A. Bagdonas. Derybų aukcione išeivio kaina nukrito iki 250 eurų

Prezidentas G. Nausėda žiniasklaidai praėjusią savaitę paskelbė, kad iš derybų dėl Europos Sąjungos (ES) biudžeto jis grįžtąs su dideliu laimėjimu – 200 mln. eurų kompensacija už lietuvių emigraciją į kitas ES šalis, nes… „pasiekė Briuselio specialistų ir širdis, ir protus“. Sakyčiau, kontraversiškas pareiškimas. Mažų mažiausia. Dėl kelių priežasčių.

Visų pirma dėl to, kad susitarimas dėl 2021-2027 m. ES biudžeto dar toli gražu nepasiektas ir, kaip taikliai dėmesį atkreipė buvusi šalies vadovė D. Grybauskaitė, „kol nebaigei derėtis, negalima kalbėti apie tarpinius laimėjimus, nes jų gali nelikti“. Kita vertus, ką reiškia kelių šimtų milijonų kompensacija, kai preliminariai planuojama, kad Lietuvai ES investicijų finansinis paketas bus sumažintas net 24 proc., o finansavimo intensyvumas – nuo 85 proc. iki 55 proc.

Tebūnie prezidentas įsitikinęs, kad kompensaciją gauti pavyks, tačiau kokia žinutė yra siunčiama lietuviams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje? Matematika paprasta: svetur išvykusiųjų turime virš 800 tūkst., ES siūloma kompensacija už emigraciją – 200 milijonų eurų. Skaičiuojant labai grubiai, už kiekvieną emigrantą Lietuvai grįžta apytiksliai 250 eurų. Štai tokias kainas šalies vadovas „priklijavo“ emigrantams, nors kasmet valstybės lygmeniu organizuojamos įvairios iniciatyvos, kurių tikslas – išlaikyti ryšį su diaspora, parodant, kokia ji mums svarbi.

Viešai teigiama, kad tokios kompensacijos reikalauti esą logiška, kadangi lietuvių išeivija stipriai prisidėjo prie kitų valstybių ekonomikos augimo, o Lietuvai sukūrė didelių iššūkių socialinei sistemai. Kad ir kaip ten būtų, negalima lengvabūdiškai pamiršti, kad dauguma emigrantų nuolat siunčia pinigus artimiesiems Lietuvoje.

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio skaičiavimais, nuo įstojimo į ES Lietuva gavo apie 15 milijardų eurų paramos. Per tą patį laikotarpį emigrantai į Lietuvą pervedė… dar apie 15 milijardų eurų. Nekalbant jau apie sugrįžtančiųjų sėkmės istorijas. Tikrai ne dešimtimis skaičiuojami pasakojimai apie sukaupusius žinias ir patirtį bei sugrįžtančius į tėvynę lietuvius, kurie čia kuria verslus, darbo vietas, dalinasi gerąja Vakarų valstybių praktika. Todėl apibendrinta, galbūt tik derybose panaudota pozicija, kad visa mūsų išeivija griauna Lietuvos socialinę sistemą yra mažų mažiausiai neatsakinga. Ypač valstybės vadovui.

Apskritai, siekdami kompensacijų už emigraciją galimai kuriame pavojingą precedentą ateičiai. Klausimas ne retorinis: ar po kelerių metų nereikės mokėti kompensacijų Ukrainai ir Baltarusijai dėl Lietuvoje vis aktyviau įsikuriančių ukrainiečių ir baltarusių? Pavyzdžiui, pernai į Lietuvą imigravo rekordiškai daug užsieniečių – beveik 20 tūkstančių. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius maždaug padvigubėjo. Migracijos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 78 tūkst. užsieniečių, arba 2,8 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Tačiau vis dėlto bene svarbiausia, kad reikalaudami tokių kompensacijų tarsi patvirtiname, kad emigracija iš principo yra neigiamas bei kenksmingas dalykas, o svetur išvykę lietuviai mūsų valstybei yra tarsi skolingi.

Pasaulis per 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gerokai pasikeitė. Jaunimas studijuoja užsienyje. Suaugę žmonės keliauja ir ilsisi užsienyje. Užsienio kompanijose dirbantys lietuviai skraido po visą pasaulį. Be jokių lėktuvų ar greitųjų traukinių, prieš 100 metų iš Lietuvos buvo emigravę apie pusė milijono žmonių. Jau keturios kartos užaugo, o jų vaikaičiai ten tebekalba lietuviškai ir organizuoja išeivių dainų šventes. Kaip buvo lietuviais, taip ir liko. Kaip mylėjo savo šalį, taip ir myli.

Apskritai man nepatinka žodis „emigrantas“. Turim gražų lietuvišką žodį „išeivis“. Ir kas išvyko iš Lietuvos – jokie jie ne emigrantai. Jie – išeiviai. Lietuvos žmonės, išėję į pasaulį laimės ieškoti. Ir gerai, jeigu jie ją ten rado. Kol bus šalių, kur atlyginimai didesni, kur mokesčiai mažesni, kur socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos. Tačiau panašu, kad didžioji emigracijos iš Lietuvos banga baigėsi ir, tikėtina, artimiausiu metu nepasikartos, o šį dešimtmetį matysime daugiau į Lietuvą sugrįžtančių lietuvių nei iš jos išvykstančių.

Todėl yra vienas tikras dalykas, kurį Lietuvos politikai privalo padaryti: suteikti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę įgijus kitą, o ne prisidenginėti emigracija derybose dėl ES biudžeto.

A. Bagdonas. Lenkiška meškos paslauga regionų politikams

„Jerunda“, „Kotleto problema“, „Dvigubi standartai“ – tokiais menkinančiais epitetais dabartinės valdančiosios daugumos lyderiai apdalino kuklų praėjusios savaitės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimą, kuriame konstatuota, kad susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius priėmė interesų konfliktą keliančią dovaną ir taip pažeidė įstatymą. Konstatavo ir… nieko.

Gyvenimas eina toliau, ministras „pluša“, nes juk pažeidimas – „ne tokio masto“, o jis pats – „absoliučiai nepaperkamas“. Kaip taikliai pastebėjo Rimvydas Valatka, „jie manė, kad tai buvo istorija apie kotletus. Kaimiečiai nesuprato, kad istorija ta ne apie kotletus. Apie garbę ir taisykles“. Nuo savęs pridurčiau, kad dar ir apie pavyzdį, kurį aukščiausioje politikos lygoje „žaidžiantys“ politikai parodė kolegoms iš regionų. Šįkart politinių principų ir etikos kartelė buvo nuleista taip žemai, kad drąsiai galime sakyti, kad ją tiesiog numetė. Taip padarydami milžinišką meškos paslaugą regionams. Vieša paslaptis, kad savivaldoje, kur daugeliu atveju vyrauja požiūris – daugiau „ūkiškumo“, mažiau „politikos“, į etikos ir moralės dalykus visada buvo žiūrima atlaidžiau, lyg pro pirštus. Ir tik vakarietiškėjantys nacionalinių politikų elgesio pavyzdžiai po truputį skatino teigiamas permainas regionų politinėje kultūroje.

Po „valstietiškos“ reakcijos į tarnybinės etikos pažeidimus ignoruojantį ministrą, savivaldos politikų saviugdai galime ilgam dėti riebų brūkšnį. Arba kryžių. Kaip kam patogiau, nes esmė ta pati – nebeliko vertybinių orientyrų. Juk dabar kiekvienas už rankos pagautas, interesus painiojantis ar neetiškai besielgiantis vietos politikas galės jau neberaudonuodamas atrėžti: „Jerunda. Kotleto problema“.

Paradoksalu, kad į tokio regionų politikų elgesio tendencijas, dar prieš šį skandalą dėmesį buvo atkreipusi ta pati VTEK. Pavyzdžiui, savo 2018 m. ataskaitoje komisija pažymėjo, kad, daugeliu atvejų, asmenys, priimdami sprendimus, subjektyviai vertino savo pareigas (esą jie atlieka tik techninį veiksmą arba jų dalyvavimas neturi įtakos galutiniam sprendimui) ir mano, kad interesų konfliktas gali kilti tik tada, jei priimtas sprendimas tiesiogiai susijęs su jo paties ar jam artimo asmens gauta finansine ar kitokio pobūdžio nauda.

Daugeliui vietos politikų būna tikras šokas sužinojus, kad interesų konfliktą gali kelti net ir asmeniui nenaudingas sprendimas. Ką jau kalbėti apie kone chrestomatiniu tapusį vietos pareigūnų pasiteisinimą, jog viešus ir privačius interesus painiojantį sprendimą institucijos vadovas tiesiog buvo „priverstas“ priimti, nes buvo vienintelis galintis tą padaryti.

Nors jau senokai egzistuoja Lietuvos teismų praktika, kuri sako, kad esant priešpriešai tarp tiesioginių pareigų atlikimo ir interesų konflikto vengimo, ši priešprieša turėtų būti sprendžiama viršenybę teikiant pareigai vengti interesų konflikto.

Dabar tuo jau niekas nebepatikės. O ir kam? Juk politinė Lietuvos tikrovė yra tokia, kad net ir oficialiai konstatavus pažeidimą, praradus Prezidento pasitikėjimą, o asmeniniams reitingams nusileidus žemiau „plintuso“, galima ir toliau ramiai „dirpti“. Ministru.

Dar vienas pastebėjimas. Bet kurioje iš 60-ties Lietuvos savivaldybių tarybų Etikos, Antikorupcijos komisijų ir kontrolės komitetų pirmininkais gali tapti tik nepriekaištingos reputacijos tarybos nariai, per pastaruosius keletą metų nesupainioję viešųjų ir privačių interesų. Kyla jau nebe retorinis klausimas: esant pažeidimui vietos politikai negali užimti pareigų, o štai ministrai, be jokių pasekmių, toliau dirba.

Atsiprašau, sumelavau – ne tik ministrai, bet ir merai. 2019-05-29 posėdyje VTEK nusprendė, kad Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis nesuvaldė interesų konflikto ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Tyrimo duomenys rodo, kad 2017–2018 m. politikas nenusišalino savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstant 10 klausimų, susijusių su „Paslaugos Neringai“ ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“, kuriose dirbo su jo privačiais interesais susiję asmenys. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Ir jokių pasekmių. Tik orientyrai ateičiai.

A.Bagdonas. Švęskime laisvę, nepamiršdami jos kainos!

Jau dvidešimt devynerius metus Sausio 13–oji mums, lietuviams, yra kitokia. Kiekvieną kartą minint šią datą mūsų širdyse atgyja pasididžiavimo, pagarbos, liūdesio, tikėjimo ir patriotiniai jausmai. Šią dieną, mirties kaina iškovota laisvė tapo ateities kartų gyvenimo gyvavimo pagrindu. Nedaug mūsų istorijoje tokių dienų, kai džiaugsmas sumišęs su netekties liūdesiu, todėl Sausio 13–toji – ypatinga.

Ir nors kiekvienais metais pagerbiame tuos, kurie savo kūnu ir krauju iškovojo laisvę, švenčiame savo tautos triumfą prieš terorą ir prievartą, o šiandieninėje visuomenėje laisvė yra tapusi savaime suprantamu dalyku, vis dėlto, nevalia pamiršti, kokia didele kaina ji buvo įgyta. Šiandien mes galime niekieno nevaržomi švęsti, streikuoti, kurti verslus, keliauti, rinktis savo karjeros kryptį, o prieš kiek daugiau nei 30 metų tai buvo tik svajonė.

O kaip elgtumėmės tos laisvės netekę? Kaimyninių šalių pavyzdžiai mums rodo, kad laisvė – laikinas ir trapus dalykas, bet svarbiausia jos sąlyga – vienybė ir pagarba savo šaliai, istorijai, vertybėms ir tradicijoms.

Ir iš tikrųjų, realūs pavyzdžiai rodo, kokia didelė yra laisvės kaina. Nereikia net toli keliauti norint pamatyti, kaip laisvė atimama 21 amžiaus demokratinėse valstybėse. Ukrainos ir Rusijos konfliktas lietuviams turėtų priminti, kaip sunkiai buvo iškovota mūsų nepriklausomybė ir kokia ji yra brangi.

Tiesa, pasikėsinimų į laisvę galima matyti ir šalies viduje. Kibernetinės atakos, įvairūs žodžio laisvės ribojimai šiandieninėje Lietuvoje yra tikra, nesugalvota problema. Aukščiausių šalies vadovų, Seimo narių vieši pasisakymai, kad mažuma turi paklusti daugumai, kad valdžios kritikuoti negalima, ne tik kelia nerimą, bet ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Noras vis labiau riboti žodžio laisvę viešojoje erdvėje ir taip nutildyti kritikuojančiuosius – žlugdo laisvę. Sausio 13–tają ypač svarbu prisiminti, už ką kovojo mūsų didvyriai, ir tai apginti.

Taip pat turime dar kartą, tyliai ar garsiai, viešai ar privačiai paklausti savęs, ką mums čia ir dabar reiškia laisvė. Kas būtume be jos? Laisvės gynėjų aukos dėka turime tą galimybę. Šiandien, kai šalies miestuose ir kaimuose pradės kilti ir suplevėsuos Lietuvos trispalvė, aš įžvelgsiu prasmę kiekvienoje spalvoje. Tai mūsų tautos kančios ir pergalės spalvos. Tai mūsų laisvės ir ištikimybės priesaika sau ir savo šaliai. Švęskime laisvę, nepamiršdami jos kainos!

A. Bagdonas. Galimybė vs Gerovė – ką rinksis mąstantis žmogus?

Prezidento Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos pagrindinė žinutė apie gerovės valstybės kūrimą, panašu, pasiekė nemažą dalį Lietuvos piliečių. Žmonės savo balsais išreiškė norą, jog gerovė turėtų būti pasiekiama visiems: medikams, mokytojams, gaisrininkams, mokslininkams, investuotojams, verslininkams, ūkininkams, pensininkams, socialiai remtiniems žmonėms…

Tiesa, akivaizdu ir tai, jog „gerovės valstybę“, kiekvienas įsivaizduojame labai skirtingai. Nerimą kelia tai, kad Lietuvoje politinė ir ekonominė tikrovė dažnai pernelyg supaprastinama: štai padidinsim mokesčius, tada perdalinsim, arba iš vienų paimsim, kitiems atiduosime – ir visiems bus gera. Tačiau ar tikrai kelias į gerovės valstybę yra grįstas tik didesniu padalijimu?

Taip, skurdas ir didėjanti pajamų nelygybė Lietuvoje yra akivaizdūs, todėl spręstini neatidėliojant. Vis dėlto, man kelia didelių abejonių, ar iš didesnių mokesčių gerovę planuojanti statyti valstybė yra pats efektyviausias ir geriausias tokios „statybos rangovas“.

Pripažinkime – ekonominis Lietuvos piliečių pasitikėjimas savo valstybe pamatas – silpnokas. Tą įrodo net ir ekonomikos pakilimo fazėje nusidriekęs nemenkas ekonominis „šešėlis“. Vieno žymiausių šešėlinės ekonomikos tyrėjų austrų profesoriaus Friedricho Schneiderio skaičiavimais, šešėlis Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai sudaro 16 proc. bendrojo vidaus produkto, Lietuvoje – apie 22 proc. Tai reiškia, kad šiuo metu šešėlyje Lietuvoje vis dar gali būti apie 10 mlrd. eurų – milžiniška suma, kuri leistų finansuoti net pačius ambicingiausius projektus.

Kai gyventojų pasitikėjimas savo valstybe ir gaunamos pajamos turi tokią didelę reikšmę šešėlio paplitimui, akivaizdu, kad norint ekonominę veiklą iš jo ištraukti, reikia orientuotis į tai, kaip padaryti, kad legaliai veikti būtų lengviau. Viskas lyg ir aišku, tačiau… kažkodėl didžioji dauguma dabartinės valdžios taikomų priemonių Lietuvoje yra orientuotos tik į tai, kaip geriau identifikuoti ir pagauti pažeidėjus. Tokių priemonių, kurios būtų nukreiptos į reguliavimo ar mokesčių naštos mažinimą – mažuma.

Ko gero, motyvacijos savo sunkiai uždirbtais eurais prisidėti prie visų mūsų „bendro reikalo“, vadinamo valstybe, nedidina ir ganėtinai neefektyvus biudžeto išteklių naudojimas bei investicijomis vadinamas elementarus „pinigų įsisavinimas“. O kur dar neretėjantys lėšų iššvaistymo, korupcijos skandalai.

Štai Diana Vilytė, buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė, kartą yra sakiusi, kad nuo 5 mlrd. eurų, kuriuos per metus valstybės institucijos išleidžia viešiems pirkimams, dėl neskaidrumo prarandama apie 20 proc., t.y. apie milijardą eurų. Todėl valstybė, užuot dar giliau lindusi į mūsų asmenines kišenes, galėtų sąžiningai atlikti savo pačios namų darbus – pavyzdžiui, išskaidrinti viešuosius pirkimus (tuos pačius, kurie per metus Lietuvos šešėlį pamaitina milijardu eurų).

Dar vienas netiesioginis biudžeto pildymo rezervas – mokesčių įstatymų išimtys. Jų patyrę auditoriai Lietuvoje priskaičiuoja apie tūkstantį. Jei bent pusė tokių išimčių praeitų elementarų „kaštų ir naudos“ analizės testą, neabejoju, valstybės biudžeto kišenės gerokai pasunkėtų. Užkardžius kelią įvairioms mokesčių schemoms ir mokesčių slėpimui, ko gero, pavyktų ne tik padidinti valstybės biudžetą, bet ir, galbūt, sumažinti esamus mokesčius.

Tačiau, ko gero, dar svarbiau yra keisti tiek pačios valstybės, tiek gyventojų požiūrį į mokesčių mokėjimą. Kol kas mokesčiai Lietuvoje, daugumoje atveju, vis dar yra surenkami (kaip kokia duoklė), o ne mokami.

Mūsų, liberalų nuomone, mokesčiai turėtų kuo arčiau priartėti prie juos mokančių žmonių, t.y. norint didinti mokesčių mokėjimo bazę, reikia leisti asmenims patiems nukreipti dalį mokesčių į sritis, kurias jie laiko prioritetu, taip skatinant gyventojus būti sąmoningais mokesčių mokėtojais.

Nesakau, kad mokesčiai yra absoliutus blogis, tačiau papildomi mokesčiai galėtų atsirasti tik su aiškiu motyvaciniu pokyčiu, t.y. derėtų apmokestinti tai, ko gali išvengti, kad būtų galimybė rinktis. Tokio „mokesčio“ pavyzdys galėtų būti, kad ir atliekų rūšiavimas, kur tą darantys tiesiog moka mažiau.

Šiandien matome, kad kai kurių profesijų žmonės, netgi užkopę į savo karjeros Olimpą, negali pasidžiaugti nė oriu uždarbiu. O ką jau kalbėti apie orų gyvenimą. Priiminėjant 2020 m. biudžetą, aiškiai pamatėme, kad dabartinė valdžia gerovę nusprendė kurti vidurinės klasės sąskaita. Todėl galbūt reikėtų pradėti galvoti apie galimybes, o ne vien apie abstrakčią gerovę? Nustoti žadėti neįmanomą ir suteikti žmonėms progą patiems susikurti gyvenimą tokį, kokio jie nori?

Valdžios atstovai neturi garantuoti gerovės, jų pareiga – suteikti vienodas sąlygas žmonėms tą gerovę susikurti patiems. Juk ir praėjusių metų pabaigoje nuvilnijusių streikų metu buvo transliuojama aiški žinutė: „Atlyginkite mums už mūsų sunkų darbą.“ Kitaip tariant: „Suteikite galimybę mums užsidirbti.“

Kad visi žmonės iš prigimties yra laisvos ir nepriklausomos asmenybės, kalbama ir liberalizmo paradigmose, todėl ir mes teigiame, jog galimybes dirbti, užsidirbti ir save realizuoti privalo turėti kiekvienas žmogus.

Mūsų šalies intelektualai tiesiog neišgyvena iš to, ką uždirba. Negana to, sunkiai dirbanti vidurinioji klasė yra apkraunama papildomomis naštomis: nekilnojamojo turto, automobilių taršos mokesčiai, dar didesnis individualios veiklos apmokestinimas. Sveikos valstybės stuburas – vidurinioji klasė yra vis labiau išnaudojama kaip skurstančios valstybės donorė.

Noras didinti mokestinę naštą dirbantiems bei kuriantiems piliečiams yra antiliberalus reiškinys. Tokiu būdu yra didinamos valstybės lėšos, tačiau kartu išsipučia tų lėšų administravimo aparatas. Eidami šiuo keliu, mes vis auginame pašalpų gavėjų armiją, kuri vieną dieną nusitemps su savimi ir visą sunkiai dirbančią viduriniąją klasę.

Šiandieninis liberalų atsakas gerovės valstybės kūrėjams – galimybių Lietuva, kurioje valdžia kuo mažiau kišasi į žmonių santykius, o piliečiams suteikiama kaip įmanoma daugiau galimybių pasirinkti savo ateitį.

A. Bagdonas. Kalėdinė socialdemokratų dovana – „vizos“ Neringos svečiams

Artėjant gražiausioms metų šventėms Neringos socialdemokratai „kalėdinėmis dovanomis“ nusprendė pradžiuginti Neringos miesto svečius, kurie kitų metų vasarą planuoja aplankyti miestą. Nuo kitų metų birželio 20 dienos visiems norintiems atvykti į Neringą lengvuoju automobiliu teks dar labiau paploninti pinigines ir susimokėti 30 eurų vietinės rinkliavos mokestį.

„Viešai sprendimo būtinybė aiškinama tuo, kad trūksta lėšų miesto infrastruktūros tvarkymui, neva taip pat siekiama sumažinti  pastaraisiais metais ženkliai išaugusius automobilių srautus. Deja, realybė yra kitokia: nors vietinių rinkliavų dydžiai kasmet auga geometrine progresija, bet sutvarkytų gatvių, ištiestų naujų ar rekonstruotų dviračių takų, įrengtų naujų automobilių stovėjimo aikštelių ieškoti reikia su žiburiu“, – sprendimą didinti įvažiavimo į Neringą mokestį kritiškai vertina Neringos savivaldybės tarybos opozicijos lyderis, liberalas Andrius Bagdonas.

Mokesčių didinimą kone aklai nuo centrinės Lietuvos valdžios kopijuojantys Neringos socialdemokratai reikšmingai nutyli, kad nors rinkliava yra tikslinė – surinkti pinigai vis tiek pateks į bendrą miesto biudžeto „katilą“.

„Surinkti pinigai greičiausiai niekur nedings, tačiau ar jie atiteks būtent miesto infrastruktūrai gerinti, klausimas tikrai ne retorinis. Faktas – Neringos miesto infrastruktūra yra visiškai susidėvėjusi, daugelis pėsčiųjų takų netvarkyti dar nuo sovietmečio, dviračių takas yra avarinės būklės, o daugelis automobilių parkavimo aikštelių Nidoje, Juodkrantėje, Preiloje ir Pervalkoje paskutinį remontininką matė, kai už darbus dar buvo atsiskaitoma rubliais“, – akcentuoja A. Bagdonas.

Neringos gyventojams ir ypač jos svečiams sunku paaiškinti, kodėl per pastaruosius kelerius metus nuolat didinamas įvažiavimo mokestis, o meras Darius Jasaitis kaip užsikirtusi patefono plokštelė kartoja, kad papildomi pinigai yra reikalingi įsisenėjusioms automobilių srautų sureguliavimo bei automobilių statymo problemoms spręsti. Tačiau atvykus į miestą akis bado gatvių skurdas, išsiklaipę šaligatviai ir aprūdijusiomis grandinėmis aptvertos, tuščios ir apleistos  savivaldybei priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės.

„Čia matau bent dvi problemas. Visų pirma, jeigu yra renkamos tikslinės rinkliavos, jų panaudojimas privalo būti tikslinis. Savivaldybė turi aiškiai nurodyti, kaip, kam ir kur bus panaudoti papildomai atsiradę pinigai. Antra, manau, kad praėjus 30-iai Lietuvos nepriklausomybės metų, miesto vadovai vis dėlto turėtų inventorizuoti visą pusiasalio parkavimo sistemą. Neabejoju, kad vidinių rezervų būtų galima rasti ne tik įveiklinant apleistas savivaldybės, bet ir privačias automobilių statymo aikšteles. Tačiau kol kas atrodo, kad savivaldybės vadovams rasti bendrą kalbą su vietos verslu yra sunkiau, todėl pasirenkama eilinį kartą apkrauti didesniais mokesčiais atvykstančius miesto svečius“, – Neringos savivaldybės sprendimus kritikuoja A. Bagdonas.

Bagdonas Neringos socialdemokratams siūlo daiktus vadinti tikraisiais vardais – įvažiavimo į Neringą mokesčio padidinimas iki 30 eurų prilygsta, o kai kuriais atvejais ir gerokai lenkia, mokesčiui už vizas į populiariausias turistines šalis.

„Jeigu kitąmet nepabūgsite nusipirkti „vizos“ į Neringą, privalote žinoti ir tai, kad ją turėsite nusipirkti kiekvieną kartą automobiliu kirtę Neringos miesto teritorijos riboženklius. Pavyzdžiui, nusprendę aplankyti Jūrų muziejų ar dar blogiau – nuvažiavę į pačią Klaipėdą. Turtingų Kalėdų visiems Jums linki vizų režimą Lietuvai įsivedusi Neringos valdžia“, – ironizuoja liberalas A. Bagdonas.

A. Bagdonas. Gerovės valstybė ar galimybių Lietuva?

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos metu Gitano Nausėdos paskleista žinutė apie gerovės valstybės kūrimą, panašu, kad pasiekė nemažą dalį Lietuvos piliečių. Žmonės savo balsais išreiškė norą, jog gerovė turėtų būti pasiekiama visiems: medikams, mokytojams, gaisrininkams, mokslininkams, investuotojams, verslininkams, ūkininkams, pensininkams, socialiai remtiniems žmonėms… Šiomis dienomis, priiminėjant 2020 metų biudžetą, aiškiai pamatėme, kad absoliučios gerovės nepasieksime, valdžia turės ir vėl aiškiai pasirinkti: kas tos gerovės nusipelnė labiausiai.

Tačiau galbūt reikėtų pradėti galvoti apie galimybes, o ne vien apie abstrakčią gerovę? Nustoti žadėti neįmanomą ir suteikti žmonėms progą patiems susikurti gyvenimą tokį, kokio jie nori? Valdžios atstovai neturi garantuoti gerovės, jų pareiga – suteikti vienodas sąlygas žmonėms tą gerovę susikurti patiems. Juk ir tik ką nuvilnijusių streikų metu buvo transliuojama aiški žinutė: „Atlyginkite mums už mūsų sunkų darbą.“ Kitaip tariant: „Suteikite galimybę mums užsidirbti.“

Kad visi žmonės iš prigimties yra laisvos ir nepriklausomos asmenybės kalbama ir liberalizmo paradigmose, todėl ir mes teigiame, jog galimybes dirbti, užsidirbti ir save realizuoti privalo turėti kiekvienas žmogus. Šiandien matome, kad kai kurių profesijų žmonės, netgi užkopę į savo karjeros Olimpą, negali pasidžiaugti nė oriu uždarbiu. O ką jau kalbėti apie orų gyvenimą.

Mūsų šalies intelektualai tiesiog neišgyvena iš to, ką uždirba. Negana to, sunkiai dirbanti vidurinioji klasė yra apkraunama papildomomis naštomis: nekilnojamojo turto, automobilių taršos mokesčiai, dar didesnis individualios veiklos apmokestinimas. Pati svarbiausia vidurinioji klasė yra vis labiau išnaudojama kaip skurstančios valstybės donorė.

Noras didinti mokestinę naštą dirbantiems bei kuriantiems piliečiams yra antiliberalus reiškinys. Tokiu būdu yra didinamos valstybės lėšos, tačiau kartu išsipučia tų lėšų administravimo aparatas. Eidami šiuo keliu, mes vis auginame pašalpų gavėjų armiją, kuri vieną dieną nusitemps su savimi ir visą sunkiai dirbančią viduriniąją klasę.

Aš siūlau ne didinti mokesčius, o efektyvinti jų surinkimą bei ištraukti nemenkas sumas iš šešėlio? Šiandieninis liberalų atsakas gerovės valstybės kūrėjams – galimybių Lietuva, kurioje valdžia kuo mažiau kišasi į žmonių santykius, šalis vis labiau klesti, o piliečiams suteikiama kaip įmanoma daugiau galimybių. Noras didinti mokesčius, lėšų perskirstymą iš vienos eilutės į kitą bei administravimo naštą nieko gero neatneš.

Prieš artėjančias didžiąsias metų šventes belieka tik apgailestauti, kad politikai, neįvertinę tikrosios situacijos, dovanas išdalino dar prieš rinkimus. Dovanos – tai pažadai, tapę liūdna, metai iš metų trunkančia tradicija, kuri tikrai nepadeda kurti galimybių Lietuvos.

A. Bagdonas. Ar patekimo į Kuršių neriją ribojimas nepažeidžia Lietuvos gyventojų teisių?

Nepaisydamas visuomenės pasipriešinimo, socialdemokratas Neringos meras  siūlo 2,5 karto didinti vietinės rinkliavos mokestį atvykstantiems į Kuršių neriją. Norintiems įvažiuoti tektų susimokėti ne 20 eurų, o 50 eurų. Tai kelia nerimą ne tik vietiniams neringiškiams, kuriems atvykstantys miesto svečiai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, bet ir daugeliui Lietuvos gyventojų, pamėgusių lankyti šią unikalią UNESCO saugomą teritoriją.

Manau, miesto vadovas neturi jokios moralinės teisės didinti įvažiavimo mokesčio nepagrįstai, be jokių argumentų ir rūšiuoti Lietuvos gyventojus tarsi nusprendžiant, kokias pajamas gaunantys žmonės turi teisę aplankyti vieną gražiausių Lietuvos vietų.

Didesni mokesčiai – mažesnės neringiškių pajamos

Lietuvos bei kaimyninių šalių kurortuose įvažiavimas į tokio tipo vietoves kaip Kuršių nerija – nemokamas arba mokestis yra simbolinis. Prieš priimant tokius svarbius sprendimus kaip įvažiavimo mokesčio didinimas, pirmiausia reikėtų atlikti išsamią analizę. Miesto svečiams ir 20 eurų mokestis nėra mažas, o jį padidinus daugiau kaip dvigubai – iki 50 eurų, daliai Lietuvos žmonių jis apskritai taps sunkiai įkandamas.

Neatlikus išsamios analizės, kokį poveikį sumažėję turistų srautai turės Neringos gyventojams, rizikuojame dalį neringiškių palikti be pragyvenimo šaltinio. Daugelis žmonių pajamas gauna aptarnaudami atvykstančius svečius, vietinius ir užsienio turistus, tad tai yra pagrindinis pragyvenimo jų šaltinis.

Automobilių parkavimas ir susisiekimas

Su automobilių statymo problemomis susiduria daugelis Lietuvos savivaldybių. Dažnai jos sprendžiamos įrengiant modernias automobilių stovėjimo aikšteles bei užtikrinant alternatyvų susisiekimą viešuoju transportu. Neringoje einama pačiu lengviausiu keliu – siūloma daugiau kaip dvigubai didinti įvažiavimo į Kuršių neriją mokestį. Per pastaruosius kelerius metus įvažiavimo mokestis buvo didinamas jau daugiau nei kelis kartus, vis žadant spręsti įsisenėjusias automobilių statymo problemas, tačiau savivaldybei priklausiančios automobilių stovėjimo aikštelės kaip stovėjo, taip ir stovi apleistos. Atėjo laikas savivaldybei kalbėtis ir su verslininkais, privatizavusiais dalį automobilių stovėjimo aikštelių, bei tarpusavyje bendradarbiaujant įrengti modernias aikšteles ir tokiu būdu padidinti automobilių statymo vietų skaičių. Valdantieji kalba apie ekologiją ir aplinkos saugojimą, tačiau Nida dūsta nuo motorinių „tuktukų“ kurie ne tik taršūs, bet ir gan triukšmingi. Vietoj šių problemų sprendimų vėl pasirenkamas tas pats lengviausias kelias – riboti įvažiavimą į vietovę didinant mokesčius.

Alternatyvus susisiekimas

Norint, kad lengvųjų automobilių srautai sumažėtų, reikėtų ne drastiškai didinti mokesčius ribojant pateikimą į Kuršių neriją, o užtikrinti alternatyvų susisiekimą vandens transportu bei sutvarkyti avarinės būklės dviračių tako atkarpą Smiltynė–Pervalka. Galimų sprendimų, kurie užtikrintų, kad viešasis transportas būtų ne tik patogus, bet ir mažiau teršiantis aplinką yra ne vienas. Turime dėti visas pastangas ir išspręsti užsilikusias problemas, kad kuo greičiau vėl pradėtų kursuoti greitaeigis laivas Klaipėda–Nida ir būtų atnaujintas susisiekimas tarp Kauno ir Nidos vandens transportu. Tai ne tik padėtų spręsti anksčiau minėtas problemas, bet ir būtų puiki atrakcija užsienio bei vietos turistams. Pagalvokite, kiek iš jūsų turėjot galimybę į Nidą patekti tiesiai iš Kauno? O antras klausimas – jei būtų tokia galimybė – ar norėtumėte? Tačiau Neringos mero šių klausimų tarp prioritetinių nera, jis žmogus paprastas – mokesčius padidins ir taip visas problemas išspręs.

O gal: tunelis į Kuršių neriją be automobilių?

Nuolat didindama vietinės rinkliavos mokestį Neringos valdžia teisinasi, kad rinkliavą reikia didinti siekiant sumažinti automobilių srautus, kurie netelpa Kuršių nerijoje. Bet tuo pačiu metu viešai pasisakoma už tunelio į Neringą statybas, o būtent tunelis dar labiau padidintų automobilių srautus. Viešai deklaruojama ir miesto svečiai kviečiami į Neringą atvykti viešuoju transportu, tačiau tuo pačiu metu savivaldybės vadovas D. Jasaitis su socialdemokratų valdančiąja dauguma praėjusiais metais iniciavo bei pusantro karto padidino vietinės rinkliavos mokestį autobusais atvykstantiems miesto svečiams. Mokestis padidėjo nuo 45 iki 70 eurų. Tad, galiausiai, įžvelgiu prieštaravimus tarp to, kas deklaruojama, ir to, kokie sprendimai siūlomi ir buldozeriu priimami. Manau, kad įkainių automobiliams didinimas yra toli gražu ne noras rūpintis ekologija ar transporto srautų mažinimu, o paprasčiausias pasipinigavimas.

Kuršių nerija – prieinama Lietuvos žmonėms

Liūdniausia, kad savo šeimos narius vietinės rinkliavos postuose „sudarbinę“ politikai suteikia sau išimtinę teisę spręsti, kas gali lankytis Kuršių nerijoje ir kas – ne. Norisi jiems priminti, kad Neringa nėra jų  gauto būsto kiemas, todėl sprendimą atverti vartus atvykstantiems, ar ne, priimti po viešų diskusijų su gyventojais turi savivaldybės taryba.

Raginu Neringos merą Darių Jasaitį atsitokėti ir tikiuosi, kad Neringos savivaldybės tarybai užteks sveiko proto priimti pasvertus ir socialiai sąžiningus sprendimus. Kaip ironiška – miesto meras yra socialdemokratų partijos narys. Partijos, deklaruojančios „visus įtraukiančią Lietuvą“ ir kritikuojančios pajamų ir galimybių nelygybę. O socialdemokratas meras, išgėręs rytinės kavos puodelį, vienkartinį įvažiavimo į Kuršių neriją mokestį nusprendžia pakelti iki tokios sumos, kuri lenkia net Vilniaus miesto brangiausios mėlynos zonos rinkliavą už gyventojo transporto priemonės stovėjimo leidimą visiems metams.

Pasisakau už Kuršių neriją, prieinamą visiems Lietuvos žmonėms.

A. Bagdonas. Kaip sutelkti liberalus ir išsaugoti Liberalų sąjūdį

“Šiandien Lietuvai kaip niekad reikia liberalų” – štai, ką dažnai girdžiu keliaudamas po Lietuvą ir bendraudamas su bendraminčiais.
Dar sako, “Lietuvai reikia liberalų, kurie stabdytų draudimus, gintų žmogaus teises, saugotų jo orumą nuo įvairių “gelbėtojų”. “Reikia Lietuvą saugoti nuo valstiečių, visureigiais važinėjančių netikrų žaliųjų, sugrįžtančio Uspaskicho ir kitų jo bičiulių populistų.”
Aš manau kitaip. Manau, kad labiausiai Lietuvai reikia žmonių, kurie sakytų tiesą.
O tas nėra paprasta, nes rizikuoji ne tik būti nepopuliarus, bet ir sulaukti pasipriešinimo iš bendražygių.
O tiesa gana paprasta – mes kaip liberalai gyvuosime tol, kol būsime tikri liberalai. Tikri ne laisvės ir abstrakčių idealų lozungais, bet liberalai savo kasdieniuose pasirinkimuose. Kai vertinsime dialogą ir susitarimą, “plokščią” partijos struktūrą, labiau primenančią bendruomenę, o ne politinę nelanksčią organizaciją.
Liberalų genuose – ne vienas lyderis, kuriam aklai meldžiasi partiečia, o daugybė nuostabių, veiklių, gyvenančių su kasdieniu sąžiningumu, geru savo pavyzdžiu įkvepiantys jaunimą ir to mokantys savo vaikus.
Todėl tam, kad liberalai ir liberalizmas Lietuvoje gyvuotų, visi liberalios minties žmonės Lietuvoje turime susitarti dėl naujosios liberalios minties – liberalizmo 2.0 – idėjos.
3 žingsnių programą Liberalų sąjūdžiui eiti būtent šiuo atsinaujinimo, klestėjimo ir augimo:
Stipri bendruomenė – ne naryste, tačiau artimumu partijos idealams grįsta organizacija
Absoliutus skaidrumas – ne formalus, o kasdienis visų sprendimų skaidrumas ir įsipareigojimas atvirumui
Bekompromisė ištikimybė vertybėms – naujas, visą bendruomenę apimantis susitarimas dėl liberalams svarbiausių principų, ir bendro komunikato pasirašymas.
Tai vienintelis kelias Liberalų sąjūdžiui atsinaujinti, gyvuoti ir augti.

A. Bagdonas. Investicijos į švietimą – investicijos į Lietuvos ir Europos ateitį

Švietimas ir mokymas – geriausia investicija į Europos ateitį. Jie atlieka labai svarbų vaidmenį skatinant ekonomikos augimą, inovacijas ir darbo vietų kūrimą. Švietimas ir mokymas taip pat yra labai svarbūs formuojant Europos tapatybę, grindžiamą bendromis vertybėmis ir kultūra.

Švietimas turėtų padėti jaunimui išmokti išsakyti savo nuomonę ir angažuotis, dalyvauti ir kurti demokratiškos, solidarios ir įtraukios Europos ateitį. Reikia užtikrinti, kad Europos švietimo ir mokymo sistemos suteiktų žmonėms perspektyvių žinių, įgūdžių ir gebėjimų, padėsiančių jiems būti novatoriškiems ir klestėti.

Tam itin didelę reikšmę turi skaitmeninės technologijos, kurios pačiais įvairiausiais būdais praturtina mokymąsi ir teikia mokymosi galimybių. Taip, skaitmeninės technologijos atveria duris į informacijos ir išteklių lobyną, tačiau skaitmeninių technologijų pažanga naujų uždavinių kelia ir Europos moksleiviams, studentams bei pedagogams.

Algoritmai, kuriuos naudoja socialinė žiniasklaida ir naujienų portalai, gali būti galingi šališkumo ar melagingų naujienų skleidėjai, o duomenų apsauga yra tapusi dideliu skaitmeninės visuomenės rūpesčiu. Tiek jaunimas, tiek suaugusieji kibernetinėje erdvėje patiria patyčias, priekabiavimą, agresyvų elgesį ar susiduria su nerimą keliančiu interneto turiniu. Kasdienis naudojimasis skaitmeniniais duomenimis, kuriuos didele dalimi valdo sunkiai perprantami algoritmai, yra akivaizdžiai pavojingas ir reikalauja kritiškai mąstyti ir skaitmeninėje aplinkoje gebėti veikti sumaniai ir kompetentingai.

Dėl sparčios naujų technologijų, kaip antai dirbtinio intelekto, robotikos, debesijos kompiuterijos ir blokų grandinių, plėtros Europos skaitmeninė transformacija dar labiau paspartės. Skaitmeninės technologijos, kaip ir anksčiau įvykę dideli technologiniai proveržiai, keičia žmonių gyvenimą, jų bendravimo, mokymosi ir darbo būdus. Kai kurie darbai išnyks, kiti pasikeis, atsiras naujų darbo vietų, ne viena darbo vieta ir pramonės šaka pasikeis iš esmės, atsiras naujoviškos veiklos.  Dėl to taps labai svarbu visą gyvenimą lavinti skaitmeninius gebėjimus.

Skaitmeninė transformacija teikia daug galimybių, tačiau šiandien didžiausias pavojus yra ateičiai nepakankamai pasiruošusi visuomenė. Jei norime, kad švietimas būtų ES ekonomikos augimo ir įtraukties pagrindas, turime parengti piliečius kuo geriau išnaudoti galimybes ir priimti greitai kintančio, globalizuoto ir tarpusavio ryšiais susieto pasaulio iššūkius.

Todėl Liberalų sąjūdis Europarlamente kovos už investicijas į tyrimus, inovacijas ir skaitmeninius įgūdžius bei mokslinių tyrimų programos „Horizontas 2020“ tolimesnę plėtrą.

Taip pat sieksime bendros skaitmeninės ES rinkos sukūrimo. Norime išnaudoti skaitmeninės ekonomikos ir naujų technologijų potencialą naujam darbo vietų kūrimui visuose regionuose – nemokamas bevielis 5G internetas turi pasiektų visus Lietuvos kaimus ir miestelius. Užtikrinsime sėkmingą Europos Komisijos programos WiFi4EU sėkmingą įgyvendinimą Lietuvoje.

Nors remsime ES duomenų saugos sistemos užbaigimą, kuri užtikrintų ES piliečių asmens duomenų apsaugą, tačiau kartu palaikome naudojimąsi interneto turiniu be sienų. Tariame „Ne“ geografiniam blokavimui, filtrams ir cenzūrai.

Kovosime dėl didesnių galimybių jaunimui. Tolesnis „Erasmus+“ programos finansavimas išliks mūsų prioritetu. Suteikdami galimybes jaunimui studijuoti užsienyje, mokytis ar įgyti darbo patirties, suteiksime sąlygas jiems lengviau įsitvirtinti darbo rinkoje ir plėsime savo piliečių akiratį.

Skatinsime žmones mokytis visą gyvenimą, investuojant į jų kvalifikacijos kėlimą. Sieksime, kad Europos Komisija pateiktų pasiūlymus, savo turiniu panašius į „Erasmus“ programą užimtumo ir profesinio mokymo srityje.

Privalu didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir pasiekti 2 proc. investavimą nuo Lietuvos BVP šioje srityje iki 2025 metų.

A. Bagdonas. Kodėl valdžia nemoka skaičiuoti savo piliečių?

Pradžioje buvo Google’as. Jei nori ką nors surasti – tereikia “pagooglinti”. Suvedam žodį „emigracija“. Rezultatas – virš milijono (!) tekstų apie šį Lietuvos baubą. O kaip kitaip, juk vien pastarąjį mėnesį tas žodis buvo tūkstančius kartų ištartas politikų, ekonomistų, žurnalistų  lūpomis. Kaip ir apie krepšinį, apie emigraciją savo nuomonę turi beveik kiekvienas Lietuvoje. Net darželinukai nesuvokdami šio žodžio prasmės, iš TV ekranų ir portalų monitoriuose šmėžuojančių susirūpinusių dėdžių ir tetų veidų supranta, kad emigracija yra kažkas labai blogai. Kas vakarą – ta pati siaubo pasaka mažiesiems prieš miegą. Gal nebegąsdinkim vaikų. Ir vieni kitų. Siaubai dedasi visai kitur.

Kalbant apie emigracija iš esmės yra tik 2 blogi dalykai: valdžia ir žiniasklaida. Ir tai ne mano, o mokslininkų teiginiai. Pavyzdžiui, šviežiausias Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atliktas tyrimas rodo, kad nepasitenkinimas Lietuvos valdžia yra viena iš priežasčių, kuri lemia šalies gyventojų apsisprendimą išvykti iš šalies. „Iš 1500 apklaustų žmonių 305 išvyko norėdami pabėgti nuo lietuviško valdymo, 181 išvyko ieškodamas geresnės valstybės. 50,5 proc. tyrimo dalyvių nurodė, kad jiems nepatiko Lietuvos valdymas“, – forume, skirtame aptarti Lietuvos demografinę politiką ir sprendimus, pastarąją savaitę sakė VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja Ilona Strumickienė.

Ir ką jūs manote, tai padarė įspūdį valdžiai? Štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, komentuodamas tyrimo rezultatus, rodančius, kad nepasitenkinimas Lietuvos valdžia yra viena iš priežasčių, lemiančių šalies gyventojų apsisprendimą emigruoti, sako, kad žmonės, dėl asmeninių problemų nesuradę kaltųjų, yra linkę kaltinti valdžią.

Žiniasklaida irgi neatsilieka. Ko gero, blogiausia tokio pobūdžio TV laida Lietuvoje yra „(Ne)emigrantai“. Kas savaitę sukuriantį bent po vieną „įkvepiančią“ istoriją, pagrindžiančią mitą, kaip gerai yra išvažiuoti iš Lietuvos ir kaip paprasta TEN susikurti patogų laimingą gyvenimą.

Dar yra krūvos bevardžių politikų, gąsdinančių, kad iš Lietuvos kasdien emigruoja po 100 žmonių. Kasdien po vieną lėktuvą. Rimtai? Kažkaip galai nesueina. Lėktuve telpa apie 300 žmonių. O tas pats lėktuvas ne tik išskrenda iš Lietuvos, bet ir į ją grįžta. Beje, grįžta dažniausiai toks pat pilnas, kaip ir išskrenda. Tai kas čia – emigracija, ar tik migracija?

Pasaulis per 25 metus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo gerokai pasikeitė. Lietuva irgi. Jaunimas studijuoja užsienyje. Suaugę žmonės keliauja ir ilsisi užsienyje. Užsienio kompanijose dirbantys lietuviai skraido po visą pasaulį: į komandiruotes ir verslo susitikimus (nes mes esame geri specialistai ir darbininkai). Pažįstu statybininką (ir ne vieną), kuris tris savaites padirbęs Norvegijoje grįžta savaitei pailsėti į namus Lietuvoje. Ar jis emigrantas? Nė velnio. Jis tik dirba užsienyje. Ir nėra čia dėl ko aimanuoti. Nei tam statybininkui, nei politikams.

Palyginkime dabartinius laikus su ankstesnėmis emigracijos bangomis. Be jokių lėktuvų, greitųjų Europos traukinių, keltų ir tunelio po Lamanšu, prieš 100 metų iš Lietuvos buvo emigravę apie pusė milijono žmonių. Į JAV, Pietų Ameriką, Vakarų Europą. Jau keturios kartos užaugo, o jų vaikaičiai TEN kalba lietuviškai, eina melstis į lietuviškas bažnyčias, verda cepelinus ir organizuoja išeivių dainų šventes. Supratot, kur lenkiu?  Teisingai – jei išvyko, tai dar nemirė. Kaip buvo lietuviais, taip ir liko. Jei mylėjo savo šalį, tai ir myli. Kur problema, kokia čia tragedija? Tragedija vyksta ne užsienyje, o Lietuvoje, kur politikai Seime užsiima grandiozinės svarbos klausimų sprendimu. Pavyzdžiui, tiriama kas kaltas dėl daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos neaplenkusios pasaulinės krizės. Negi dar nežinojote, kad išnarpliojus šią dilemą bus išspręsta svarbiausia Lietuvos problema ? O žmonės? Tie visi per 150 metų išvykę mūsų Lietuvos žmonės?

Man nepatinka žodis „emigrantas“. Turim gražų lietuvišką žodį „išeivis“. Ir kas išvyko iš Lietuvos – jokie jie ne emigrantai. Jie – išeiviai. Lietuvos žmonės, išėję į pasaulį, išėję laimės ieškoti.  Ir gerai, jeigu jie ją ten rado. Nereikia jų stabdyti ir apgaudinėti politinėmis pasakėlėmis: kol bus šalių, kur atlyginimai didesni, kur mokesčiai mažesni, kur socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos. Vienas tikras dalykas, ką politikai gali ir privalo pirmiausia padaryti dėl išeivių – paklausti Londono ar Čikagos lietuvių, kokių sprendimų  jie norėtų iš Lietuvos valdžios. Viskas paprasta.

Dviguba pilietybė – modernios Vakarų Europos bruožas. Sutelktos, o ne išskaidytos ir išsivaikščiojusios Lietuvos paveikslui sukurti turime žengti sąmoningą ir ryžtingą žingsnį – įtvirtinti dvigubos pilietybės galimybę mūsų žmonėms. Lietuviai, nusprendę gyvenimą kurti svetur, neturėtų prarasti Lietuvos pilietybės, priimdami kitą, o turėtų teisę ją išsaugoti. Tai privalome padaryti, norint išlaikyti gyvybiškai svarbų ryšį su tais bendrapiliečiais, kurie pasirinko gyvenimą už Lietuvos ribų.