Kategorija: Komentaras

Vienas pirmųjų esminių naujojo Seimo darbų – sutarti dėl 2021-ųjų valstybės biudžeto. Valstiečių Vyriausybė paliko mums atsisveikinimo dovaną – nerealistišką, išpūstą ir per daug optimistinį biudžeto projektą. Nors korekcijoms turime nedaug laiko, privalome patvirtinti tokį biudžetą, kuris būtų orientuotas ne tik į pagalbą nukentėjusiems nuo COVID-19 padarinių, bet ir į valstybės ateitį.

Jau šiandien valstybės finansuose matome neigiamas tendencijas.  Pasak Finansų ministerijos, į valstybės biudžetą gauta 6,985 mlrd. eurų pajamų – 2,9 proc. (210,8 mln. eurų) mažiau nei praėjusiais metais, bei 11,6 proc. (912,9 mln. eurų) mažiau, nei planuota apskritai. Aiškiai matome, jog biudžeto deficitas bus didesnis nei prognozavo valstiečiai. Tiek Lietuvos bankas, tiek Valstybės kontrolė konstatuoja, jog deficitas viršys 5 proc. Svarbu užtikrinti, jog pajamos bei išlaidos būtų planuojamos realistiškai.

Kitas dalykas – biudžete pandemija neatsispindėjo, lyg jos nebūtų. Pirminis biudžeto projektas buvo itin optimistinis, jame net nebuvo numatyta pakankamai lėšų pagalbos verslui priemonėms. Jau dabar akivaizdu, kad 2021-aisiais verslas toliau kovos su COVID-19 padariniais, todėl neturime prabangos vėluoti su paramos mechanizmais.  Antraip prasidės domino efektas: išaugęs nedarbo lygis-pašalpos-socialinės problemos ir t.t.

Subsidijoms kompensuoti numatyta 150 mln. eurų, kuomet verslas išreiškė 205 mln. eurų poreikį. Suma, numatyta paskoloms siekia 30 mln. eurų, nors realus poreikis siekia 100 mln. eurų. Taip pat pamirštama, jog gali kisti ir valstybės pajamos – verslai, tikėtina, pasinaudos galimybe pratęsti terminus dėl pandemijos atidėtų mokesčių grąžinimui. Galiausiai, biudžete nebuvo numatyta išlaidų vakcinai nuo COVID-19. Lietuvai veržiantis į pasaulinius sergamumo „lyderius“ atrodo tikrai keistai.

Nors Lietuva iš Atsigavimo fondo gaus netgi 6,3 mlrd. eurų, nebuvo išdėstyta, kokią dalį investicijų pavyks finansuoti ES pinigais. Šios investicijos skirtos specifiniams projektams, orientuotiems į skaitmenizaciją, klimato kaitą, tad neatitikus kriterijų, suplanuotus projektus gali tekti finansuoti Lietuvos žmonėms.

Valstiečių neišgąsdino neapibrėžtos pajamos bei augantis deficitas. Gindami savo biudžetą, jie akcentavo, jog nereikia bijoti augančios valstybės skolos, nes skolintis šiuo metu galima labai pigiai. Požiūris į valstybės skolą turėtų būti labiau toliaregiškas. Šiais metais gal ir galime džiaugtis lengvatinėmis sąlygomis, tačiau išaugęs biudžeto deficitas jau kitąmet gali kilstelti skolinimosi kainą. Yra nemaža tikimybė, jog pretenduosime į  didžiausias skolas turinčių valstybių sąrašą ES. Tai atneš naujų problemų – neformuos patikimo skolininko įvaizdžio, o tai mažins investicinį patrauklumą.

Skambusis laikinosios Vyriausybės pristatytas „Ateities ekonomikos DNR plano“ pavadinimas signalizuoja, jog šis projektas turėtų fokusuotis į mokslą, inovacijas bei ekonomikos skaitmenizaciją. Realybė vėl rodo ką kitą. Lietuvos verslo konfederacija (LVK) išreiškė susirūpinimą, jog laikinoji Vyriausybė žadėjo įsiklausyti į verslo poreikius, tačiau rezultate bendruomenė buvo „užversta“ administraciniais dokumentais bei nustumta į antrą planą. LVK pabrėžia, jog toks planas, koks yra pristatytas, nepadės pasiekti esminio efekto Lietuvos BVP augimui – daug lėšų planuojama skirti infrastruktūriniams projektams, dauguma valstybės investicijų iš esmės orientuotos daugiausiai į viešąjį sektorių. Tikiuosi, jog nauja Vyriausybė taisydama biudžeto projektą atsižvelgs į verslo bendruomenės lūkesčius.

Lyginant su kitomis pasaulio valstybėmis, Lietuvos ekonomika koronaviruso krizėje stipriai nenukentėjo, tad gautus pinigus galime investuoti ne į ekonomikos gaivinimą, o transformavimą – savo mokslininkų žinias paversti patraukliais produktais. Lyg ir turime unikalią galimybę įgyvendinti realius pokyčius, bet vėl stoviniuojame vietoje.

Balsavimas dėl valstybės biudžeto bus sunkus. Opozicija jau parodė, jog yra aktyviai nusiteikusi priešintis kone visiems naujųjų valdančiųjų siūlymams. Bet juk svarstome biudžetą, kuris lems toli gražu ne vienerių metų Lietuvos ekonominę raidą. Labai norėčiau, kad kolegos Seime sugebėtų įžvelgti toliau savo vienmandačių apygardų ribų ir kartu sutartume dėl tokio biudžeto, kuris realiai padės Lietuvos žmonėms kovoti su koronaviruso padariniais bei pasuks Lietuvos ekonomiką ateities keliu, o ne trinkelių takeliais.

Dėka verslių ir kūrybingų mūsų žmonių, šiandien Lietuvoje gyvename geriau nei bet kada anksčiau. Tačiau mūsų ekonomika vis dar orientuota į žemos pridėtinės vertės pramonės sektorius. Lietuva neturi daug gamtinių išteklių, tad didžiausias mūsų ekonominis potencialas – darbštūs žmonės. Todėl turime susivienyti ir padėti verslui kurti gerai apmokamas darbo vietas ateities ekonomikos sektoriuose. 

Tikslas – 100 000 naujų gerai apmokamų darbo vietų kadencijos pabaigoje  

Būtent gerai apmokamos darbo vietos yra raktas į mūsų valstybės progresą ir sėkmę. Tad Lietuvos ekonominiu pagrindu ilgalaikėje perspektyvoje turi tapti tokie sektoriai, kaip biotechnologijos, dirbtinis intelektas bei automatizuota pramonė. Kaip tai pasiekti?

Viena priemonių, kuri realiai skatintų verslą kurti daugiau darbo vietų – reinvestuojamo pelno neapmokestinimas. Įmonių pelnas turi būti apmokestinamas tik tuo atveju, jei akcininkai jį išsimokės asmeniškai. Tačiau pelnas, reinvestuojamas į technologinę plėtrą, infrastruktūrą ar darbuotojų kvalifikacijos kėlimą neturėtų būti apmokestinamas. Tai paskatintų mūsų verslą skirti daugiau lėšų technologinei plėtrai, mokslui bei inovacijoms, o kartu – naujų, gerai apmokamų darbo vietų kūrimui. Toks pokytis mokestinėje sistemoje taip pat atvertų mums galimybę tapti patraukliausia Baltijos šalimi investuojančiam verslui. 

Pandemijos iššūkius paverskime galimybėmis

Koronavirusas Lietuvos ekonomikai atnešė naujų iššūkių – smulkus ir vidutinis verslas dar dabar skaičiuoja nuostolius, daug žmonių neteko darbo. Tad vietoj nepagrįsto išmokų dalinimo, siūlau realią pagalbą suklupusiems ir norintiems kurti. Skirkime 500 eurų mėnesinę negrąžinamą paramą žmonėms, kurie neteko darbo ir ėmėsi individualios veiklos ar įsteigė bendrovę. Įregistravus veiklą, parama būtų mokama 6 mėnesius ir būtų negrąžinama, iš veiklos per pusę metų gavus bent 3000 eurų pajamų. Taip realiai prisidėtume prie darbo vietų kūrimo smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuose.

Keičiasi valdžia, keičiasi ir mokesčiai

Na ir vienas svarbiausių aspektų, siekiant skatinti darbo vietų kūrimą – tai valstybės mokestinė sistema. Matome tendenciją, jog kiekviena valdžia po savęs palieka naujų, nelogiškų, o dažnai ir brangiai administruojamų mokesčių. Turime tai keisti. Esami ir būsimi verslininkai turi žinoti, jog mūsų mokestinė sistema – stabili ir prognozuojama. Juk dažnu atveju mokesčiai tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių žmogaus pasirinkimą – pradėti verslą, ar ne. Todėl siūlau, kad mokesčių pakeitimai būtų priimami kartu su penkerių metų prognozuojamu planu. Atsisakykime nelogiškų, perteklinių mokesčių ir kurkime tokią sistemą, kuri motyvuotų kurti darbo vietas sau ir kitiems.

Galiausiai, norėdami tapti ateities ekonomikos valstybe, turime nustoti demonizuoti verslą. Šioje Seimo kadencijoje netruko valstybinio kapitalizmo iniciatyvų – pradedant valstybinėmis vaistinėmis, baigiant valstybiniu banku. Tačiau ne Seimas ir ne Vyriausybė kuria darbo vietas, o kūrybingi ir verslūs mūsų žmonės. Politikų pareiga – padėti jiems. Tad turime labiau vertinti privačią iniciatyvą bei į verslą žiūrėti, kaip į partnerį, o ne kaip į paklusnų pavaldinį, kurį reikia nuolat riboti ir bausti. 

Kūrybingi ir verslūs žmonės – Lietuvos pamatas ir ateitis. Turime sudaryti jiems sąlygas veikti. Tad dėkime visas pastangas, jog sukurtume kuo daugiau gerai apmokamų darbo vietų ir mūsų žmonės europietiškus atlyginimus uždirbtų ne tik Vakaruose, bet ir čia – Lietuvoje. 

Apie grįžimą į Lietuvą galvoja 79 proc. apklaustų užsienio lietuvių, rodo šiemet Užsienio reikalų ministerijos užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta užsienio lietuvių apklausa. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai, gyvenantys 56 šalyse. 87 proc. respondentų nurodė, kad gyvenant užsienyje jiems yra svarbus tautinis identitetas (lietuvybė). Lietuvybę šie respondentai išlaiko bendraudami su giminėmis, draugais Lietuvoje, sekdami lietuvišką žiniasklaidą, skaitydami lietuviškas knygas, puoselėdami lietuviškas tradicijas, švęsdami lietuviškas šventes, bendraudami su vietos lietuviais, rinkdamiesi atostogas Lietuvoje, kt. 89 proc. nepilnamečių vaikų turinčių respondentų yra svarbu, kad jų vaikai saugotų savo lietuviškas šaknis.

Atrodytų viskas aišku. Nereikia jokių protingų programų, „sugražinimo tėvynėn“ koncepcijų. Patys po visą pasaulį dėl pačių įvairiausių priežasčių išsibarstę lietuviai pasakė: „mes mylime Lietuvą net būdami toli, tačiau tam, kad jausmas neišblėstų reikia nuolatinio ryšio atgaivinimo. Geriausia čia, Lietuvoje.“ Tą padaryti įmanoma ir nepapirkinėjant išeivių po 200 eurų už vaiką, kaip šiemet pasinaudoję COVID 19 pandemijai skirtais pinigais, padarė valstiečiai, o sukuriant tvarią kasmetinę valstybės finansuojamą stovyklą išeivių vaikams. Idėja paprasta: Lietuvos valstybė kviečia, priima, apmoka 1000 lietuvių jaunuolių atvykimą 2 savaitėms turiningai pastovyklauti Lietuvoje. Kasmet. 

Jei toks žingsnis būtų padarytas, 1000 užsienio lietuvaičių kasmet galėtų atvykti į savo tėvų gimtinę, tam, kad iš naujo ją atrastų per kalbą, bendravimą, gamtą, žmones. Juk pagalvokime, 1000 kasmet į Lietuvą atvyksiančių vaikų, tai mažiausiai 1000 galimybių, ne tik susigrąžinti juos fiziškai, bet ir minimali kultūrinė, kalbinė, emocinė Lietuvos valstybės investicija į savo tautiečius. 

Esu tikras, kad valstybei įsipareigojus pradžiai bent penkmečiui kasmet rengti tokias stovyklas, į jas su vaikais atvyktų mažiausiai bent vienas suaugęs, o tikriausiai ir abu tėvai. Todėl valstybės investuoti pinigai į vaiką, kone iškart „atsipirktų“, nes kartu atvykę tėvai pragyvinimui ir pramogoms išleistų tokią pat ar net didesnę sumą nei valstybei kainuotų konkretaus vaiko atostogos. Tai būtų ne iki gyvo kaulo nusibodęs pliurpalizmas apie lietuvybės išsaugojimą, bet konkretus proaktyvus veiksmas, turininga pramoga, išmintinga ir santykinai nebrangi investicija į Lietuvos ateitį. 

Esu įsitikinęs, kad  valstybės politika neturėtų būti orientuota vien tik į bandymus stabdyti emigraciją. Vietoj to, turime užtikrinti, kad jau išvykę lietuviai išsaugotų ryšį su Tėvyne, kad ir kur bepasirinktų gyventi, visada jaustųsi čia laukiami. Stovykla galėtų tapti realiu, ne žodiniu, valstybės požiūrio pasikeitimu į išeivius.  1000 užsienio lietuvių šeimų atvykimas į Lietuvą kasmet – tai 1000 galimybių atvykti į Lietuvą, geriau pažinti jos kalbą ir kultūrą. Ši stovykla galėtų taptų tuo lietuvybės magnetu kasmet į savo orbitą įtraukiančiu po 1000 jaunųjų lietuvaičių. Čia megztųsi ryšys ne tik su Lietuva, bet ir vienam lietuviui su kitu: rastųsi draugystės, galbūt ir pirmosios meilės.  Esame emocinga tauta, dažniau linkusi kliautis jausmais nei protu, tai tada kodėl negalime sau leisti sukurti tokio 1000 galimybių projekto, kuris būtų orientuotas į emociją: meilės ugdymą savo kraštui, savo artimui. 

Mano galva, tokios stovyklos Lietuvai reikia jau seniai. Panašią idėją jau dešimtmetį sėkmingai plėtoja Izraelis. Mokykimės iš gabiausiųjų. Neabejoju, kad „1000 galimybių stovykla“ realiai padėtų stiprinti ryšį tarp lietuvių visame pasaulyje. Taip pat tikiu, jog kiekvienas pilietis – tai Lietuvos ambasadorius bet kuriame pasaulio krašte. Todėl turime plėtoti „Globalios Lietuvos“ iniciatyvą, skiriant tinkamesnį finansavimą ir daug aktyviau įtraukiant tautiečius į ekonominės ir kultūrinės diplomatijos procesus. Reikia ir didesnių investicijų į diplomatinės tarnybos efektyvumo didinimą bei konsulinių paslaugų gyventojams prieinamumą užsienyje ir Lietuvoje. Nes Lietuva – ten, kur tu!

Internetinis balsavimas – tai ne rinkimų ateitis, o dabartis. Tuo kaip niekad gerai galėjome įsitikinti pasaulinės pandemijos akivaizdoje. Internetinis balsavimas ne tik sudarytų sąlygas didesnei daliai piliečių patogiau dalyvauti rinkimuose, bet ir užtikrintų, jog tolimose valstybėse gyvenančių lietuvių balsai nepasimestų kažkur tarp pašto dėžučių.

Ir tai – toli gražu ne naujiena Lietuvos politikoje. Dar 2006-aisiais Seimo nutarimu buvo patvirtinta balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcija. Tačiau per daugiau kaip 10-metį Seimas jau tris kartus atmetė arba grąžino tobulinti balsavimo internetu sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo projektus. O štai šis Seimas pasižymėjo tuo, jog likus keliems mėnesiams iki rinkimų pritarė internetiniam balsavimui naujojoje Pasaulio lietuvių apygardoje.

Juokingiausia tai, jog idėjos autoriai socialdarbiečiai valdančiojoje daugumoje dirba jau dvi kadencijas, tačiau mūsų išeiviais susirūpino tik prieš rinkimus. Galbūt todėl, kad jų sąrašo lyderis jau dvi kadencijas dirbantis Užsienio reikalų ministru Seimo rinkimuose nusprendė kandidatuoti būtent šioje apygardoje. Vyriausioji rinkimų komisija aiškiai išdėstė, jog laikotarpis įgyvendinti tokiam projektui per trumpas. Nepakanka laiko atlikti pirkimus, pratestuoti sistemas, užtikrinti saugumą bei tinkamai informuoti visuomenę apie tokią alternatyvą. Galiausiai, turime priimti kompleksinius sprendimus dėl internetinio balsavimo sistemos kūrimo, o ne tik koncentruotis į kažkurią vieną apygardų. 

Juk išties, balsavimas internetu yra nemenkas iššūkis. Tai – aukštos rizikos projektas dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, dėl rinkimų svarbos valstybės gyvenimui. Akivaizdu, kad egzistuoja ne tik vietiniai, bet ir išoriniai geopolitiniai interesai šį procesą pakreipti atskirų suinteresuotųjų grupių naudai.

Antra, demokratinių rinkimų misija – užtikrinti visuomenės pasitikėjimą, kad valdžios rinkimai vyko sąžiningai, kas ir sukuria demokratinės valdžios teisėtumą. Būtent dėl saugumo užtikrinimo balsavimo internetu įteisinimo skeptikų nuolat reiškiamos abejonės iki šiol tapdavo bene pagrindine priežastimi, kodėl Lietuvoje vis dar nėra įtvirtinta tokia galimybė.

Visgi, įvairios sociologinės apklausos rodo, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų remtų idėją, kad per rinkimus būtų galima balsuoti ir internetu. Tą yra akcentavusi ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, kurios įsitikinimu balsavimas internetu turi potencialą itin reikšmingai palengvinti užsienio lietuvių dalyvavimą rinkimuose. Ši alternatyva būtų itin naudinga užsienio lietuviams, gyvenantiems atokiuose pasaulio kraštuose: daugelyje Azijos šalių, Pietų Amerikoje. Šiose šalyse ambasados ar konsulatai yra itin toli, todėl galimybės fiziškai nuvykti praktiškai nėra, o balsuoti paštu taip pat beveik neįmanoma: kol iš ambasadų ar konsulatų yra išsiunčiami ir atgal parsiunčiami vokai su biuleteniais, rinkimai jau būna ir pasibaigę.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad rinkėjų aktyvumas Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Praėjusiuose prezidento, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo apie pusę tokią teisę turinčių rinkėjų, kai tuo tarpu ES šalių rinkėjų aktyvumo vidurkis siekia apie 67 proc.

Nepamirškime, kad balsavimas rinkimuose yra viena svarbiausių demokratijos gyvavimo sąlygų, todėl jo prieinamumas, sudarant visiems piliečiams lygią ir lengvai įgyvendinamą galimybę balsuoti rinkimuose, yra vienas pagrindinių valstybės įsipareigojimų visuomenei.

Pasitelkus geriausius informacinių technologijų bei kibernetinio saugumo ekspertus, turime sukurti išmanią bei saugią internetinio balsavimo sistemą, kurią pirmiausia siūlau testuoti savivaldos lygmeniu: seniūnaičių bei 2023-ųjų savivaldybių tarybų rinkimuose. Galiausiai, 2024-siais turime suteikti teisę visiems Lietuvos piliečiams nacionaliniuse rinkimuose balsuoti internetu, dalyvauti šalies demokratiniuose procesuose ir jausti atsakomybę už savo šalį.

Balsavimo internetu projektas yra rizikingas ir kompleksiškas, tačiau rizikos iš principo yra išsprendžiamos. Dabartinė valdžia ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė – ji yra tikra draudimų įvedimo čempionė. O kaip su galimybėmis?

„Esu ministras ir turiu atlikti savo pareigas – aš tą ir darau. O šalutiniai dalykai yra tokie, kokie yra“, – toks buvo naujausias Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus atsakymas-perliukas apie tai, kad per savo trumpą ministro karjerą jis sugebėjo sumušti visus skandalų dažnumo rekordus, praignoravo bent 5 viešus prezidento G. Nausėdos jam pareikštus nepasitikėjimus ir bent keliolika raginimų atsistatydinti.

Taigi už kokius „nuopelnus“ Lenkų rinkimų akcijos deleguotas J. Narkevičius sugebėjo per rekordiškai trumpą laiką užsidirbti, nekompetentingo, savanaudiško ir „lengvai tampomo už virvučių” politiko vardą?

Viskas prasidėjo nuo pietų, o tiksliau nuo sąskaitų už jas, kurias „noriai“ apmokėjo ministerijai pavaldžios įmonės. Vėliau – nakvynės reikalai, kai „benamis“ parlamentaras J. Narkevičius išsikaulijo butą Seimo viešbutyje, kurį iškart perleido savo pilnametei dukrai. Nes pats tuo metu su žmona Irena užsiėmė butų nuoma sostinėje. Pagal verslo liudijimą.

Žurnalistai taip pat atkapstė, kad J. Narkevičius, prieš dešimtmetį ėjęs aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, už sėkmę renovacijos konkursuose iš bendrovės „Sodžiaus būsto“, kaip koks mafijozas galėjo reikalauti 10 proc. nuo laimėtų sumų. O už tuos pinigus buvo rekonstruotas jo prabangus namas Trakuose. Ministras net pamiršo, kad šią rekonstrukciją atliko jo dukters krikštatėvis (kuris, neatgavęs skolų iš ministro ir prabilo apie galimą korupciją). 

Na ir vyšnaitė ant sluoksniuotų skandalų torto – „keliukas“. Premjero keliukas. Stebuklingai per mėnesį pasidengęs asfaltu, po to, kai dulkės ėmė griaužti, namo iš Vyriausybės grįžtančio premjero gerklę, o tarnybinio BMW septintuko amortizatoriai nebesugebėjo sugerti duobėto keliuko nelygumų.

Tokie va „šalutiniai dalykai“ trukdė Susisiekimo ministrui be rūpesčių įsisavinti 882,2 mln. eurų transportui ir ryšiams 2020-iesiems skirtą biudžetą. Beje, iš jų Kelių priežiūrai ir plėtrai buvo skirti – tik kuklūs 524,5 mln. Eurų. Pusę milijardo mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų į savanaudiškas, galimai korumpuotas rankas.

Kaip teigia politologas, didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidęs profesorius Kęstutis Girnius, civilizuotose, demokratinėse valstybėse reakciją į pareigūnams reiškiamus kaltinimus, dažniausiai lemia trys veiksniai.

Pirma, paties politiko sąžiningumas, jo atsakomybės jausmas bei požiūris į politinį, valstybinį darbą. Kai kurie, nors ir nekalti, nutaria atsistatydinti, kad nemestų šešėlio ant savo partijos ar institucijos gero vardo, įsitikinę, kad politikai turi turėti nepriekaištingą reputaciją.

Antra, šalies ir partijų tradicijos didele dalimi nustato, ko laukiama iš politiko, kaip jis turi elgtis, kiek jos nepakančios korupcijai. Skandinavijos šalyse Narkevičius negalėtų ilgai atlaikyti spaudimo, būtų priverstas trauktis. Ukrainoje ir Rusijoje toks elgesys būtų vos pastebimas mažmožis.

Trečiasis faktorius – politinė konjunktūra. Ar skandalas kyla kadencijos pradžioje, ar rinkimų išvakarėse, ar atstatydinimas sugriaus valdančiąją koaliciją, ar nieko nedarymas neigiamai paveiks rinkėjų nuostatas?

Į visus šiuos klausimus šių skandalų herojus J. Narkevičius atsakė vienu slavišku žodžiu: „Jerunda“ (menkniekis). Ir to pakako visiems: ir valdančiajai daugumai, ir premjerui, ir prezidentui. Panašu, kad Lietuvoje pakantumas neetiškiems pareigūnų ir politikų veiksmams didėja. Dabar reikėtų to paties paklausti rinkėjų.

Ar jiems priimtina, kad vienam svarbiausių ūkio sektorių, turinčiam didelę reikšmę šalies ekonomikai vadovauja „jerunda principus“ taikantis politikas? Ar jiems svarbu, kad susisiekimo infrastruktūros modernizavimas ir plėtra didintų mūsų valstybės konkurencingumą, skatintų kurti gerai apmokamas darbo vietas, sudarytų sąlygas realizuoti globalios Lietuvos koncepciją, kai visi tautiečiai, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos gali dalyvauti mūsų šalies ūkio plėtroje, ar tik gerintų konkretaus korumpuoto politiko asmeninę gerovę?

Atsakymų į šiuos ir daug kitų klausimų laukti liko neilgai. O kol „jerunda ministras“ kalba apie „šalutinius dalykus“, mums, liberalams, svarbu, kad valstybė skirtų reikiama dėmesį susisiekimo klausimams.

Štai daugiau kaip trečdalis didžiųjų miestų gyventojų turi dviračius, tačiau vos keli procentai juos naudoja kaip transporto priemonę. Viešojo transporto sistema neužtikrina reikalingos kokybės ir nesugeba tapti konkurencinga alternatyva individualiam motorizuotam transportui miestuose.

Mes, liberalai, prioritetą miestuose atiduosime viešajam transportui. Infrastruktūros plėtros lėšas nukreipsime į viešojo transporto kokybės gerinimą bei prieinamumo didinimą. Sukursime vieningą tarprūšinę elektroninę viešojo transporto bilietų sistemą. Tai leis patogiai planuoti keliones miestuose ir tarp miestų, užtikrins miesto ir priemiesčio įvairių rūšių viešojo transporto maršrutų dermę ir didesnę sąveiką su privačiu transportu.

Remsime pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūros plėtrą. Skatinsime šios srities investicijas, dviračių dalinimosi paslaugų (angl. bike sharing) teikimą, skatinsime dviračių gabenimą viešuoju transportu, „bike & ride“ sistemų diegimą. Sieksime, kad dviračiu miestuose būtų galima važiuoti saugiai ir greitai. Norime, kad bevariklės transporto priemonės Lietuvos miestuose taptų ne tik laisvalaikio praleidimo, bet ir kasdienio susisiekimo priemone.

Liberalų įsitikinimu, patogiai važiuoti galima ne tik „keliukais“, bet ir vandens keliais. Tiesa, iki šiol Lietuvos vidaus vandenų keliai yra nepritaikyti komercinei laivybai, nepaisant to, kad iš Vilniaus ar Kauno upėmis ir Kuršių mariomis galima pasiekti Klaipėdą. Vidaus vandenų kelių infrastruktūra yra apgailėtina, avarinės būklės arba jos apskritai nėra.

Liberalai mato, kad biurokratinės girnos ir perdėti aplinkosauginiai reikalavimai (motorizuotų vandens transporto priemonių naudojimas) beviltiškai žlugdo smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris galėtų išnaudoti vidaus vandens kelius krovinių ir keleivių pervežimui. Nėra kompleksinio požiūrio, užtikrinančio vidaus vandenų transporto sistemos ir ekosistemos subalansuotą veiklą – didesnes rekreacines, pramogines, turistines, krovinių gabenimo ir susisiekimo galimybes. Sparčiai plėsime vidaus vandens kelių infrastruktūrą. Pritrauksime savivaldybių dėmesį, įrengsime ir sutvarkysime farvaterius, kursime prieplaukų ir uostelių tinklą, rengsime bendras programas investicijų pritraukimui.

O svarbiausia „šalutinius dalykus“: sąžiningą elgesį, atsakingą požiūrį į politinį, valstybinį darbą, nepriekaištingą politiko reputaciją, paversime pagrindiniais.

Noriu atsiprašyti visų miesto svečių už šią vasarą Neringoje. Tai išties išskirtinis, UNESCO paveldo saugomas kraštas, turintis potencialo tapti mūsų valstybės vizitine kortele pasaulyje. Tačiau žmonės, šiemet neturėję galimybės išvykti į užsienio kurortus, sumokėję be aiškių argumentų pakeltą įvažiavimo mokestį, gavo parkavimo ir statybų aikštelę prie jūros.Žinau, kad Neringa gali geriau. Tačiau tam reikalinga bendra vizija, o ne tik trumpalaikis valdžios noras surinkti daugiau pinigų į biudžetą.

Šį vasaros sezoną Neringos svečiai vien tik už įvažiavimą į teritoriją lengvuoju automobiliu paklojo po 30 eurų. Atrodo, padidinus mokestį, kartu turėtų būti gerinamos ir viešosios paslaugos, bet deja. Vietoje to, žmonės sulaukė specialaus Neringos socialdemokratų pasiūlymo – vos už 30 eurų gausite statybų aikštelėmis virtusias viešąsias erdves, išardytus pėsčiųjų takus, pastatus vaiduoklius bei nuo automobilių dūstantį miestelio centrą. Privalome tai keisti.

Ilgus metus neišsprendžiamos parkavimo problemos

Specialiose automobilių parkavimo aikštelėse vaizdas graudus – jos netvarkytos nuo sovietmečio, neapšviestos, nesaugomos, o vienoje jų, paradoksalu, tačiau vietoj kelių šimtų automobilių, sustatytos kelios jachtos. Savivaldybės taryboje ne kartą kėlėme klausimus dėl automobilių parkavimo, tačiau valdžia opozicijos balso negirdi.

Norisi tik priminti, kad įvažiavimo mokestį valdantieji vadina ekologiniu ir juo neva siekia mažinti automobilių srautus. Paradoksalu – lozungais socialdemokratai kviečia svečius naudotis dviračiais bei paspirtukais, laukia šeimų su vežimėliais, o savo sprendimais demonstruoja priešingą elgesį – takus vasaros sezono metu išardo, pagrindines gatves užkemša automobiliais. Šios problemos toli gražu nėra neišsprendžiamos, tam nereikia didelių lėšų, užtektų tiesiog politinės valios.

Ekologiškas susisiekimas, pasitelkiant ne mokesčius, o inovacijas

Nors ekologija bei darnus judumas – mėgiamos valdančiųjų frazės, reali situacija rodo ką kita. Po Nidą kursuojantys seni motoriniai „tuk tukai“ ne tik drumsčia gyventojų bei poilsiautojų ramybę, bet ir daro žalą nuostabiai Kuršių nerijos gamtai. Būtina užtikrinti, kad visos šios transporto priemonės būtų varomos elektra.

Kitas opozicijos siūlymas – paleisti nemokamą, elektra varomą autobusą maršrutu Nida–Smiltynė–Nida. Neabejoju, jog tokia priemonė paskatintų žmones rinktis alternatyvias transporto priemones ir žymiai svariau prisidėtų prie gamtos puoselejimo nei tariamas ekologinis mokestis.

Šiai dienai turistai į Neringą atvykti gali keliais būdais: dviračiu, automobiliu, sausakimšu autobusu, 50 metų senumo laivu „Raketa“ bei tokiu pačiu senu, tačiau naujai pavadintu laivu „Benas“. Kaip galėtų atrodyti susisiekimas su Neringa po 10 metų? Svečius galėtų plukdyti modernūs, elektra varomi, greitaeigiai laivai.

Tokia valstybės investicija atsipirktų ne tik dėl ekologinio aspekto, bet ir pritrauktų kurortui daugiau svečių. Smiltynės perkėlos strateginis tikslas turėtų būti ne perkelti kuo daugiau automobilių ir uždirbti, o skatinti alternatyvas susisiekimui. To nebuvimą puikiai iliustruoja prieš keletą metų įsigytas greitaeigis kateris, kuris labai greitai buvo tiesiog parduotas dėl per mažo pelningumo.

Per patį turizmo sezono įkarštį savivaldybė taip pat užsimojo įgyvendinti infrastruktūrinius projektus. Šiuo metu tvarkomas Urbo kalnas, pėsčiųjų takai, rekonstruojama Taikos gatvė, dviračių takas link jūros, centrinė Nidos dalis. Tęsiami kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ pastato rekonstrukcijos darbai.

Savivaldybės tarybos sprendimu, statybos darbai vasaros sezono metu yra negalimi. Tačiau administracijos direktoriaus leidimais besivadovaujantys valdantieji, žaidžia pagal kitokias taisykles. Jie, atrodo, visai nesirūpina, kokią įtaką tokie sprendimai turės vietos gyventojams, verslui bei miesto svečiams, atvykusiems į Neringą atgauti jėgas, tikėdamiesi ramaus poilsio. Natūraliai kyla klausimas – ar tikrai nebuvo galima sulaukti rudens ir tik tuomet pradėti darbus?

Vietoj pastatų vaiduoklių – modernūs visuomeninės paskirties objektai

Neringos gamtos grožį dažnai gali užgožti ne tik statybos, bet ir stūksantys pastatai-vaiduokliai, kurie bado akis tiek vietos gyventojams, tiek miesto svečiams. Vieni problematiškiausių griuvėsių stovi pačiame Nidos centre – buvęs žuvininkystės ūkio pastatas. Šis nekilnojamo turto objektas ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir kelia žmonių pasipiktinimą.

Įsivaizduokite, jei vietoj šio pastato-vaiduoklio Nidoje būtų įrengtas modernus 5 žvaigždučių viešbutis su konferencijų salėmis, SPA centru ir kitokiomis sporto bei sveikatingumo paslaugomis. Šis objektas ne tik prisidėtų prie turizmo sezono ilginimo, bet ir atvertų naujas galimybes verslui bei naujų darbo vietų kūrimui.

Šie bei kiti Neringai itin aktualūs klausimai negali paskęsti tik savivaldos darbotvarkėje. Investicijos, kurios iš esmės atnaujintų Neringą, valstybei nekainuotų daug. Labiausiai trūksta ne lėšų, o politinės valios bei vizionieriško mąstymo. Susivienykime ir dirbkime, kad Neringa taptų valstybinio lygmens prioritetu ir kad 2030-aisiais galėtume džiaugtis žalia, inovatyvia ir klestinčia Neringa – valstybės įvaizdžio ženklu.

Po neįvykusio referendumo, dviguba pilietybė dingo iš didžiųjų portalų antraščių. Tačiau užsienyje vis dar gyvena šimtai tūkstančių lietuvių, kuriems šis klausimas – vienas svarbiausių. Tad susivienykime, pasimokykime iš savo klaidų bei pabandykime dar kartą – organizuokime antrą referendumą dėl pilietybės išsaugojimo 2024-aisiais. Kaip dainavo M. Mikutavičius – „juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti.“

VRK duomenimis, 2019-ųjų referendume dėl pilietybės išsaugojimo iš viso balsavo 1 291 947 (52,58 proc.) rinkėjų. LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui pritarė 927 410 rinkėjų (71,78 proc. balsavusių). Taip, šių skaičių nepakako, kad referendumas būtų laikomas pavykusiu, tačiau beveik milijonas mūsų žmonių pasisakė už pilietybės išsaugojimą, todėl kalbėti apie šį referendumą kaip apie nepasisekusį – mažų mažiausiai nekorektiška. 

Taip pat buvo teigusių, jog šis referendumas – iš anksto pasmerktas nesėkmei. Ir tenka pripažinti, jog tokiuose pasisakymuose buvo dalis tiesos. Pirmiausia todėl, kad dėl referendumo sėkmės daugiausia dirbo ne atsakingi politikai, o užsienio lietuvių bendruomenės. Būtent bendruomenių atstovai buvo tie, kurie aktyviai važinėjo po Lietuvą bei agitavo žmones balsuoti. Tuo tarpu valdantieji aktyvią kampaniją organizuoti pradėjo likus vos keliems mėnesiams iki referendumo, išleido porą agitacinių klipų bei išskubėjo ruoštis rinkimams. 

Ir nors aukščiausio rango valdantieji drįsta vadinti mūsų išeivius ne žmonėmis, tai negali tapti norma. Kiekvienas žmogus turi būti svarbus Lietuvai ir mes privalome sudaryti galimybes išvykusiems dalyvauti valstybės politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Kiekvienas lietuvių kilmės asmuo turi prigimtinę teisę būti Lietuvos valstybės piliečiu ir naudotis visomis pilietybės teikiamomis naudomis. Tai, kas gauta gimus, negali būti atimta valdžios. Juk pilietybė –  ne tik dokumentas, tačiau ir priemonė, užtikrinanti ryšį tarp pasaulyje gyvenančių lietuvių. Tad kito kelio nėra – iškart po Seimo rinkimų, mes turime inicijuoti antrą referendumą dėl pilietybės išsaugojimo 2024-aisiais bei jį organizuoti kartu su Prezidento rinkimais. 

Kartu turime aiškiai suvokti, jog norint surinkti konstitucinius barjerus lenkiantį balsų skaičių, įprastų priemonių neužteks. Vyresnieji su nostalgija atsimins 2003-ųjų referendumą, kuomet Lietuva turėjo priimti sprendimą dėl stojimo į ES. Tuomet prie balsadėžių žmones lydėjo neįtikėtino mąsto, originalių priemonių bei tikslingo finansavimo komunikacijos kampanija. Ir visa tai – prieš informacinių technologijų bei socialinių tinklų erą. Ir mums pavyko – nes kai tikrai norime, galime. 

Galiausiai, turime pripažinti, kad vienas lauke – ne karys. Pilietybės išsaugojimo klausimas negali tapti vienos partijos ar konkretaus politiko vizitine kortele. Kartu turime pasiekti susitarimą, jog visos parlamentinės partijos palaikytų referendumą bei aktyviai agituotų visuomenę balsuoti už. Šįkart neužteks pamojuoti kortele Seimo salėje, norint efektyvaus rezultato, kiekviena politinė jėga turi bendrauti su žmonėmis bei kviesti juos aktyviai dalyvauti referendume. 

Na, o politikai, vengiantys pilietybės išsaugojimo klausimo ir vietoj to žadantys stabdyti emigraciją, yra arba populistai, arba neišmanėliai. Gyvename globaliame pasaulyje ir kol bus valstybių, kuriose atlyginimai didesni, mokesčiai mažesni, socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos. Valdžios pareiga – ne kurti paikas žmonių susigrąžinimo programas, o užtikrinti, jog išeiviai galėtų išlaikyti ryšį su Tėvyne, kad ir kur begyventų. 

Beveik milijonas Lietuvos žmonių visame pasaulyje pasisakė už pilietybės išsaugojimą. Turėdami tokį stiprų tautos mandatą, nenuvilkime jų ir tęskime pradėtus darbus.

Grįžus prie privalomo kaukių nešiojimo, antros koronaviruso bangos scenarijus atrodo vis labiau realus. Pirmąją bangą Lietuvos verslas atlaikė – sunkiai, tačiau atlaikė – dėl savo kūrybiškumo ir gebėjimų adaptuotis prie pasikeitusios situacijos bei sunkaus darbo. Tačiau, kas gresia, jei vėl tektų „išjungti“ ekonomiką? Ar pasimokė valdžia iš ankstesnių klaidų? O ką būtų galima daryti geriau?

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos BVP balandžio-birželio mėnesiais susitraukė 5,1% – gerokai mažiau nei buvo prognozuota. Valdantieji suskubo šauti šampaną bei skinti laurus už puikų pagalbos verslui priemonių paketą. Išties, Lietuvos bei ES ekonomistai prognozavo bene 10% BVP nuosmukį ir, rodos, išlipome iš balos pusiau sausi. Tačiau prieš akis – vėl po truputį užsidarančios pasaulio valstybės, didėjantis COVID-19 atvejų skaičius Lietuvoje bei mūsų kaimyninėse šalyse. Tad ar tikrai ne per anksti džiūgauti?

Nedidelis ekonomikos kritimas – tyla prieš audrą?

Šiandien galime pasidžiaugti, jog darbštaus mūsų verslo pastangomis vidinis vartojimas šalyje auga ir jau grįžo į prieškarantininį lygį. Nuo sėdėjimo tarp keturių sienų išvargę žmonės yra išsiilgę poilsio ir pramogų, todėl leidžia sau kiek daugiau. Tačiau gyventojų nuotaikos kinta greitai – sulaukus antros bangos, vartojimas gali vėl ženkliai susitraukti, o dėl naujų veiklos ribojimų dauguma verslų gali grįžti į nulinių pajamų lygį.

Nors vasara džiugina pozityviomis ekonominėmis tendencijomis, laimingi toli gražu ne visi. Remiantis Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, liepos 30 dieną prastovose vis dar buvo 1331 įmonė su daugiau nei 14 tūkst. darbuotojų – nuo kelionių organizatorių, prekybininkų iki švietimo įstaigų. Darbuotojai vis dar laikomi prastovose dėl drastiškai sumažėjusių darbo apimčių bei klientų srautų. 

Tad nors premjeras viešai džiaugiasi ekonominės pagalbos priemonių sėkme, smulkieji verslininkai tikrai nepamiršo siaubo istorijų apie vėluojančią valstybės paramą. Būtent todėl antroji koronaviruso banga mūsų verslui gali būti dar pavojingesnė. Pavasarį dalis įmonių dar turėjo finansines pagalves ir galėjo išsilaikyti kelis mėnesius, kol laukė valstybės paramos. Šiandien visi rezervai investuoti ne į plėtrą, o į elementariausią išgyvenimą. Tad ką daryti, jog išvengtume ankstesnių klaidų?

Vyriausybė turi veikti greitai ir aiškiai

Pirmiausia, verslui būtinas aiškumas. Premjeras kalba, jog sulaukus antrosios bangos, nereikėtų vėl taip drastiškai uždaryti ekonomikos. Tačiau jokių konkrečių gairių visuomenė ir verslo atstovai kol kas nesulaukė. Turbūt naivu būtų tikėtis, jog karantino sąlygomis pavyktų leisti ekonomikai funkcionuoti pilnai – kažkurie sektoriai bent dalinai turėtų būti apribojami. Todėl atvira komunikacija bei verslo ir valdžios dialogas dabar reikalingi taip pat stipriai, kaip ir finansinė parama.   

Greitis. Jeigu pavasarį dar nei vienas nežinojome, ko galima tikėtis iš koronaviruso krizės ir kokios priemonės reikalingos jai suvaldyti, šįsyk jau numanome, su kuo susiduriame. Todėl pagalbos verslui priemonių paketas ant Vyriausybės stalo turi gulėti jau dabar – šįkart įmonės nebegalės kelis mėnesius tempti iš rezervų, kol Vyriausybė aiškinsis, kaip jiems padėti. Reakcija ir paramos skirstymo mechanizmai turi veikti greitai. 

Daugiau pagalbos, mažiau įsipareigojimų. Pasak smulkiųjų verslininkų atstovų, nemažai įmonių valstybės pagalbos paprasčiausiai nesikreipė – įsipareigojimai tam per dideli. Norint gauti paramą darbo užmokesčiui, verslas turi įsipareigoti bent pusmetį neatleisti darbuotojų. Iš pirmo žvilgsnio tokia sąlygą gali pasirodyti logiška, bet pažvelkime į situaciją iš smulkiųjų verslininkų pusės – beveik nelieka abejonių, kad antra banga bus. O kas toliau? Ar valdžia vėl neleis dirbti? Ar pajamos bus nulinės? Ar toliau reikės mokėti mokesčius? Aiškumo nėra. Tad įmonė, imanti valstybės paramą tokiomis sąlygomis, tik dar labiau didina savo rizikas. Blogiausiam scenarijui išsipildžius, toks verslas bus įpareigotas fiktyviai laikyti darbuotojus, mokėti atlyginimus ir toliau bristi į skolas. 

Vietoj to Vyriausybė galėtų mokėti įmonėms už turimas darbo vietas arba skirti tiesiogines išmokas darbuotojams, taip kompensuojant jų darbo užmokestį. Be krūvos biurokratinių barjerų, mėnesių laukimo, o iškart prasidėjus karantinui. Antra, vykdyti pirkimus iš mūsų verslo – taip užtikrinant mūsų įmonėms bent minimalias pajamas bei užsakymus. Tokiu atveju įmonės išlaikytų darbuotojus natūraliai, nes būtų užtikrintos, jog kuriama prekė ar paslauga bus parduota. 

Trys dalykai – aiški komunikacija, greitis bei pagalba su mažiau įsipareigojimų – receptas Vyriausybei, kaip realiai padėti verslui, jeigu sulauktume antrosios koronaviruso bangos. Nuoširdžiai viliuosi, kad šių priemonių neprireiks – tačiau tikėdamiesi geriausio, turime kartu ruoštis blogiausiam.  

Tokia fraze prieš 5 metus Kėdainiuose atsisveikinta su populistinės politikos simboliu tapusia Ledų švente. Ją nuo scenos tuomet pasakęs Darbo partijos įkūrėjas V. Uspaskich nedetalizavo, kodėl kasmet rugpjūčio pradžioje kone 15 metų organizuotas ir, ko gero, pasiteisinęs rinkėjų papirkinėjimas „nemokamais“ ledais ir pramogomis yra nutraukiamas. Žiūrint šių dienų akimis pasakytumėme – „neatlaikė konkurencijos, nes šiandien rinkėjams krinta jau nebe ledai, o pinigai. Ir juos dosniai mėto Vyriausybė, Prezidentūra, Seimas, o ne slaviškus keiksmažodžius į viešąjį vartojimą atvedęs odiozinis Kėdainių „verslininkas-politikas“.

Šiandien jau beveik niekam nebesvarbu, kad „dalinami“ pinigai ne asmeniniai, o pasiskolinti. Ir kad už dabartinės valdžios „dosnumą“ privalės susimokėti mūsų vaikai. Vieno nesuprantu, kodėl tris dešimtmečius kapitalizmo pamokas besimokančioje Lietuvoje vis dar tiek daug naivuolių, kurie tiki, kad apskritai būna „nemokamų“ ledų ar „nesavanaudiškai“, be intereso, padidintų pensijų ir pašalpų.

Ypač prieš eilinius rinkimus. Apie tuoj tuoj prasidėsiantį politinių pažadų dalinimo mastą – apskritai sunku kalbėti. Nors ne – verta. Kad dar 4-ri valstybės gyvavimo metai nebūtų nurašyti į nepasisekusiųjų kategoriją. Bet iš pradžių reikėtų įsivertinti 2016-2020 valdančiųjų kadenciją.

Paradoksas, tačiau privalu pripažinti, kad valstiečiai-žalieji laikėsi rinkėjams duotų pažadų. Nesąmonė? Ne, realybė. Užtenka dar kartą nupūsti dulkes nuo valstiečių 2016 m. rinkimų programos ir pamatysite dabartinę Lietuvą. Šioje programoje be kita ko buvo numatyta labai daug valstybės intervencijų, kišimosi, labai daug administracinių priemonių, draudimų.

Visur dominavo skirstymas ir beveik niekur nebuvo parašyta, o kaipgi mes uždirbsime šiuos pinigus. Argi tai ne dabartinė Lietuva, kur plėšomi žurnalai su prabangaus alkoholio reklama, skundžiami kaimynai dėl iš balkonų kylančių tabako dūmų, kuriamos įvairios valstybinės priežiūros ir reguliavimo institucijos pradedant šeimos tarybomis, baigiant valstybinėmis maisto prekių parduotuvėmis, vaistinėmis, bankais.

Svarbiausia, be jokios kontrolės, prisidengiant viruso baime, taškomasi skolintais pinigais. Milijardais eurų. Dosniai paskolintų iš po koronaviruso šoko vis dar neatsigaunančios, pasimetusios Europos Sąjungos.

Tarsi iš malūnsparnio valdančiųjų iniciatyva krenta eurai pensininkams, vaikams, šeimoms, nenorintiems dirbti bedarbiams, neefektyviems verslams, iš anksto pasmerktiems investiciniams (o gal pinigų įsisavinimo) projektams. Žodžiu, už mūsų vaikų ateitį asfaltuojami premjerų ir partijos bičiulių keliukai, klojamos trinkelės į užmarštim grimztančias vienkiemių kapinaites, betonu skandinamos unikalių istorinių paminklų apsuptyje esančios užliejamos pievos. Viskas vardan darnios Lietuvos.

Taip, kaip parašyta valstiečių-žaliųjų rinkiminėje programoje. Prieš 4 metus.

Tuomet už tokią realybe virstančią viziją, o gal tiksliau prieš tradicines valdžioje jau buvusias partijas, balsavo dauguma šalies rinkėjų. Balsų būta tiek daug, kad į Seimą galėjo patekti praktiškai bet kas. Tiesa, prieš tai pabuvojęs valstiečių rinkiminiame sąraše: ir asmeninė partijos pirmininko draugė, ir su kosmosu tiesiogiai be tarpininkų bendraujantis skiepų priešininkas, ir daug kitų atsitiktinių –  nei su politika, nei su valstybės valdymu nieko bendra neturinčių žmonių, kurių skiriamasis bruožas: nė vieno įregistruoto įstatymo projekto per 4 buvimo Seime metus, nė vieno viešo pasisakymo Seimo posėdžių salėje, bet drausmingas partinis balsavimas už draudimus, padidintus mokesčius, baudas, apribojimus, sugriežtinimus.

Galime sakyti, kad prieš 4 m. Lietuvos rinkėjai pirko į Naisių serialo pakuotę suvyniotą riebų valstietišką katiną. Nežinodami ar nesidomėdami turiniu, nusipirko prastą, gyvenimą kartinančią akcijinę prekę. Tačiau, kodėl tuomet dabar, kai jau žinoma iš kokio molio yra drėbti valstiečiai, už juos tebėra pasirengę balsuoti šimtai tūkstančių rinkėjų? Bent jau taip rodo sociologinės apklausos, kuriose valstiečiai nekaip neiškrenta iš populiariausių šalies partijų trejetuko.

Dar labiau sustambėjęs, Europos Sąjungos grietinėle permaitintas, karantino išpuoselėtas valstietiškas katinas jau nebe maiše. Jau žinome, kaip jis elgsis: ką darys, o ką ignoruos. Šį rudenį bus sunku rasti sau pasiteisinimą, kodėl balsuoji už tuos, kurie sistemingai formuoja išlaikytinio sindromą bei visiškai eliminuoja žmones motyvuojančias priemones, kurios skatina pačius žmones daryti tai, kas jiems patinka.

Aišku, šiandieninėje neprognozuojamumo ir baimės dėl sveikatos situacijoje karaliauja korona. O valdantieji tikrai nešykštės sau pagyrų dėl esą suvaldytos krizės. Tačiau vėlgi teisybės dėlei girtis būtų galima tik tuo atveju, jei krizė būtų suvaldyta neįlendant į skolas, o ne per kelis mėnesius dvigubai padidinant 3 dešimtmečius kontroliuotą ir mažintą valstybės įsiskolinimą.

Todėl šiandien nuoširdžiai bijau, kad po dar 4 valstietiškos gerovės metų Lietuva, kaip tie kėdainiečiai prieš penkmetį „Ledų šventėje“, liūdni ir nelaimingi stovės prie Seimo, o nuo scenos skambės: „Nu, blyn. Jūs išgerkit ar ką ir paplokit, juk tai nieko nekainuoja“.