Pilietybės išsaugojimo referendumas: trečios galimybės nebus

Šią savaitę užsienio lietuviai – gyventojai, bendruomenės ir Lietuvos ambasadų darbuotojai – prisijungė į informacinę talką: pranešti vieni kitiems, kad dalyvavimas gegužės 12-osios referendume dėl pilietybės jau prasidėjo.

Žinia pasaulio lietuviams paprasta: jeigu rinkėjai ketina balsuoti paštu, svetainėje www.rinkejopuslapis.lt reikia registruotis kuo anksčiau. Jeigu formalumus rinkėjai susitvarkys likus bent mėnesiui iki referendumo datos, jie galės būti ramūs, kad balsavimo biuletenis atkeliaus laiku ir išsiųstas atgal spės pasiekti Lietuvos atstovybę užsienyje. Labai svarbu, kad valią turinčių ir užsiregistravusių rinkėjų balsai nenueitų vėjais.

Svarbu ir tai, kad kartu su Prezidento rinkimais šaukiamas pilietybės išsaugojimo referendumas yra ne tik užsienio lietuvių reikalas, o mūsų visų. Išsaugoti Lietuvos pilietybę turėtų rūpėti ne tik užsienyje gyvenantiems lietuviams, bet ir jų Lietuvoje likusiems giminėms. Tad pasveikinus giminaičius užsienyje su Kalėdomis ir Naujaisiais metais, dabar dar viena proga su jais susisiekti ir paklausti: ar jau užsiregistravai puslapyje www.rinkejopuslapis.lt?

Tiesa, registracija – tik pusė veiksmo. Užsiregistravus patį balsavimą jau teks priimti kaip pareigą, nes referendumo rezultatai bus skaičiuojami nuo užsiregistravusiųjų skaičiaus. Vadinasi, giminaičiams užsienyje rasis proga skambinti dar kartą balsavimo paštu metu arba rinkimų dieną ir paklausti, kaip sekėsi. Šiuo pilietiniu klausimu pavasarį prasidės ir informacinė kampanija.

Konstitucinė kartelė referendumui įvykti sunkiai įveikiama, bet mes tai galime pasiekti. Nors 2019 m. pilietybės referendumas neatnešė laukto rezultato, vis dėlto daugiau kaip 70 proc. rinkėjų pasisakė už pilietybės išsaugojimą. Šįmet referendumas sukonstruotas pasimokius iš praeities klaidų, todėl tikėtina, kad pilietybės išsaugojimui ne tik pritars dauguma balsavusiųjų, bet ir pačių rinkėjų susirinks pakankamai. Dar kartą primenu, kad referendumu saugosime Lietuvos pilietybę tiems, kurie turi draugiškų Lietuvai valstybių pilietybę – tai yra, priklauso Vakarų civilizacijai.

Jeigu to nepadarysime gegužės 12-ąją, dar labiau smuks gyventojų motyvacija dalyvauti rinkimuose, o atstumdami išeivius tiesiog susilpnintume lietuvių tautą globaliame ir sudėtingame pasaulyje. Antrą kartą nepavykus referendumui, suburti tautą trečią kartą bus be galo sunku. Praėjusį savaitgalį įvykusi pagrobimo drama parodė, kad lietuviai susiburia išvien, kai labiausiai reikia. Referendumas irgi yra ta sąlyga, kai labai reikia, nes užsienio lietuvių poreikis išlaikyti saitus su Lietuva didžiulis. Pavykęs referendumas ne tik suteiks mūsų bendrapiliečiams pilnavertį gyvenimą gyvenant užsienyje įgijus kitos šalies pilietybę, bet ir išsaugos ryšį su Lietuva neprarandant Lietuvos pilietybės bei suteiks galimybę bet kada grįžti į Lietuvą.

2023 – ieji: geresni nei baiminomės, blogesni nei svajojome

Vis ilgėjančių karų šešėlių neužkabinta Lietuva, išgyveno dar vienus taikos, ekonominio ir socialinio augimo metus. Žinoma, ne viskas 2023 metais buvo rožėmis klota, tačiau akivaizdu, kad nepalankių staigmenų ir gyventojams, ir verslui šiemet tikrai buvo gerokai mažiau negu pernai.

Pasak ekonomistų, 2023 metais Lietuvos ekonomiką gelbėjo atpigusios žaliavos, ypač energetiniai ištekliai: nors elektros, degalų, gamtinių dujų kainos nesugrįžo į priešpandeminį lygį, tačiau buvo gerokai mažesnės negu pernai.

Šiemet kur kas mažiau nei pernai gyventojus trikdė ir infliacija. Jei 2022-asiais ji buvo pasiekusi senai atmenamus ir gąsdinančius 20 procentų, tai pavyzdžiui, prieš mėnesį metinė infliacija buvo 2 procentai. Aišku, žmonės turbūt norėtų, kad vartojimo prekių ir paslaugų kainos augtų ne lėčiau, bet kad apskritai pradėtų mažėti, ypač po praėjusių kelerių metų infliacijos šuolio.

Šiemet būta ir ne tokių gerų naujienų: infliacijos baubą, pakeitė palūkanų pasiutpolkė. Dėl Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimų greitai šoktelėjusios paskolų palūkanų normos šiemet buvo ko gero vienas iš labiausiai ir gyventojus, ir verslą trikdžiusių 2023 metų pokyčių. Tiesa, metų pabaiga atnešė savotišką viltį, kad reikalai ir čia keisis į gerą – ECB palūkanas pabaigė didinti rugsėjį, todėl dabar paskolas pasiėmusių tautiečių galvose kirba bene vienintelis klausimas, kada ECB pradės jas mažinti ir kokiu tempu.

O ką šiemet žmonėms gero padarė Lietuvos valdžia? Apibendrintai galėtumėte pasakyti, kad didelių proveržių nebuvo, bet ir akis badančių klaidų išvengta. Pavyzdžiui, šiemet patvirtintos 2024 m. šalies biudžeto pajamos sudaro net 17 mlrd. eurų – tai yra šešis kartus didesnis biudžetas nei prieš 20 metų, kai šalis įstojo į ES, ir daugiau kaip du kartus didesnis, nei valstybė surinko prieš dešimtmetį.

Pergyvenę pandemiją, hibridinį antpuolį ir invaziją Ukrainoje nė nepastebėjome, kad per šią Seimo kadenciją metinis valstybės biudžeto dydis išsipūtė trečdaliu – paskutinis kairiųjų-valstiečių 2020 m. suformuotas biudžetas sudarė 11,5 mlrd. eurų. Tačiau mokesčiai pastaruosius metus neaugo (keliais centais pakilę kuro akcizai įsigalios vėliau). Taip išeina, kad dešiniųjų Vyriausybė net ir išgyvendama krizę po krizės, vis tiek kuria sąlygas ekonomikos augimui užtikrinti šalyje, o kai žmonės nori čia gyventi, dirbti ir uždirbti, daugiau surenka ir valstybė.

Tuomet ta pati valstybė sudaro sąlygas dar daugiau uždirbti ir žmonėms. Jei kadencijos pradžioje neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) siekė 400 eurų, tai kitais metais NPD sudarys jau 747 eurus! Tai yra daugiau negu pernykštė minimali alga. Pati minimali alga kitais metais beje pasieks beveik tūkstantį.

Tuo metu vidutinio atlyginimo (VDU) dydis šiuo metu jau sudaro du tūkstančius eurų (prieš mokesčius). Aišku iki vokiško standarto dar toli, tačiau savo statistiniu uždarbiu jau lenkiame ne tik kai kuriuos kaimynus, bet ir portugalus. Ir atrodome bent tris kartus geriau nei naftos ir ginklų pramone springstanti, karus sėjanti rusija, kur mėnesinis atlyginimų vidurkis sudaro apie 71 tūkst. rublių arba apie 680 eurus. Taigi jau nuo sausio lietuvio NPD bus didesnis negu ruso VDU.

Dar vienas nuogas skaičius: kitais metais 1,7 mlrd. eurų bus nutaikyta žmonių pajamoms auginti, iš jų 1 mlrd. eurų nukreipiama į žmonių sąskaitas bankuose ir pinigines. Todėl mokytojų atlyginimai kils 20 proc.,  senatvės pensijos augs daugiau nei 12 proc., todėl NPD, kaip minėta, bus beveik dvigubai didesnis nei kadencijos pradžioje.

Beje, gyventojų apklausos irgi nerodo, kad namų ūkiai patys savo finansinės padėties pokyčius vertintų itin prastai. Pavyzdžiui, nors šiemet namų ūkių vartojimo mastas mažėjo, bet tai, kad darbo rinkoje padėtis liko stabili, infliacija mažėjo, o vidutinis darbo užmokestis per metus padidėjo beveik 12 proc., leidžia viltis, jog šie metai nebus vertinami blogai.

Aišku, klaidų, pusinių, nepabaigtų reformų šiemet irgi nebuvo išvengta. Vis dėlto, galvoju, kad pesimistai, kurie tikėjosi labai blogų metų – nusivylė: 2023–ieji buvo gerokai geresni. Kuomet daugelis Vakarų Europos ekonomikų traukėsi, Lietuva sugebėjo išlaikyti ir eksporto apimtis, ir žemą nedarbo lygį: mūsų šalies ekonomika bei žmonės pasirodė atsparesni. Aišku psichologine prasme, įvykiai Ukrainoje, Izraelyje, Palestinoje tikrai kelia nerimą. Geopolitinio nerimo buvo šiemet, deja, neišvengsime jo ir kitąmet. Tačiau, kokie tie 2024–ieji bus, nemažai priklausys ir nuo mūsų pačių, nes seniai žinoma, kad kelią nueina tas, kuris eina.

Mažinti verslo ataskaitų naštą pradėsime nuo reikalavimų revizijos

Mažinant institucijoms teikiamų duomenų naštą reikėtų pradėti nuo reikalavimų revizijos – peržiūrėti, ar tikrai visa statistika, kurios valstybė prašo iš verslo, iš tikrųjų reikalinga, teigia liberalas Andrius Bagdonas.

Kad valstybės iš verslo prašomų ataskaitų reikalavimai neretai neatitinka praktinės logikos, pastebėta pirmadienį Seime vykusioje konferencijoje apie statistikos ataskaitų dubliavimą. „Valstybės duomenų agentūros atstovai kartu su buhalteriais ir kitais praktikais diskutuodami prie vieno stalo pastebėjo, jog valstybės institucijos ne tik ne visada tarpusavyje dalijasi verslo pateiktomis ataskaitomis, bet kartais duomenys renkami iš įpročio ir inercijos, kitaip sakant, beprasmiškai. Vadinasi, valstybėje pirmiausia turėtume atlikti reikalaujamų ataskaitų peržiūrą“, – sako A. Bagdonas.

Įpareigoti valstybės institucijas keistis įmonių pateikiama informacija, kad verslui netektų našta tuos pačius duomenis institucijoms teikti atskirai, numato A. Bagdono pateiktasis Oficialiosios statistikos ir valstybės duomenų valdysenos įstatymo projektas, kuris šiuo metu svarstomas Seime.

Liberalų sąjūdžio frakcijos nario teigimu, valstybė turėtų standartizuoti duomenis, kad verslams netektų juos siųsti kiekvienai priežiūros įstaigai atskirai. „Ne verslas turi dubliuoti deklaracijas ir ataskaitas, o valstybė turi pareigą pasirūpinti, kad reikalinga informacija būtų prieinama tam, kam reikia“, – sako jis.

Lietuvoje juridinius asmenis kontroliuoja daugiau kaip 50 valstybės institucijų.

Efektyviau tvarkyti duomenis institucijose ir taip mažinti naštą verslui yra siūliusi Valstybės kontrolė. Jos teigimu, oficialiąją statistiką tvarkančios įstaigos turėtų ieškoti būdų „mažinti statistinės atskaitomybės naštą respondentams, dalijantis duomenimis, išbandant naujus šaltinius“. Nuo kitų metų dalijimosi duomenimis naštą palengvins Smulkaus verslininko sąskaitos formatas, dėl kurio duomenys tarp verslo ir valstybės keliaus automatiškai.

Kitąmet bendras finansavimas turizmui mažėja, nors turėtų augti

Kitais metais bendras valstybinis finansavimas turizmo sektoriui, netekus finansavimo iš ES fondų, bus mažesnis negu šiais metais – ir tai, liberalo Andriaus Bagdono vertinimu, yra viešųjų finansų planavimo klaida.

„Niekas neginčija, kad švietimui ir gynybai reikia skirti daugiau pinigų. Tačiau susitelkę į pagrindinius iššūkius ir krizes skiriame nepakankamą dėmesį kitiems klausimams – pavyzdžiui, turizmui. Turizmas atsigauna, bet per lėtai, nes valstybėje šiam sektoriui neskiriame užtektinai dėmesio. Turizmas nėra valstybės išlikimo ir nacionalinio saugumo klausimas, kita vertus, turizmas yra nepelnytai į šalį nustumtas biudžeto turtinimo šaltinis. Biudžeto, kurio didesnių  įplaukų reikės kariams, mokytojams, senjorams“, – po pirmadienį Seime vykusios diskusijos su Lietuvos turizmo rūmais, Ekonomikos ministerijos ir „Keliauk Lietuvoje“ atstovais sako Ekonomikos komiteto narys A. Bagdonas.

Turizmo verslo asociacijų  pastebėjimu, gyventojų skaičiumi mažesnėje Estijoje turizmui tenka kelis kartus daugiau viešųjų išteklių, įskaitant europinę paramą. „Kai ekonomikos šaka neturi pakankamo strateginio svorio ir sutelktos lyderystės, negalime tikėtis išsiveržti į priekį. Todėl nusprendėme steigti Turizmo pakomitetį Seimo Ekonomikos komitete, kuris koordinuos veiksmus penkių metų trukmės turizmo strategijai parengti. Lietuvoje turizmas turi tapti vienu iš ūkio prioritetų“, – teigia A. Bagdonas. Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ duomenimis, 2013-2019 atvykstančio turizmo apimtys nuosekliai augo. Pergyvenus pandemiją, atvykstamojo turizmo dalis, paskutiniais duomenimis, sudaro 68 proc. buvusio ikipandeminio lygio.

Vartotojai permoka ne tiek už elektrą, kiek už monopoliją

Jeigu elektros skirstymo monopolija ir valstybinė kainų reguliuotoja neužtikrina sąžiningo tarifo vartotojams, reikėtų ieškoti būdo, kaip į elektros skirstymo rinką pritraukti privačius investuotojus, teigia liberalai.

Praėjusią savaitę Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į faktą, jog skirstomųjų tinklų operatorius ESO per 2018–2021 m. laikotarpį, į elektros tinklus investavęs mažiau nei tikėtasi, gavo 160,2 mln. eurų didesnę investicijų grąžą. Tokį pelną monopolija uždirbo iš elektros tarifo.

„Kiekvienas vartotojas už tai, kad elektra pasiektų namus, per tą laiką permokėjo vidutiniškai 88,8 euro. Klientams galbūt tai neatrodytų nesąžininga, jeigu, pavyzdžiui, gaminantys vartotojai būtų prie tinklo prijungiami pigiau. Dabar, viena vertus, vartotojai moka didelius įkainius už prijungimo sąlygas, kita vertus, laidų ir stulpų valdytojui permoka per tarifą. Taip visada nutinka, kai vieną ūkio sritį valdo monopolija, o valstybės reguliuotojas nespėja laiku reaguoti“, – teigia Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas po antradienį išklausytų energetikos ministro Dainiaus Kreivio atsakymų Seimui.

Seimo nario pastebėjimu, šiuo metu šalyje ne tik elektros perdavimo ir skirstymo, bet ir gamybos rinkoje dominuoja „Ignitis“ („Eso“ yra jos antrinė įmonė). „Jeigu ne elektros rinkos liberalizavimas, kuris leidžia gamybos rinkoje veikti dar dviem konkurentams, padėtis būtų gerokai liūdnesnė“, – pabrėžia E. Gentvilas.

Seimo Ekonomikos komiteto narys liberalas Andrius Bagdonas siūlo, kad vykstant elektros šaltinių revoliucijai – dideles elektrines keičiant mažoms – verta ieškoti galimybių, kaip į skirstymo tinklą pritraukti privatų kapitalą ir konkurenciją. „Šiais laikais energiją gauname ne iš vienos atominės elektrinės, o tūkstančių mažų jėgainių. Pirmą kartą po pramoninės revoliucijos prasidėjo tokia reikšminga energetikos decentralizacija ir demokratizacija. Pagrįstai kyla klausimas, kodėl ši tendencija neturėtų pasiekti ir skirstomojo tinklo“, – sako A. Bagdonas.

Todėl Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija su socialiniais partneriais ir Energetikos ministerija tarsis, kaip praktiškai įmanoma demonopolizuoti skirstomąjį tinklą. Tiesa, A. Bagdono įsitikinimu, skirstymo tinklo liberalizavimas neturėtų būti savitikslis. „Turėtume būti išmokę pamoką iš klaidos, kurią privatizuojant pusę elektros skirstomojo tinklo padarė tuomečio premjero Algirdo Brazausko kabinetas. Jeigu tikimės pagrįstų kainų, ieškokime tik šiuolaikiniais vadybos principais paremto būdo paskatinti konkurenciją“, – siūlo Seimo narys.

Kitu atveju, anot liberalo, monopolininkui mokama elektros kaina niekada nebus sąžininga.

Savo rinkimų į Seimą programoje Liberalų sąjūdis buvo pasiryžęs „suteikti tiesioginės elektros energijos perdavimo linijų, autonominių išmaniųjų elektros skirstymo tinklų įrengimo privačiam kapitalui galimybes“.

Privaloma techninė apžiūra ar techniškai atliktas pinigų „melžimas“?

Lietuva – automobilių šalis. Greitai jų turėsime daugiau nei šalyje yra registruota nuolatinių gyventojų, tačiau patikrinti automobilių „sveikatą“ – tai yra kas kelis metus atlikti privalomą automobilių techninę apžiūrą, kažin kodėl galima išimtinai tik 10 valstybės nustatytuose techninės apžiūros centruose. Nepatogu. Problematiška. Brangu. Ir jau beveik 20 metų ramybės neduodantis klausimas: kodėl būtent tik ten?

Valstybės klerkai ir suinteresuoti tikrintojai aiškina, kad taip daroma, nes norima išvengti piktnaudžiavimo ir korupcijos: neva ne valstybiniuose techniniuose centruose atliktos automobilių apžiūros bus vairuotojų „nusiperkamos“, o automobilių defektai – sąmoningai nepastebimi. Dėl to gatvėse esą bus daugiau techniškai netvarkingų automobilių ir kaip pasekmė – avarijų.

Kadangi tokios situacijos šalyje dar nebuvo, tad sunku šį spėjimą patikrinti, patvirtinti ar paneigti. Galima remtis tik kitų šalių patirtimi. Lietuvos autoservisų asociacijos teigimu, pavyzdžiui Norvegijoje ir Suomijoje valstybės deleguotą privalomą techninę automobilių apžiūrą galima atlikti įvairiuose, tarp jų ir privačiuose, autoservisuose. Vairuotojai gali rinktis apžiūros paslaugos teikėją ir pagal kainą. Pavyzdžiui, Suomijoje 2010 metais panaikinus valstybės monopolinę teisę atlikti tokias apžiūras ne tik išaugo tokių paslaugų kokybė, bet ir praktiškai nebevyksta eismo avarijų dėl automobilių gedimų. Arba pas mūsų kaimynę – Lenkijoje galiojanti tvarka, jog tame pačiame autoservise galima ir patikrinti automobilį, ir pašalinti pastebėtus defektus, ir pratęsti techninės apžiūros galiojimą. Todėl ten absoliuti dauguma automobilių iš pirmo karto įveikia techninę apžiūrą, nes esant poreikiui ten pat juos galima ir suremontuoti.

Tuo tarpu Lietuvoje dažnas vairuotojas turbūt yra susidūręs su situacija, kuomet baigiantis automobilio techninės apžiūros galiojimui yra užvažiuojama į autoservisą ir paprašoma patikrinti jo techninę būklę – tam, kad nebūtų papildomų problemų atliekant privalomą apžiūrą. Meistrų atsakymas būna beveik standartinis: iš pradžių nuvažiuokite į valstybinę techninę apžiūrą, o jei nepavyks jos praeiti iš pirmo karto, tada su defektų sąrašu užsukite pas mus, sutvarkysime.

Todėl automobilio savininkas patenka į savotišką ping pongą, kuomet turi gaišti laiką ir eikvoti pinigus kursuodamas tarp valstybinės techninės apžiūros centro ir autoserviso, užuot identifikavus problemą jį būtų išsprendžiama vienoje vietoje.

Tai, kad toks reiškinys yra beveik masinis atspindi ir statistika. Pavyzdžiui, pernai tik pusė visų šalies lengvųjų automobilių iš pirmo karto įveikė valstybinę techninę apžiūrą. Dažniausias gedimas dėl ko pakartotinai teko atvykti – nesureguliuoti artimųjų šviesų žibintai (14,4 proc.).

Viešojoje erdvėje taip pat girdima nemažai pasvarstymų ir komentarų, jog neretas atvejis yra kuomet ne naujo automobilio savininkas valstybiniuose techninių apžiūrų centruose yra savotiškai „terorizuojamas“ dėl smulkmeniškų automobilio defektų, kurie neturi reikšmės eismo saugumui. Tačiau tokio automobilio savininkas yra verčiamas bent po kelis kartus važiuoti atlikti valstybinės techninės apžiūros. O tai kainuoja ne tik papildomus pinigus, bet ir laiką. Be to dirbtinai kuriamos eilės prie valstybinių techninių apžiūrų centrų. O kur eilės ir nežinomybė dėl galutinio rezultato, ten ir galimybė korupcijai atsirasti, nes kartais tikrai būna sunku patikėti, kad gatvėje 19 amžiaus garvežį primenantis, juodais dūmais besispjaudantis automobilis-laužas, turi tvarkingą, galiojantį valstybinės techninės apžiūros taloną.

Ką daryti? Nebijoti ir pakeisti kelis dešimtmečius trunkantį valstybinį rinkos reguliavimą, kad 1,5 mln. Lietuvos vairuotojų visas paslaugas gautų vieno langelio principu, arčiau namų.

Leidimas privačiuose, autorizuotuose, atitinkamą licenciją gavusiuose autoservisuose atlikti privalomą techninę apžiūrą, padėtų sutrumpinti dabartines eiles prie valstybinių techninės apžiūros centrų, kai žmonėms šiuo metu tenka laukti po keletą valandų, nepaisant to, kad buvo išankstinė registracija. Konkurencija tarp privalomą techninę apžiūrą atliekančių centrų, tikėtina mažėjimo prasme paveiktų ir šių paslaugų kainas. Būtų taupomas ir automobilių savininkų laikas – toje pačioje vietoje būtų galima atlikti techninę apžiūrą, esant poreikiui pašalinti atrastus defektus ir gauti privalomą pažymą. Nes juk svarbiausias valstybės tikslas inicijuojant privalomas transporto priemonių apžiūras yra, kad šalies keliuose važinėtų techniškai tvarkingi automobiliai ir būtų kuo mažiuo su šia aplinkybe susijusių autoįvykių, o gal vis dėlto tai yra ir dar viena galimybė papildyti valstybės biudžetą?

Seime – senas siūlymas neriboti komercinių saulės parkų galios iki 2 GW

Konstituciniam Teismui (KT) praėjusią savaitę paskelbus, kad komercinių saulės parkų galios ribojimas iki 2 gigavatų (GW) nenustatant pradėtų projektų plėtros reguliavimo, prieštarauja Konstitucijai, Seimui ketvirtadienį ketinama pateikti dar šių metų sausį įregistruotas pataisas, kuriomis siūloma naikinti tokį pernai įstatymu įtvirtintą ribojimą. 

Tokias Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisas Seime metų pradžioje įregistravo valdantiesiems priklausantys liberalai Andrius Bagdonas, Viktoras Pranckietis ir Romualdas Vaitkus bei du opozicijos atstovai: Lukas Savickas bei Algirdas Butkevičius.

„Tikiuosi, kad gal ministras (energetikos ministras Dainius Kreivys – BNS) leis ištaisyti jo padarytą klaidą ir nedės visų pastangų tam, kad šis įstatymo projektas nepraeitų net pateikimo stadijos“, – BNS sakė A. Bagdonas.

L. Savicko teigimu, toks reguliavimas lėmė, jog Lietuvoje dabar yra ir mažiau elektros gamintojų iš atsinaujinančių šaltinių, o tokios energijos kaina didesnė.

„Ribojimas tikrai prisidėjo ir prie to, kad Lietuva šiuo metu mažiau turi atsinaujinančios energetikos gamintojų, negu galėjo turėti nesant tokio reguliavimo, o tai tiesiogiai atsiremia ir į didesnį tarifą vartotojams“, – BNS teigė L. Savickas.

Pasak jo, Seime jau buvo bandymų ribojimą naikinti, bet pritrūkdavo balsų. L. Savickas įsitikinęs, kad KT sprendimas „dabar padės rasti tuos kelis trūkstamus balsus“.

„Kad nieko nelaukdami išspręstume tikrai neteisingą įstatymo nuostatą ir perteklinį ribojimą“, – teigė L. Savickas.

Tuo metu D. Kreivys po KT sprendimo aiškino, kad ministerija žada atsižvelgti į KT sprendimą ir tolesnį saulės ir vėjo energetikos plėtros reguliavimą numatyti įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu.

„Konstitucinis Teismas sako, kad kadangi tai yra ūkinės veiklos ribojimas, tai galima tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu. Mes tą padarėme Vyriausybės nutarimu. Todėl vienokį ar kitokį turinį, kuris buvo Vyriausybės nutarimu, (…) turime perkelti į įstatymą – tą mes ir padarysime“, – praėjusią savaitę sakė D. Kreivys.

Jis pakartojo, kad maksimali riba komerciniams saulės projektams nustatyta siekiant, kad elektros tinklo pralaidumų pakaktų tiek verslui, tiek gaminantiems vartotojams, tiek kitų atsinaujinančios energetikos išteklių pajėgumams.

Pernai birželį priimtos pataisos nustatė, kad komercinių saulės parkų suminė įrengtoji galia negali viršyti 2 GW, o ją pasiekus neišduodami leidimai prijungti jas prie tinklo. Dėl to naujų projektų vystytojai laikinai buvo priversti juos stabdyti. Pataisomis komerciniams saulės parkams buvo nustatyta maksimali 2 GW galia, o kartu su gaminančiais vartotojais – 4,4 GW.

Užsienio turistus susigrąžinsime ne burtažodžiais, o naujais mitais

Lietuvos miestuose ne vienus metus populiarios vietinės ekskursijos pagal istorinius pasakojimus. Gyventojai domisi žinomų literatūros tekstų veikėjų maršrutais ir tyrinėja siužetų pėdsakus gatvėse, pastatuose, kiemuose. Tai iniciatyvių gidų sukurti nedideli vietinio turizmo modeliai.

Kodėl patraukliu ir atpažįstamu siužetu užsienio turistams vis dar netapo visa Lietuva? Ko mums trūksta, kad ne tik pritrauktume po pandemijos ir karo sumažėjusius atvykstančių keliautojų srautus, bet ir sukurtume naują atvykstamojo turizmo kokybę?

Paryžiui, Barselonai, Atėnams reklamos nereikia. Į Eifelio bokštą kasmet keliasi apie 20 kartų daugiau turistų nei į Gedimino bokštą. Graikų Akropolį kasmet aplanko apie 20 kartų daugiau lankytojų negu reprezentacinę Lietuvos pilį, kurios vietoje kunigaikštis kadaise susapnavo Geležinį vilką. Vilniuje lankytojų srautai niekada neprilygs patraukliausių planetos turizmo lokacijų ekonomikai, vis dėlto privalome galvoti, kaip susigrąžinti užsienio turistus ir į mūsų šalį. Ne tik susigrąžinti, o prisivilioti jų dar daugiau.

Todėl šiuo metu politiniame lygmenyje prieiname prie konsensuso rengti turizmo strategiją, kurioje išsikeltume tikslus ir nusibrėžtume uždavinius, kaip juos pasiekti. Mūsų startinis tikslas – turizmo apyvartą iki 2030-ųjų išauginti apie 5 kartus, tai yra iki 5 mlrd. eurų nuo bendrojo vidaus produkto.

Kai Atėnų ar Paryžiaus lankomumas jau pasiekė ikipandeminį lygį, Lietuvą šiais metais „atrado“ tik du trečdaliai atvykėlių srauto, buvusio 2019 metais. Nesiimdami aktyvių veiksmų dar ilgai lauksime užsienio keliautojų ir jų čia išleidžiamų pinigų. Pastaraisiais metais šalies turizmas gyvavo iš esmės tik todėl, kad patys lietuviai iš naujo atrado Lietuvą. Tačiau aprimus krizėms, ir lietuviai pradeda atsiminti, kad be Lietuvos pajūrio dar yra Turkija, Lenkija, Latvija.

Vis dėlto turime stiprybių palyginus net su Graikija ar Ispanija. Lietuvoje ateityje bus vis maloniau ilsėtis vasarą negu Europos pietuose, kur klimato kaita sukelia baisias pasekmes ir, deja, kenks Viduržemio jūros baseino šalių turizmui. Todėl siekdami privilioti atgaivos ieškančius užsienio turistus, privalome jau dabar gerinti ežerų, upių ir ypač Baltijos jūros vandens kokybę, kurti patrauklią keliautojams infrastruktūrą, dar atsakingiau rūpintis rekreacine šalies miškų verte. Šie aspektai neišvengiamai turės atsispindėti būsimoje Lietuvos turizmo strategijoje.

Miestams, ypač Vilniui, reikia naujų įtikinamų atvykstamojo turizmo skatinimo kampanijų. Tokie rinkodaros reiškiniai kaip „G taškas“ žavūs, tačiau laikini. Ar Vilnių išgarsintų Ričardo Gavelio reklama taip, kaip Londoną garsina Šekspyras arba Haris Poteris? Vargu. Ar cepelinai prilygs kada nors bavariškoms dešrelėms, vengrų guliašui ar itališkai picai? Niekada, deja, niekada. Tiesa, šaltibarščiai, ko gero, turi didelį neišplėtotą kulinarinio turizmo potencialą. Tačiau šaltibarščių reklama neužtikrins, kad iki 2030-ųjų pasiektume 5 kartus daugiau turizmo pajamų. Tokius uždavinius turės nustatyti turizmo strategija.

Strategija turės suveikti ir kaip apsauginis filtras nuo tokių brangių ir tuščių šūkių kaip „Lietuva – drąsi šalis“ ar „Real is Beautiful“. Tai, kas natūralu, be abejo, gražu, bet tai nieko apie Lietuvą nesako atostogų krypties ieškančiam turistui. Kuopijo miestas Suomijoje irgi yra ir „real“, ir „beautiful“, Kuopijas pasiekiamas ir lėktuvu, ir traukiniu, ten ranka pasiekiami ežerai ir miškai, vyksta ledo ritulio ir scenos menų festivaliai, tačiau turbūt apie šią vietovę girdite pirmą kartą, ar ne? Ar keliausite į Kuopiją atostogų? Kodėl ne?

Galų gale, kaip pasieksime, kad mus atrastų tie keliautojai, kurie turi daugiau pinigų (užsienio turistas šalyje per dieną išleidžia tris kartus daugiau negu vietinis). Ką turėtume daryti, kad turtingesnių Vokietijos turistų dalis šalyje ne tik pasivytų ikipandeminį lygį, bet ir užimtų tuos viešbučių kambarius, į kuriuos čia nepageidaujami rusai jau nebeatvyksta?

Turime daug potencialo, tačiau jį dar patys turime atrasti. Pavyzdžiui, šiais metais mūsų šalį lanko santykinai daugiau lenkų negu iki pandemijos. Pasistenkime, kad lenkų sentimentui svarbus Vilnius taptų dar svarbesnis – ne tik kaip generolo Pilsudskio širdies kapo ir poeto Mickevičiaus namų lankymo vieta, bet ir maloni alternatyva Krokuvai ar Augustavui. Parodykime lenkams Vilnių iš naujo – kad Vilnius yra lenkų (kultūrine, pažintine reikšme). Ir Neringoje lenkams, ko gero, patiks labiau negu Sopote, tik jie šito dar nežino.

Kartu kuriame vis patogesnes priemones vieniems kitus pasiekti. Lietuvą su Lenkija netrukus sujungs puikus greitkelis. Turizmo strategijoje turės atsispindėti, kad naujas kelias būtų naudojamas ne tik lietuviams patogiau pasiekti artimiausią „Biedronką“, bet ir lenkams atrasti Vilnių, kitus Lietuvos traukos objektus. „Rail Baltica“ geležinkelis turi užtikrinti, kad Lietuva netaptų tarpine stotele tarp Rygos ir Varšuvos, o lygiaverčiu ar net patrauklesniu už kaimynus turistų traukos tikslu. Galų gale, kokį kursime Lietuvos mitą, kuris kalbėtų pats už save? Ar galime tapti šalyje filmuojamų serialų lokacijų pažinimo kraštu? Tam reikia, kad šalies kino industrija pritrauktų dar daugiau garsių serialų, ne tik „Černobylį“ ar „Keistus dalykus“. Ar galėtų Lietuva tapti LGBT turistų rojumi? Be civilinės partnerystės įteisinimo – nė nesvajokime. Unikalūs būsime ne žodžiais, o darbais.

Tik nerodykime lenkams Lietuvos kelių

Piliečiai, anot apklausų, neprieštarautų mokėti didesnių mokesčių, jeigu tiksliai žinotų, kokioms viešoms paslaugoms jie panaudojami. Vis dėlto šalyje renkamas vienas mokestis, kurio didelė dalis pajamų nukreipiamos netikslingai. Tai – kuro akcizas, kurio didžioji dalis tradiciškai turėtų sugrįžti tiems patiems vairuotojams sutvarkius kelius, gatves. Tačiau planuodami valstybės biudžetą šitą mokestį bėgant metams pavertėme it kiaule taupykle, iš kurios kas tik nori nugriebia lėšų įvairioms reikmėms. Po draugiškų akcizo dalybų keliams atitenka tik apie 60 proc. mokesčio pajamų.

Keliai jungiasi į sankryžas, o ne profesines sąjungas, todėl nepamatysime jų streikuojančių. Streikuoja nebent automobilių važiuoklė – beje, jau važiuojant ne tik rajoniniais keliais, bet ir pagrindine šalies automagistrale. „Esu rimtai susirūpinęs dėl poveikio būklei“, – Seime šį mėnesį sakė susisiekimo ministras Marius Skuodis. Vienas kolega Seimo narys kelyje A1 atsivėrusioms duobėms net suteikė grėsmingus vardus.

Praėjusią savaitę Susisiekimo ministerija paskelbė, kad prasidėjo kelio Vilnius-Utena ilgai laukta rekonstrukcija. Pagaliau! Tačiau lieki nukabinęs nosį, kai sužinai, kad bus sutvarkyta atkarpa nuo 93,7 km iki 95,6 km – tai yra mažiau nei du kilometrai. Du kilometrai per metus… Tiesa, šiais metais bus baigtas „Via Balticos“ ruožas iki Lenkijos – tai yra didžiausias nepriklausomos Lietuvos kelių infrastruktūros projektas. Kitaip sakant, geriausias Lietuvos kelias veda į Lenkiją. Tai yra į „Biedronką“?..

Rimtai šnekant, asfalto ir kitų medžiagų kainoms pastaraisiais metais šovus į viršų lyg betono plokštei Molėtų plente karštą vasaros dieną, valstybė keliams kitais metais suplanavo skirti 50 mln. eurų mažiau lėšų negu 2023 metais. Dalį lėšų nukreipus dar ir būtinajai karinei infrastruktūrai, kitais metais, tikėtina įstrigs „Via Baltica“ kitų ruožų statybos. Nes neužteks pinigų. Tiesa, ministerija žada, kad Rygą netrukus galėsime pasiekti bent traukiniu!

Vis dėlto į kai kuriuos rajonus ir miestus (Lietuvos, ne Lenkijos) normaliai nenuvažiuosi jau nei traukiniu, nei mašina. Kitų metų kelių programoje trūksta beveik 100 mln. eurų būtinajai būklei palaikyti. Tai reiškia, kad daug atkarpų paliksime erozijai ir kursime dar didesnes problemas ateičiai. Kai po pandemijos reikšminga dalis darbuotojų perėjo dirbti į nuotolį, o mokyklų tinklas perkuriamas pagal vaikų pavežėjimo į centrines mokyklas principą, tai reiškia, kad dar daugiau ratų zulins ir taip stipriai nusidėvintį asfaltą. Poreikių daugiau, kokybės mažiau. Mokesčių sumokame daugiau, paslaugų gauname mažiau. Daugiau kelionių – mažiau kelių!

Ką vis dėlto turėtume daryti, kad patogiai ir saugiai galėtume nuvažiuoti ne tik į Suvalkus, bet bent iš Vilniaus į Klaipėdą, iš vieno rajono centro į kitą, iš miestelio į miestelį? Seimo liberalai rugsėjį siūlė, kad valstybinius kelius valdanti Lietuvos automobilių kelių direkcija dalį savo naštos – rajoninius kelius – perleistų tvarkyti savivaldybėms, kartu joms atiduodant atitinkamą kelių programos lėšų dalį. Taip artėtume prie Lenkijos modelio, kur valstybė centralizuotai prižiūri netgi šiek tiek mažiau kelių negu Lietuvoje, užtat užtikrina apie penkis (!) kartus didesnį finansavimą. Mes turime ir kitų galimybių investuoti į kelius, pavyzdžiui, Seimo įstatymu leidome kelių direkcijai skolintis, tačiau to praktiškai nedarome. Netrukus visi Seimo nariai savo balsavimu dėl valstybės biudžeto turėsime pasispręsti, ar toliau gilinsime asfalto duobes ir visų vairuotojų susirūpinimą, ar valstybėje kaip nors rasime lėšų sutvarkyti tai, ko nesutvarkyti būtų paprasčiausias apsileidimas. Ir tai padaryti nėra sudėtinga. Kaip siūlo Seimo Ekonomikos komitetas, tereikia dėl padidėjusių kuro kainų ir padidėjusių kuro akcizų išaugusias mokesčio įplaukas, taip pat išaugusias valstybės pajamas iš sunkvežimių vinječių ne pabarstyti visiems po truputį, o skirti kritiniams kelių projektams. Kad galėtume be baimės prakirsti padangą pasiekti ne tik „Biedronką“, bet ir Molėtus, Klaipėdą, Rygą.

Ką mums siūlo trečdaliu didesnis biudžetas nei kadencijos pradžioje

Seimo komitetuose ėmėmės kitų metų valstybės biudžeto. Biudžetas gali atrodyti kaip dideli nuogi skaičiai, todėl tokius dydžius kartais patogiau suvokti asociacijomis.

Visos 2024 m. šalies biudžeto pajamos su Europos Sąjungos (ES) lėšomis sudaro apie 17 mlrd. eurų. Už tokius pinigus Ukrainai būtų galima nupirkti 3,6 tūkst. bairaktarų. Už tokius pinigus Lietuva galėtų išlaikyti beveik tūkstantį nacionalinių operų. Už tokius pinigus privatūs investuotojai pastatytų 70 naujų milžiniškų „Akropolių“ (koks dabar planuojamas prie Vilniaus Vingio parko). 17 mlrd. eurų – tai yra šešis kartus didesnis biudžetas nei prieš 20 metų, kai šalis įstojo į ES, ir daugiau kaip du kartus didesnis, nei valstybė surinko prieš dešimtmetį.

Pergyvenę pandemiją, hibridinį antpuolį ir invaziją Ukrainoje nė nepastebėjome, kad per šią Seimo kadenciją metinis valstybės biudžeto dydis išsipūtė trečdaliu – paskutinis kairiųjų-valstiečių 2020 m. suformuotas biudžetas sudarė 11,5 mlrd. eurų. Tarytum mes per vieną naktį dideli užaugom.

Ar taip išeina, kad dešiniųjų Vyriausybė daugiau perskirsto negu kairieji? Tačiau mokesčiai pastaruosius metus neaugo (keliais centais pakilę kuro akcizai įsigalios vėliau). Dešiniųjų Vyriausybė, net išgyvendama krizę po krizės, vis tiek kuria sąlygas ekonomikos augimui užtikrinti. Kai žmonės nori čia gyventi ir uždirbti, daugiau surenka ir valstybė.

Tuomet valstybė sudaro sąlygas dar daugiau uždirbti ir žmonėms. Vos nepamečiau skaičiaus, kiek šią kadenciją kartų kėlėme neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). „Auksinio proto“ vertas klausimas: kiek šis dydis siekė kadencijos pradžioje? Atsakysiu už Valinską: 400 eurų. Per kadenciją keturiais etapais padidinus šią atleidimo nuo gyventojų pajamų mokesčio sumą, kitais metais NPD sudarys jau 747 eurus! Tai yra daugiau negu pernykštė minimali alga. Pati minimali alga kitais metais pasieks beveik tūkstantį.

Tuo metu vidutinio atlyginimo (VDU) dydis, paskutiniais duomenimis, sudaro apvalius du tūkstančius (prieš mokesčius). Iki vokiško standarto dar toli, tačiau savo statistiniu uždarbiu jau lenkiame ne tik kai kuriuos kaimynus, bet ir portugalus. Jeigu kas nors mūsų paklaus, kaip gerai gyvename, galime atsakyti: taip gerai, kaip Portugalijoje.

Ir bent tris kartus geriau nei naftos ir ginklų pramone springstančioje Rusijoje. Pagal paskutinę „Rosstat“ statistiką, mėnesinis atlyginimų vidurkis putino tironijoje sudaro apie 71 tūkst. rublių, pagal dabartinį kursą – tai sudaro 685 eurus. Jau nuo sausio lietuvio NPD bus didesnis negu ruso VDU… Anot vakarykščio skelbimo svetainėje hh.ru, jeigu norėtumėte (žinoma, nenorėsite) įsidarbinti sporto centro administratore Maskvoje, gali tekti pragyventi už mažiau nei 400 eurų per mėnesį. Maskvoje!

Dar vienas nuogas skaičius: kitais metais 1,7 mlrd. eurų bus nutaikyta žmonių pajamoms auginti, iš jų 1 mlrd. eurų nukreipiama į žmonių sąskaitas bankuose ir pinigines. Todėl mokytojų atlyginimai kils iki 130 proc. nuo vidutinės algos, todėl senatvės pensijos augs daugiau nei 12 proc., todėl NPD, kaip minėta, bus beveik dvigubai didesnis nei kadencijos pradžioje.

Pastebėkime asociaciją: švietimui ir saugumui didinamas finansavimas sudaro panašią vertę – beveik 400 mln. eurų tiek vienam, tiek kitam. Mokykla ir kariuomenė yra pagrindinės valstybės investicijos, nes neturint nei vieno, nei kito greičiausiai neliktų ir Lietuvos valstybės (pavyzdžiui, be valstybinės sveikatos apsaugos bet kuri šalis teoriškai gali išgyventi, tačiau be išsilavinusių ir galinčių nuo priešo apginti žmonių – niekaip). Bendrąja išraiška Lietuvos švietimui kitais metais atiteks beveik 3 mlrd. eurų, saugumui – daugiau kaip 2 mlrd. eurų.

Kiek liūdina, kad didžiausią biudžeto dalį vis dar pravalgo socialinės apsaugos ir užimtumo sritis, kuriai tenka daugiausia – apie trečdalį – visų valstybės išlaidų. Lietuvos socialinės rūpybos „apyvarta“ sudaro praktiškai tokią pačią sumą, kiek per metus surenka visos 60 Lietuvos savivaldybių! Net socialinės gerovės citadelėje Švedijoje šis santykis mažesnis: ten neįgaliųjų, pensininkų, šeimų ir vaikų bei darbuotojų socialinei apsaugai tenkanti valstybės išlaidų dalis yra mažesnė nei mūsų šalyje (pagal 2024 m. prognozę – tai yra 375 mlrd. Švedijos kronų iš bendro 1,35 trln. biudžeto).

Biudžetu perskirstydami santykinai mažiau sukurtos gerovės negu kitose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse, mes vis tiek atrodome ne kaip proveržio, o kaip socialinio jautrumo kraštas. Savaime tai nei gerai, nei blogai, vis dėlto faktas indikuoja, kad Lietuvoje vis dar per daug tikimės iš valstybės, nes ir pati valstybė vis dar nerado efektyviausio būdo, kaip įgalinti iškritusiuosius iš darbo rinkos. Kad ir kaip būtų, Lietuva neketina gyventi tik šia diena. Kitais metais maždaug penktadalis valstybės išlaidų taps investicijomis šalies ateičiai (neskaitant didinamų atlyginimų mokytojams, kurie irgi rūpinasi Lietuvos ateitimi). Viską sudėję galime pastebėti, kad biudžetu valstybę kreipiame veržliu ir saugiu kursu.