vieningą skaitmeninę rinką, plečiant skaitmeninių įrankių naudojimą versle ir viešajame gyvenime. Šiuo metu 27 skirtingose ES šalys taikomos skirtingos taisyklės kliudo šiame sektoriuje užaugti Europos čempionams. Kol neveikia vieninga rinka, ES nepritrauks tokių kompanijų kaip „Meta“, „Amazon“ ir pati nesukurs skaitmeninio verslo pasaulinių lyderių. Ir pabaigai. Demokratija nėra savaime suprantamas dalykas. Nors daug kam atrodo, kad europarlamento rinkimai yra kone trečiarūšis pasirinkimas, kuris niekam nerūpi. Tai – ne tiesa. Šie rinkimai yra svarbūs. Jų rezultatai nulems, kokia kryptimi eis Europa ateinančius penkerius metus. Išrinkti Europos Parlamento nariai atstovaudami Lietuvai Europos Sąjungoje priims saugumo, ekonomikos, klimato srities teisės aktus ir priemones, o tai turės įtakos mums visiems. Geriausias būdas apsaugoti demokratiją – balsuoti.

Seimas bandys įteisinti pilietybės išsaugojimo išimtį – pilietybę palikti tiems, kurie įgyja NATO valstybės pilietybę. Ketvirtadienį tai numatančią Pilietybės įstatymo pataisą registravo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas su gausia grupe parlamentarų.

Pataisa numato dvyliktąjį atvejį, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis – tai yra pilietybę išsaugoti tam, „kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės priklausančios Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai pilietybę, įgijo ne gimdamas“.

Pasak pataisos rengėjo A. Bagdono, tai vienas iš teisėkūros žingsnių užtikrinant, kad sekmadienį nepavykus referendumui bent daliai pasaulio lietuvių liktų viltis išsaugoti Lietuvos pilietybę.

„Daugiau kaip milijonas gyventojų pritarė pilietybės išsaugojimui įgijus kitos, draugiškai Lietuvai šalies pilietybę. Nors to neužteko, Seime telkiamės, kad milijonas balsų nenukeliautų šuniui ant uodegos. Klausimo nepadėjome į stalčių, o subūrėme gausią pilietybės išsaugojimo koaliciją, kad kuo daugiau piliečių neprarastų ryšio su Lietuva“, – sako A. Bagdonas.

Ketvirtadienį įstatymo projektą pasirašė 74 Seimo nariai. Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke viliasi, kad Lietuvos pilietybės išsaugojimas turint ir NATO valstybės pilietybę galėtų būti pripažintas kaip atskirasis atvejis. „Turime grįžti prie atskirų atvejų, kuriuos ir mini Konstitucija, nes kiekvienas pasas yra atskiras žmogaus likimas – atskiras atvejis“, – sako ji.

Per pastaruosius dešimtmečius, ypač pandemijos bei karo Ukrainoje metu, nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikla Lietuvoje tapo itin pastebima ir aktuali. Jos ne tik parodė kokios efektyvios NVO gali būti krizinėse situacijose, bet ir itin daug prisidėjo prie mūsų šalies pilietinės visuomenės auginimo bei stiprinimo.

Tradiciškai į NVO žmonės yra įtraukiami spręsti sau ar bendruomenei aktualių klausimų, todėl nevyriausybinės organizacijos yra laikomos savotišku tiltu žmonėms kalbantis su savivaldos ar valdžios institucijomis. Tuo tarpu daugelis ekspertų pripažįsta, jog NVO yra organizuotos pilietinės visuomenės pagrindas, o aktyvus žmonių įsitraukimas į NVO veiklą, tankus šių organizacijų tinklas – esminė demokratijos išlikimo sąlyga.

Ir nors įvairiose šalies valstybinių institucijų strategijose pabrėžiama, kaip svarbu yra tinkamai finansuoti šias ne pelno siekiančias organizacijas, tačiau praktikoje net ir paprastiems piliečiams ar įmonėms skiriant paramą NVO, vis dar susiduriama su begale įvairių biurokratinių kliūčių. Viena iš jų – privalomas paramos NVO skyrimo patvirtinimas pas notarą, kai paramos suma viršija 14,5 tūkst. eurų, net jei tokia parama atliekama bankiniu pavedimu.

Nevyriausybininkų teigimu, 2023 m. rugsėjį tarptautinis idėjų centras „Social Impact Alliance“ paskelbė ataskaitą apie rytų ir centrinės Europos šalių galimybes pritraukti privatų kapitalą ir paramą NVO sektoriui, kurioje pateikiama analizė apie paramos skatinimą 11–oje valstybių (Kroatijoje, Čekijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Lietuvoje). Šioje ataskaitoje nurodoma, kad būtent Lietuva yra vienintelė valstybė iš aukščiau minėtų 11 šalių, kur egzistuoja įstatyminis reikalavimas dėl privalomos notarinės sutarties paramos formos, kai paramos suma viršija 14,5 tūkst. eurų.

Beje, šalies visuomenininkai yra viešai teigę, jog žino ne vieną atvejį, kai dėl šio ribojimo ir nenorėjimo gaišti laiko bei pinigų notarams, rėmėjai NVO skirdavo mažesnes nei 14,5 tūkst. eurų sumas, nors anksčiau ketino pervesti 50 tūkst. eurų ar dar daugiau.

Esu įsitikinęs, kad toks šiuo metu egzistuojantis reikalavimas yra perteklinis biurokratinis barjeras potencialiems paramos teikėjams, todėl menkina NVO galimybes sulaukti paramos. Jis taip pat nėra logiškas vien jau dėl tol, kad paramą pervedant bankiniu pavedimu, bankai gali fiksuoti ne tik paramos suteikimo dydį, laiką bei datą, bet ir papildomai patikrinti tiek paramos gavėją, tiek teikėją.  Be to ir paramos gavėjas, ir jos teikėjas privalo visą paramą kasmet apskaityti bei deklaruoti pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) reikalavimus, taip pat Registrų centrui pateikti viešai prieinamas paramos ataskaitas.

Tai, kad teikiant paramą NVO galimų piktnaudžiavimų atvejų nėra daug, rodo ir skaidrumo iniciatyvos „Baltoji Banga“ kartu su Finansų ministerija bei VMI, 2023 m. pabaigoje pateikta analizė apie 2020–2023 m. suteiktą paramą. Iš jos paaiškėjo, kad nuo 2020 iki 2023 m. I pusmečio Lietuvoje paramos buvo suteikta už beveik 900 mln. eurų, tuo tarpu  VMI nustatė, jog už šį laikotarpį papildomai turi būti pervesta tik apie 800 tūkst. eurų mokėtinų mokesčių. Tai reiškia, kad galimi pažeidimai apskaitant paramą sudarė vos 0,09 proc., kas rodo ypač didelį paramos teikimo ir NVO sektoriaus skaidrumą bei atskaitingumą.

Atsižvelgdamas į tai Seime registravau Civilinio kodekso pataisas, pagal kurias, kad ir kokio dydžio parama būtų skiriama, jos nebereikėtų forminti pas notarą. Parlamentarai po pateikimo pritarė tokiam siūlymui, dabar laukiame Vyriausybės išvados. Demokratijos reikia mokytis nuolat, o jos išmokstama tik per praktiką. Kuo daugiau piliečių bus įsitraukę į šiuos procesus – tuo daugiau demokratijos bus visuomenėje. Nevyriausybinės organizacijos yra viena kertinių šios dėlionės dalių, tad kiekviena, kad ir nedidelė finansinė parama NVO, stiprina pilietinę visuomenę bei ją atstovaujančias nevyriausybines organizacijas. Tą darydami mes žengiame link demokratiškesnės, stipresnės bei brandesnės Lietuvos.

Prasidėjus išankstiniam balsavimui Lietuvos prezidento rinkimuose ir pilietybės išsaugojimo referendume, apžvelkime, kaip supratome referendumo tikslą. Savaitgalį įvykusiuose „Žinau, ką renku“ prezidento rinkimų debatuose vos du radikalesnieji kandidatai sudvejojo, jie už pilietybės išsaugojimą ar nelabai. Kiti šeši – tik už. Kaip rodo visuomenės apklausos, pilietybės išsaugojimą palaiko panaši proporcija gyventojų – maždaug 7-8 iš 10.

Vis dėlto esama karingai nusiteikusių referendumo priešininkų, kuriems pastaraisiais mėnesiais teko daugiau nei įprasta eterio (rinkimų organizavimo tvarka reikalauja girdėti visas nuomones). Vienas tokių agitatorių „prieš“ – tautininkas Jonas Vaiškūnas. Jis dalyvavo trijose specialiose agitacinėse LRT radijo laidose: kovo 27 d., balandžio 10 d., gegužės 2 dieną.

Kadangi žmogus kaip joks kitas pasižymėjo agituodamas prieš Lietuvos pilietybės išsaugojimą ją gimimu įgijusiems, suteikime ekspertui dar daugiau eterio, negi gaila, tik jau paskutinį kartą: pažvelkime į tiesioginėse LRT radijo laidose išsakytas aštresnes tezes.

1 mitas. „Kodėl liberalai kelia šitą klausimą? Jūs manote, kad jiems rūpi lietuviai? Jūs manote, kad jiems rūpi šeimos? Jūs manote, kad jiems rūpi lietuvių kalba? Jiems rūpi išardyti pilietybės instituciją.“

Kodėl J. Vaiškūnas klaidina visuomenę teigdamas, kad tik liberalai kelia pilietybės išsaugojimo tikslą? Kodėl nutyli kitus referendumo politinius autorius – tai yra visų parlamentinių frakcijų atstovus? Ar nebus taip, kad J. Vaiškūnui liberalas yra bet kuris, kuris nemąsto kaip J. Vaiškūnas?

2 mitas. „Likime viengubais Lietuvos piliečiais.“

Referendumo oponento lūkestis – tai linkėjimas likti „nuliniais“ piliečiais. Lietuvos Konstitucijos griežtumas lemia, kad mūsų šalis per metus netenka apie tūkstantį piliečių, kurie įgyja kitos šalies pilietybę. Referendumu keičiama Konstitucija ir konstitucinis įstatymas leistų išsaugoti Lietuvos piliečius ir susigrąžinti prarastuosius.

3 mitas. „Piliečiai turi atsisakyti savo teisės (…) ir perleisti savo teises Seimui, kuris tuoj bus paleistas. (…) Neleiskime laikiniems Seimo nariams pasiimti teisės spręsti, kas gali, kas negali būti Lietuvos piliečiu.“

Priešininkas dramatizuoja techninį referendumo gyvendinimo principą, teisinį ir tekstinį pobūdį. 2022 m. birželį Seime sudaryta parlamentinė grupė referendumui pasirengti. Ten dirbau kaip Liberalų sąjūdžio frakcijos narys. Tačiau kiti buvo ne vien liberalai, o visoms ideologijoms atstovaujantys Seimo nariai. Plačias pažiūras apimanti grupė kolegialiai surado tokią referendumo įgyvendinimo formą, kokią rado. Niekas nesiruošia gvieštis tautos suvereniteto – tai sausas teisėkūros procesas, kurio finalas įvyks jau gegužės 12-ąją.

4 mitas. „Piliečiai balsuoja net ne už katę maiše, o už maišą, kuriame neaišku, kas atsiras.“

Suprantu, kad darbo grupės surasta optimali referendumo formuluotė nėra tobula. Vis dėlto visą likusią informaciją galima sužinoti pasidomėjus internete, įsijungus radiją ir pan., o pagrindinė žinia gana paprasta ir verta ją dar kartą pakartoti: pažymėdami „taip“ mes sutinkame, kad gimimu Lietuvos pilietybę gavę žmonės, įgiję draugiškos Lietuvai šalies pilietybę, galėtų išsaugoti ir Lietuvos pilietybę.

5 mitas. Referendumas šiuo atveju bando apgudrauti pilietį, kuris anais metais jau pirmame referendume griežtai pasakė „ne“ daugybinei pilietybei.

Tai manipuliacija. Šį kartą ypač stengėmės, kad piliečiai neapsigautų kaip praėjusį kartą ir kuo geriau suprastų, kokį sprendimą priima. Be to, 2019 m. referendume piliečių valia buvo priešinga, negu teigia J. Vaiškūnas: daugiau kaip pusė balsavusių vis dėlto tarė „taip“ dvigubai pilietybei.

6 mitas. „Lietuvis yra Lietuvos pilietis ir negali atsisakyti Lietuvos pilietybės. Jeigu jis atsisako – priima kitos šalies pilietybę, jis privalo ginti kitą valstybę, kurios pilietybę priėmė. Daugindami pilietybes apgaudinėjame valstybes“.

Ne visi Lietuvos piliečiai yra lietuviai ir ne visi lietuviai turi Lietuvos pilietybę. Maža to, daug lietuvių pilietybę praranda. Siekiame, kad lietuviai neprarastų savo gimtinės pilietybės, o Lietuvos valstybė nenurašytų savo piliečių. Be to, pilietybes „daugina“ beveik visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus 5 – tarp kurių yra ir Lietuva. Manau, nesuteikdamos galimybės išsaugoti gimimu įgytos pilietybės save apgaudinėja būtent šios penkios valstybės – mes taip pat.

7 mitas. „Jie gyvens kitoje šalyje, sieks naudos kitoje šalyje, jiems Lietuva rūpės kaip antraeilis dalykas.“

Priešininkas nesąžiningai kalba už kitus. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai nuolat kartoja priešingai: jiems reikalinga Lietuvos pilietybė, nes jiems rūpi Lietuva. Žinoma, visuomet rasis piliečių, kuriems nerūpi valstybės reikalai, bet atsainus požiūris nepriklauso nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos: nuo Lietuvos yra nusišalinę ir daugybė Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių.

8 mitas. „Iš tikrųjų norisi turėti daugiau žmonų, bet įstatymai draudžia. (…) Aišku, jeigu aš nesituoksiu su meiluže, niekas iš manęs žmonos neatims.“

Dviejų pilietybių sugretinimas su daugpatyste yra retorinė priemonė. Moterį lyginti su Lietuva – tai nuvalkiota literatūrinė klišė. Užtat galime valstybę lyginti ne tik su sutuoktiniu, bet ir su branginamu ir saugomu turtu. Įstatymai nedraudžia turėti dviejų namų.

9 mitas. „Draugiškose Lietuvai valstybėse santykiai reguliuojami sutartimis tarp draugiškų valstybių ir ten Lietuvos piliečiai nėra diskriminuojami.“

Sutinku: Vakarų civilizacijos areale lietuvis gali jaustis savas ir priimtas. Vis dėlto įgyti valstybės, kurioje gyveni, pilietybę kartais gali būti labai praktiška, nes toks statusas pašalina daugybę svetimos biurokratijos įtampų. Tačiau Lietuvos įstatymai neleidžia užsienyje įsikuriantiems lietuviams jaustis gerai: jeigu nori ten gyventi patogiai, tai nebent be Lietuvos paso. Teigiamas referendumo rezultatas ištaisytų šią neteisybę.

10 mitas. „Dabar pateikti sąrašą draugiškų šalių konstituciniame įstatyme, kai kitą dieną viena iš tų šalių sulaužys, pavyzdžiui, draugišką sutartį. Tada greitai rinksis Seimas ir, užuot skelbę karą, jie keis Konstituciją, kad šitas šalis pirmiausia reikia paskelbti nedraugiškomis, o tuos piliečius, ten esančius, gal greitai evakuoti?“

Ko gero, tai svariausias referendumo oponento argumentas. Įsivaizduokime, jeigu NATO ir ES priklausanti valstybė išsižadėtų demokratijos, žmogaus tiesių apsaugos, veltųsi į tarptautinius konfliktus? Tuomet iš tikrųjų galimai tektų keisti konstitucinį įstatymą, kurie taisomi ypač sunkiai. Vis dėlto tokia menkai tikėtina utopinė sąlyga yra skirta tik pagąsdinti, kas būtų, jeigu būtų. Bepročio sapne turbūt įmanoma įsivaizduoti, kad net Amerika paskelbia karą Lietuvai. Teoriškai įmanoma, kad ir Lietuva taptų pati sau nedraugiška – virstų autokratine. Beje, tokio hipotetinio scenarijaus atveju būtent Lietuvos piliečiai užsienyje stengtųsi grąžinti mūsų valstybę į normalų vakarietišką kelią: istorija rodo, kad sunkiausiais Lietuvai ir tautai laikais lietuvių diaspora yra didžiausia atrama. Neleiskime baimėms ir abejonėms nuslopinti mūsų valios renkantis turtingą ir atvirą Lietuvą pasaulyje.

Mūsų didmiesčiai strimgalviais vejasi Europą. Vienas europietiškumo požymių mieste – tai miestiečių santykio su erdve kokybė. Ar parkai ir aikštės saugios ir patogios? Ar vaikams yra vietos lauke pažaisti? Ar visur gali greitai ir nenuodijamas teršalų nukeliauti pėsčias, dviračiu ar paspirtuku, troleibusu ar autobusu?

Pagal šiuos kriterijus Vilnius padarė įspūdingą pažangą. Jeigu anksčiau Artūras Zuokas „dėl vaizdo“ ir savo įvaizdžio pasirūpindavo nubrėžti dviračio tako juostą ar parūpinti vienalaikių oranžinių dviračių, tai dabar miestas transformuojasi iš esmės.

Savivaldybė pagaliau tiesia tikrus, o ne fiktyvius takus dviračiams ir pėstiesiems, atkūrė Neries krantines, išlaisvino senamiestį nuo automobilių taršos ir triukšmo.

Aplinkos ministerijos finansinė priemonė sukūrė galingą judumo kultūrą paspirtukais. Ne vienus metus gyventojai savo taršius automobilius keitė į paspirtukus. Tokia aplinkosaugos politika leido iš gatvių patraukti ne šimtus, ne tūkstančius, o per dešimtis tūkstančių nusidėvėjusių ir sveikatai kenkiančių mašinų per vienus metus!

Be galo svarbus verslo indėlis. Trumpam nuomojami automobiliai, paspirtukai ar dviračiai keičia ne tik judumo, bet ir nuosavybės sampratą. Daugelis gyventojų, ypač jaunų, suprato, kad automobilis mieste ne tik nebūtinas, bet yra tikra našta (ne tik tarša). Kam tau mašina, kai uždirbtus pinigus gali išleisti žymiai prasmingesniam reikalui – koncertams ar kelionėms?

Europa yra ne vergystė automobiliui, kurio neturi net kur pastatyti, todėl statai ant vejos arba vaikų žaidimo aikštelėje, Europa yra judėjimo ir patirties laisvė. Tai natūrali būsena šiuolaikiniame Vakarų civilizacijos mieste.

Deja, ne visi dar kvėpuoja tokiomis vertybėmis. Epochiniai lūžiai – šiuo atveju judumo, nuosavybės ir patirties erdvėje revoliucija – daugelį gąsdina. Pro automobilio ir kabineto langą atrodo, kad viskas per greitai keičiasi.

Naujausias tokios retrogradinės galvosenos pavyzdys – dvejų Seimo narių toli gražu ne donkichotiška pastanga toliau kovoti su el. paspirtukais. Kovo pabaigoje Seime pirmą stadiją įveikė jų pasiūlymas įpareigoti visus paspirtukininkus dėvėti šalmus. Nors vos prieš pusmetį judėjimas dviračiais ir mikrojudumo priemonėmis jau buvo to paties Seimo nacionaliniu lygiu racionaliai sureguliuotas.

Pirma, visiškai sutinku, kad šalmas ant galvos reikalingas, bet dar didesnė problema – klaidingas galvojimas. Saugumas mieste turėtų būti kuriamas ne tokiais būdais – ne prievarta ir ne draudimais, o kompleksišku planavimu nacionaliniu ir savivaldybių lygiu.

Europoje mažai kur šalmas dviratininkui ar paspirtukininkui privalomas – iš esmės vos penkiose ES šalyse. Neįtikėtina, tačiau šalmas neprivalomas net Nyderlanduose. Tačiau tu parodyk ten keliautoją be šalmo – tai būtų veikiau nesusipratimas. Olandams šalmas ant galvos patenka praktiškai su motinos pienu: tokia kultūra.

Lietuvoje tuo metu šalmus taikosi užmaukšlinti malonieji kolegos Julius Sabatauskas (sociademokratas, kairysis) ir Andrius Vyšniauskas (konservatorius, dešinysis). Kai taip knieti reguliuoti, ideologiniai skirtumai pasidaro nebesvarbūs (panašiai Lukiškių aikštės moralinis ir heraldinis reguliavimas įstatymu konservatorius suartina su valstiečiais).

Pasikartosiu: aš irgi už šalmą. Tačiau prievolė juos dėvėti ir suaugusiems reiškia praktiškai neįgyvendinamą pareigą paspirtukų dalijimosi platformoms ir jų klientams. Formaliai prikabinti tokį daiktą prie transporto priemonės – nedidelė problema. Tačiau savo 5 min. kelionei 15 km/val. greičiu dabar el. paspirtuko vairuotojas dar tiek pat laiko turės sugaišti šalmą reguliuodamas. Nes nesuveržtas ar per laisvas šalmas gali ne tik pagelbėti, bet ir pakenkti saugumui. O kur dar skirtingi galvų dydžiai: smulkiaveidei merginai reikia visiškai kitokio šalmo negu didžiagalviam galiūnui. Be to, ką tik brangiu šampūnu savo plaukus išsitrinkusi keleivė kaži ar jausis labai maloniai maukšlindamasi ankstesnio keleivio priprakaituotą šalmą.

Reguliavimas privalomai dėvėti šalmą turės tik tokį poveikį – dar labiau sunkins veiklos sąlygas dalijimosi paslaugų tiekėjams, kai miestuose sprogsta šios ekonominės veiklos revoliucija.

Kaip laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės, taip vis laisvesni judumo būdai atneša pareigas. Pasirūpinti visokeriopu saugumu judant – tai asmeninė atsakomybė, o nepilnamečiams ir privaloma būtinybė, nes jais pagal įstatymą rūpinasi suaugusieji.

Jeigu neįvertinti rizikų arba neturi patirties išlaikyti pusiausvyrą, nusistatyti saugų greitį, tai šaukiasi ne naujų draudimų Seime, o siūlo visiems pagaliau suprasti, kad mūsų miestams negrįžtamai ir sparčiai keičiantis ne visi spėja išmokti naujų sambūvio taisyklių, ne visi nespėja prisitaikyti. Todėl reikia padėti vieni kitiems, o ne trukdyti.

Portalai rašė, kaip praėjusių metų rudenį aktyvus ir pilietiškas mokytojas Arūnas, liberalių pažiūrų žmogus, pats dirbantis vicemeru Vilniuje, griuvo nuo paspirtuko ir susižalojo. Labai liūdna. Iki tol už tvarų judėjimą pasisakęs miestietis po nelaimės sakė: „(…) mažaračius elektrinius paspirtukus reikia uždrausti, nes jie per daug pavojingi. (…) Sakyčiau, kad to reikėtų ir Lietuvoje“. Taip radikaliai pasikeitus žmogaus nuostatoms liūdna dvigubai.

Žmogus, neįvertinęs rizikos, nepasirinkęs saugaus greičio, nepastebėjęs kliūties bei pats nepasirūpinęs šalmu, dėl savo traumos apkaltino technologiją. Technologinio determinizmo baubas persekioja žmoniją nuo pat garo mašinos ir oro baliono išradimo.

Pergyvenome tai, pergyvensime ir Sabatauską su Vyšniausku. Svarbiausia, kad girdėtume ir sveiko proto balsą, kuria linkme keičiasi visa Europa ir Vilnius kartu tame pačiame kelyje. Nebijokime technologijų, o paprotinkime vieni kitus: be šalmo vaikus vienu paspirtuku vežančius tėvus, nutrūktgalviškai vairuojančius, mokykime vaikus centralizuotai kelių eismo taisyklių gyvenimo įgūdžių pamokose. Jeigu to nepradėsime daryti dabar pat, ateityje problemų kils tik daugiau, nes viskas keičiasi greičiau nei mūsų įsisenėję įpročiai.

2024-ųjų gegužės 1 d. minėsime 20 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES). Kartu su tais pačiais metais prasidėjusia naryste NATO – tai buvo ir tebėra vieni didžiausių šalies laimėjimų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Jų dėka Lietuva tapo pilnateise Vakarų Europos šeimos dalimi. Narystė ES – neabejotinai yra ir sėkmės istorija, prie kurios mes taip pripratome ir su ja taip susigyvenome, jog laikome tai savaime suprantamu dalyku.

Įstojimas į ES Lietuvai atvėrė daug naujų galimybių: žmonės gali laisvai keliauti į ES šalis, ten legaliai dirbti, mokytis, turėdami visas socialines garantijas. Su milijardine ES parama buvo užkurtas įspūdingas Lietuvos ekonomikos variklis. Ir vis dėlto, kaip konkrečiai per šiuos 20 metų pasikeitė Lietuva ir jos žmonės. Statistika šiuo atveju yra daugiau nei iškalbinga.

Pavyzdžiui, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) nuo 2004-ųjų pakilo beveik 4 kartus. Vidutinis darbo užmokestis po mokesčių padidėjo daugiau nei 5 kartus – nuo 256 iki 1304 eurų. Dar sparčiau augo vidutinė senatvės pensija, kuri 2004-aisiais siekė 109 eurus, o šiemet – jau 644 eurus.

Padidėjusią gyventojų perkamąją galią, finansines galimybes bei vartojimą rodo ir kitas „Eurostat“ skelbiamas rodiklis – faktinės individualios vartojimo išlaidos, kurios apima ne tik pačių gyventojų įsigytas, bet ir valstybės suteiktas nemokamas prekes ar paslaugas. Pagal šį rodiklį vartojimas Lietuvoje siekia apie 95 proc. ES vidurkio.

Statistikų duomenimis, per 20 buvimo ES metų, atmetus karantino ir pandemijos laikotarpį, Lietuvos gyventojai taip pat daugiau dėmesio skyrė laisvalaikiui, kultūros renginių lankymui. Pavyzdžiui, kino teatruose apsilankė beveik 3 kartus, o teatruose 1,2 karto daugiau žiūrovų.

Per šį laikotarpį, ypač po prisijungimo prie Šengeno sutarties, kuri atvėrė Lietuvai sienas į Europą, tautiečiai įprato daug ir dažnai keliauti: iki pandemijos pradžios keleivių oro uostuose skaičius, palyginti su 2004-aisiais buvo išaugęs beveik 6 kartus.

Per šiuos 20 buvimo ES nare metų, gyventi Lietuvoje tapo saugiau. Pavyzdžiui, policijos duomenimis, užregistruotų nusikalstamų veikų ir nukentėjusių asmenų skaičius vidutiniškai sumažėjo 2 kartus. Dar drastiškiau kito vagysčių dinamika. Tarkime, palyginti su 2004-aisiais, automobilių vagysčių sumažėjo beveik 20 kartų, o vagysčių iš butų – apie 11 kartų. Tarpusavio elgsenos, bendravimo pokyčius atspindi ir „Eurobarometro“ duomenys. 2004-aisiais, tik keturi iš dešimties tautiečių sakydavo, kad yra patenkinti gyvenimu, o dabar taip atsako aštuoni iš dešimties.

Statistikai taip pat suskaičiavo, kad eliminavus pandemiją, beveik 3 metais padidėjo ir vidutinė gyvenimo trukmė. Per 20 metų pasikeitė ir mitybos įpročiai – mažiau suvalgome bulvių ir grūdų produktų, bet daugiau žuvies, pieno ir mėsos produktų bei vaisių.

Šalies ekonomikai įstojimas į ES buvo didžiulis tramplinas. Pavyzdžiui, tam, kad naujosios narės pasivytų senąsias Europos valstybes pragyvenimo lygiu, kad nebūtų didelių socialinių ir ekonominių skirtumų, bendrija kiekvienais metais Lietuvai skyrė paramą, kuri jau gerokai viršijo 20 mlrd. eurų. Ir nors Lietuva taip pat kasmet moka mokesčius į ES biudžetą, bet iš jos gaunama milijardinė parama daugiau nei 4 kartus lenkia mūsų įnašus.

Tiesioginės užsienio investicijos nuo 2004 m. pradžios Lietuvoje išaugo dar daugiau – 6 kartus. Lietuvos pagrindinis ekonomikos variklis – lietuviškos kilmės prekių eksportas per šį laikotarpį padidėjo beveik 4 kartus.

Šiuos pokyčius pastebi ir šalies gyventojai. „Eurobarometro“ apklausose daugiau nei pusė apklaustų tautiečių teigia, jog būti ES nare yra naudinga dėl ekonomikos augimo. Panašiai pusė jų mano, jog ES suteikia naujų darbo galimybių. Daugiau nei trečdalis tautiečių Lietuvos narystę ES sieja su gyvenimo lygio pagerėjimu, o dar dešimtadaliui atrodo, kad buvimas šioje Sąjungoje padeda Lietuvai stiprinti demokratiją. Šių naudų, būnant ES nare, sąrašą būtų galima dar tęsti ir tęsti, tačiau ko gero pats svarbiausias per dvidešimtmetį įvykęs pokytis yra plika akimi nematomas – jis mūsų galvose: mes, o ypač mūsų vaikai, įprato būti laisvi. Gali nevaržomai kurti, svajoti ir augti. Ir tai ko gero yra svarbiausia vertybė, kuria turime dalintis, ją branginti ir apginti.

Valstybės tarnyboje galėtų dirbti asmenys, turintys Europos Sąjungos valstybės narės ar NATO valstybės narės pilietybę, mokantys lietuvių kalbą ir išlaikę kalbos egzaminą B lygiu. Tokią galimybę numatančią Valstybės tarnybos įstatymo pataisą registravo Seimo narys liberalas Andrius Bagdonas.

Jo pastebėjimu, praplėsta valstybės tarnautojo samprata leistų į Lietuvą pritraukti lietuvius, kurie, gyvendami užsienyje ir įgiję kitos valstybės pilietybę, prarado Lietuvos pilietybę.

„Užsienio šalių piliečiai, net gimę lietuviais ir puikiai mokantys gimtąją kalbą, negali dirbti Lietuvai. Praplėstos galimybės leistų į viešąjį sektorių pritraukti žmones, kurie, iš emigracijos grįžę į Lietuvą, galėtų čia pritaikyti savo tarptautinę patirtį“, – sako A. Bagdonas.

Jo pastebėjimu, valstybės ir savivaldybių institucijose įsidarbinę tokie žmonės praturtintų viešąjį sektorių kompetencijomis ir kultūriškai.

„Kol neišsprendėme Lietuvos pilietybės išsaugojimo klausimo, tokia įstatymo išlyga leistų išlaikyti ir kurti ryšius su Lietuvos pilietybės netekusiais lietuviais“, – sako A. Bagdonas. Šiuo metu pretenduojant į pareigas valstybės tarnyboje būtina turėti Lietuvos pilietybę ir mokėti valstybinę lietuvių kalbą B lygiu. Tiesa, į savivaldybių tarybas užtat gali būti renkami užsienio piliečiai, kurie turi teisę nuolat gyventi Lietuvoje.

Seime pateiktas pasiūlymas įpareigoti visus paspirtukininkus dėvėti šalmus yra perteklinės ir chaotiškos teisėkūros atvejis, nes Seimas keliavimo paspirtukais tvarką jau sureguliavo vos prieš kelis mėnesius, atkreipia dėmesį Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas.

„Siūlymą visus asmenis ant paspirtukų apmauti šalmais šis parlamentas praėjusį rudenį jau atmetė. Visus praėjusius metus diskutavome ir nusprendėme, kad negalingais paspirtukais iki 20 km/val. ir iki 1 KW galios mūvėdami šalmą privalo važiuoti vaikai, o suaugusiems jis rekomenduojamas. Važiuojant galingesnėmis mikrojudumo priemonėmis šalmas ir dabar privalomas visiems. Kodėl dviem Seimo nariams dabar netinka tai, už ką neseniai balsavo visas Seimas?“, – sako A. Bagdonas.

Naujas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisas pateikė konservatorius Andrius Vyšniauskas ir socialdemokratas Julius Sabatauskas. Projekte nurodoma, kad visi elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojai privalo būti užsidėję ir užsisegę dviratininko, riedlentininko ar motociklininko šalmą, o jeigu elektrinė mikrojudumo priemonė yra nuomojama, šalmą suteikti privalo elektrinės mikrojudumo priemonės nuomotojas.

„Akivaizdu, kad Seime yra susibūrusi neformali paspirtukų demonizavimo koalicija. Keliavimo mikrojudumo priemonėmis taisyklės jau nustatytos griežtesnės ir civilizuotos, tačiau kai kuriems paspirtukai turbūt išliks kaip raudonas audeklas buliui iki pat kadencijos pabaigos“, – pastebi A. Bagdonas. Antradienį pateiktas pataisas Seimas svarstys toliau.

Antradienį Seimas nesutiko, kad vartotojai ir sekmadieniais nuo 10 val. iki 20 val. galėtų nusipirkti alkoholio.

Vienas iš pataisų iniciatorių, draudimo atšaukimą Alkoholio kontrolės įstatyme siūlęs Ekonomikos komiteto narys, liberalas Andrius Bagdonas sako, kad Seimas savo sprendimu rodo toliau palaikantis 2018 m. prasidėjusią draudimų politiką, nors ji turi ribotą poveikį – alkoholio suvartojimas šalyje išlieka panašaus lygio.

Nors paros laiko ribojimą įsigyti alkoholio kaip priemonę jo vartojimui mažinti rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija, vis dėlto tikslių optimalaus ribojamo laiko įrodymų, A. Bagdono pastabėjimu, niekas nepateikia.

„Sekmadienio „sausasis“ pusiaudienis yra ne sveikatos duomenimis paremtas draudimas, o politinio susitarimo visuomenėje klausimas – tai yra ne mokslo, o ideologijos rezultatas. Vadinasi, šitam Seimui tinka, kad valstietiški ribojimai galiotų toliau“, – sako A. Bagdonas.

Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, vienam gyventojui vidutiniškai tenkantis suvartojamo absoliutaus alkoholio kiekis per praėjusius penkerius metus buvo panašus– vidutiniškai sudarė 9,5 litro ir šoktelėjo įsigaliojus karantinams: 2020 m. – iki 9,7 l, 2021 m. – iki 10,3 litro.