A. Bagdonas. E-balsavimas Seimo rinkimuose – gyvenant karantino sąlygomis atrodo vis realiau

Koronavirusas pakeitė arba greitu laiku pakeis pasaulį. Lietuva nebus išimtis. Vos per kelias savaites šalyje jau atsiradę pokyčiai – stulbinantys. Nuotolinis darbas tapo norma: ne tik suaaugusiems, bet ir vaikams. Tą galintys daryti tėvai dirba iš namų, vaikai neina į mokyklas. Karantinas keičia verslo, tarpasmeninio bei viešojo bendravimo taisykles ir… politiką. Deja, bet tik ne ją.

Panašu, kad politikoje adaptacijos su nauja tikrove laikotarpis vyksta gerokai lėčiau nei kasdieniniame gyvenime. Čia pokyčiai, nebe diskusijos, irgi yra būtini ir, ko gero, neišvengiami. Juo labiau, kad vos už pusmečio – rinkimai į Seimą.

Kaip viruso šešėlyje atsidūrusi tauta rinks savo tautos atstovus? Ar rinks apskritai? Kaip rinkėjų masiškumu iki šiol neblizgėjusi Lietuvos demokratinė valdžios pakeitimo procedūra atlaikys saviizoliaciją ir galimą karantiną? Tai – klausimai, į kuriuos atsakymus turime žinoti jau dabar arba bent jau pradėti jiems ruoštis. Jei Lietuva nori išlikti demokratine valstybe.

Bet kuri krizė be neišvengiamų praradimų sukuria ir naujas galimybes. Tereikia jomis pasinaudoti. Šiuo atveju, kai faktiškai visas viešasis sektorius ir verslas yra priversti pereiti prie nuotolinio darbo, kai maisto ir prekių pristatymai internetu šoktelėjo į neregėtas aukštumas, Lietuva vis dar neturi galimybės už politikus per rinkimus balsuoti internetu.

Taip, koronavirusas, fizinis viešojo gyvenimo susitraukimas, kaip niekada iki šiol suaktualino būtinybę Lietuvoje turėti virtualųjį balsavimą. Paradoksalu, tačiau šiam sprendimui esame kaip niekada gerai pasirengę. Šiuo atveju, investicijos būtų minimalios – parengiamasis darbas jau padarytas, konkretūs įstatymo projektai jau parengti. Tereikia juos svarstyti ir jiems pritarti.

Užmaršiems priminsiu, kad dar 2006-aisiais Seimo nutarimu buvo patvirtinta balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcija. Tačiau per daugiau kaip 10-metį Seimas jau tris kartus atmetė arba grąžino iniciatoriams tobulinti Balsavimo internetu sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo įstatymo projektus. Paskutinį kartą prie šios temos rimtai buvo sugrįžta 2018-aisiais. Tuomet dabartinė Vyriausybė parengė visą būtinų pakeitimų paketą. Pritrūko tik politinės valios šiems sprendimams priimti.

Taip, balsavimas internetu per rinkimus yra nemenkas iššūkis, tai – aukštos rizikos projektas dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, dėl rinkimų svarbos valstybės gyvenimui. Akivaizdu, kad egzistuoja ne tik vietiniai, bet ir išoriniai geopolitiniai interesai šį procesą pakreipti atskirų suinteresuotųjų grupių naudai.

Antra, demokratinių rinkimų misija – užtikrinti visuomenės pasitikėjimą, kad valdžios rinkimai vyko sąžiningai, kas ir sukuria demokratinės valdžios teisėtumą. Būtent dėl saugumo užtikrinimo balsavimo internetu įteisinimo skeptikų nuolat reiškiamos abejonės iki šiol tapdavo bene pagrindine priežastimi, kodėl Lietuvoje vis dar nėra įtvirtinta tokia galimybė.

Tačiau dabartinė pasaulinė koronaviruso krizė parodė, koks pražūtingas gali būti lūkuriavimas ir nieko nedarymas. Tuomet „viruso cunamis“, vos per kelias valandas pakeičia dešimtmečiais kurtas bei derintas taisykles, reglamentus – visą visuomenę priverčia išgyventi priverstinę „šoko terapiją“. Todėl akivaizdu, kad nors dabar tai atrodo ir ne pirmos svarbos klausimas – „politines roges“ rudeniui reikia ruošti dabar – pavasarį.

Kodėl tą būtina padaryti dabar? Visų pirma, labai sunku prognozuoti, kokia bus šalies sveikata rinkimų dieną. Ar dar tebegalios karantinas? Ar piliečiams bus užtikrinta galimybė fiziškai ateiti į rinkimų apylinkę ir saugiai atiduoti savo balsą?  Be šių esminių, yra begalės kitų, bet ne mažiau svarbių, pavyzdžiui, rinkėjų aktyvumas, kuris Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Praėjusiuose prezidento, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo apie pusę tokią teisę turinčių rinkėjų, kai ES šalių rinkėjų aktyvumo vidurkis siekia apie 67 proc.

Įvairios sociologinės apklausos rodo, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų remtų idėją, kad per rinkimus būtų galima balsuoti ir internetu. Tą yra akcentavusi ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, kurios įsitikinimu balsavimas internetu turi potencialą itin reikšmingai palengvinti užsienio lietuvių dalyvavimą rinkimuose. Balsavimas internetu būtų itin naudingas užsienio lietuviams, gyvenantiems atokiuose pasaulio kraštuose: daugelyje Azijos šalių, Pietų Amerikoje. Šiose šalyse ambasados ar konsulatai yra itin toli, todėl galimybės fiziškai nuvykti praktiškai nėra, o balsuoti paštu taip pat beveik neįmanoma: kol iš ambasadų ar konsulatų yra išsiunčiami ir atgal parsiunčiami vokai su biuleteniais, rinkimai jau būna ir pasibaigę.

Šiuo metu balsavimas internetu visuose rinkimuose įteisintas Estijoje, iš dalies įteisintas Prancūzijoje, Šveicarijoje, Australijoje, Kanadoje ir JAV. Parengiamuosius darbus arba bandomuosius projektus įgyvendina dar apie 50 valstybių.

Nepamirškime, kad balsavimas rinkimuose yra viena svarbiausių demokratijos gyvavimo sąlygų, todėl jo prieinamumas, sudarant visiems piliečiams lygią ir lengvai įgyvendinamą galimybę balsuoti rinkimuose, yra vienas pagrindinių valstybės įsipareigojimų visuomenei.

Balsavimo internetu projektas yra rizikingas ir kompleksiškas, tačiau rizikos iš principo yra išsprendžiamos. Dabartinė valdžia ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė – ji yra tikra draudimų įvedimo čempionė. O kaip su galimybėmis?

A. Bagdonas. Atsiprašau grįžtančių lietuvių už sveikatai pavojingus valdžios eksperimentus

Karalius nuogas. Dabartinė “juodoji gulbė” – koronavirusas – parodė, ko iš tiesų verta mūsų valdžia. Kol absurdiški, sveiką protą aplenkiantys sprendimai-draudimai buvo priiminėjami ekonominio pakilimo laikotarpiu, buvo dar pusė bėdos. Žmonės vylėsi iškentėti iki kadencijos pabaigos. Tačiau kai iš rytų pusės driokstelėjo pirma įvairiapusė krizė – valdančiųjų šokamas „politinis striptizas“, kurį jie vadina krizės valdymu, pradėjo atiminėti ne tik žadą, bet ir likusius sveiko proto likučius.

Šią būseną iki skausmo taikliai apibūdino „dviratininkas“ Haroldas Mackevičius: „Kol valdžia nedarė nieko, tai nesimatė, kad nemoka nieko daryti.“

Į karantiną – su sergančiais ir sveikais nepažįstamaisiais

Naujausias valdžios sprendimas prievarta izoliuoti visus iš užsienio grįžtančius tautiečius. Sveikatos apsaugos ministro A. Verygos sprendime nustatyta, kad visi, grįžę iš užsienio be jokių išlygų (išskyrus, be jokio paaiškinimo apie išimties priežastį, diplomatus) 14 dienų turės būti privalomai karantinuojami savivaldybės paskirtose patalpose. Tą privalės daryti ir tie, kurie serga COVID-19, tačiau nepatiria simptomų.

VISI, BE ATRANKOS turi būti apgyvendinti savivaldybių paskirtose patalpose. Taigi, iš pradžių valdžia sumoka tūkstančius mokesčių mokėtojų eurų už tautiečių pergabenimą į Lietuvą, o po to jie be jokios atrankos yra sukišami į sunkiai suvokiamas bendrabutines sąlygas, kur saviizoliacija įmanoma nebent mintyse.

Nieko nuostabaus, jog pirminė idėja – rūpestis Lietuvos piliečiais, kad ir kur jie bebūtų – dėl nemokšiškai įgyvendinto priverstinio karantinavimo jau pirmąją naktį Vilniuje buvo subadyta peiliais.

Grįžti į Lietuvą? Ligonis 

Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė, kad jei dalis iš užsienio sugrįžusių lietuvių nesilaiko saviizoliacijos taisyklių, tai nuo šiol visus sugrįžtančius reikia traktuoti kaip potencialius užkrato nešiotojus ir suvaryti į bandą.

Policinė Vyriausybė kiekvieną pilietį mato kaip nusikaltėlį. Pritariu apžvalgininkui P. Gritėnui, kuris rašė, kad šios priemonės jau nebėra būtinosios, tai: “ čia jau nebe būtinosios priemonės, o piliečių sveikatai grasinanti ir pasitikėjimą institucijomis ardanti socialinė inžinerija. Vieni pasmerkiami rizikai, kad kitiems rizikos jausmas sumažėtų“.

Ironiška, kad koronavirusas, be jokių papildomų Lietuvos investicijų, galėjo padėti dabartinei valdžiai pradėti realizuoti tiek metų neva brandintą planą susigrąžinti į Lietuvą po pasaulį pabirusius ekonominius išeivius. Deja, vietoj organizuoto sutikimo, sugrįžę bendrapiliečiai yra patupdomi ne į saviizoliacijos ir karantino, o į priverstinės socializacijos ir padidinto susirgimo koronavirusu rizikos sąlygas.

Tai kokią žinutę Lietuvos valdžia siunčia visiems, išvykusiems iš Lietuvos?

„Grįžkite, mes pasirūpinsime jūsų karantinu. Patalpinsime jus grupėmis, be apsauginių kaukių ar respiratorių, pirštinių ir dezinfekcinio skysčio. Prašome supratingumo ir linkime likti sveikiems.”

Socialiniuose tinkluose žmonės klausia, nejaugi buvo sunku atidėti skrydį kitai dienai – kai valdžia bus pasiruošusi? “Daugelis iš mūsų galbūt net nevyktų jeigu žinotų kad mes būsime laikomi kaip gyvuliai, ar dar blogiau kaip kaliniai su grėsme užsikrėsti virusine liga. Mes esame patupdyti į ligos židinį be galimybės saviizoliuotis.”

Dar viena praleista proga 

Privalomas karantinas buvo galimybė užsienyje gyvenantiems lietuviams parodyti, kad Lietuva jų laukia ir jais yra pasiruošusi pasirūpinti.

A.Veryga šiandien pareiškė, kad dabar laikas apsispręsti – ar aukosime kai kurių žmonių teises vardan visų saugumo, ar vis dėlto pasirinksime natūralią atranką. Izoliacija esą pagrįsta noru valdyti užkratą.

O S. Skvernelis dalį grįžtančių tautiečių apskritai išvadino “ne žmonėmis”.

Karantinas ir  izoliacija būtini. Tačiau sprendimai turėjo būti parengti, aiškūs ir su koordinuotų veiksmų planu, parengtu “centro”, o ne nuleisti iš viršaus su prierašu „Vykdyti nedelsiant. Nediskutuojant“.

Grįžtančiųjų priėmimas turi vykti civilizuotai: patikrinimas oro ar jūrų uoste. Jei reikia – testuojama (juk testų jau turime, ar ne?). Patikrinimo metu vykdoma ir žmonių atranka: kam reikia medicininės pagalbos, kas gali izoliuotis savarankiškai, kam reikia padėti izoliuotis.

Juk dar tebesame Europos Sąjungos šalis, tai ir elkimės, kaip priklauso europiečiams. Nesityčiokime iš savo piliečių. Negalime į visus parvykusius žmones žiūrėti kaip į nusikaltėlius.

Taip, yra ir neatsakingų piliečių (kur jų nėra?): su jais turi būti elgiamasi atitinkamai, galbūt jiems gali tekti taikyti  ir sankcijas. Tačiau grįžusiems atsakingiems žmonėms turime sudaryti galimybę grįžti namo ir karantinuotis ten. Kai kurie jų tuo pasirūpino iš anksto.

Garsus Izraelio mąstytojas, knygų „Homo Sapiens“, „Homo Deus“ ir „21 pamoka XXI amžiui“ autorius Yuvalis Noah Harari šiandien parašė „Financial times“, nors man atrodo, kad mūsų valdžiai: „Rinkdamiesi tarp alternatyvų, turėtumėme savęs klausti ne tik kaip įveikti dabartinę grėsmę, bet ir kokį pasaulį norime paveldėti po to, kai audra praeis.“

A.Bagdonas. Bankrotas grožio verslui?

Džiugu, kad Seimas šiandien patvirtino ekonomikos stimuliavimo planą, tačiau negaliu neatkreipti dėmesio į sudėtingą savarankiškai dirbančiųjų situaciją. Dirbantiems pagal verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą ir turintiems stabdyti savo veiklą dėl viruso grėsmės, iki 3 mėnesių bus skiriama vos 257 eurų per mėnesį išmoka.

Būtent tokiu pagrindu dirba ir kitus įdarbina dauguma specialistų grožio industrijoje, kurių veikla šiuo metu yra visiškai sustabdyta. Jie negali aptarnauti klientų nuotoliniu būdu, daryti užsakymų “išsinešimui”, tačiau vis dar turi išlaikyti šeimas, mokėti nuomą už patalpas ir atsiskaityti su tiekėjais.

Sveikinu Vyriausybės sprendimą skolintis lėšų šios krizės padariniams likviduoti, tačiau lygiai taip pat svarbu užtikrinti, kad pinigai būtų panaudoti efektyviai. Piktinamasi, kad grožio specialistai ieško klientų nelegaliai, siūlo priimti procedūroms į namus, tačiau kaip kitaip išsilaikyti šiems smulkiesiems verslininkams su vos 257 eurų išmoka per mėnesį?

Susidūrus su šia krize, valstybės išmokos turėtų būti diferencijuotos pagal sektorius ir skirtingą žalos lygį kiekvienam jų. Bandant padalinti visiems po lygiai ir ignoruodami absurdišką grožio specialistų situaciją, susidursime su naujomis problemomis – karantinui pasibaigus galime ir neberasti kur apsikirpti.

A. Bagdonas. Ar valdžia prisidės prie smulkaus ir vidutinio verslo išsaugojimo ?

Nesitiki, kad tai, ką dabar matome šalyje yra  ne fantastinis Holivudo filmas, o realūs įvykiai pasaulį  apėmus COVID-19 pandemijai. Sienos uždaromos, kultūros renginiai bei  sporto turnyrai nutraukiami, žmonės raginami izoliuotis.

Tačiau net ir tokioms situacijoms valdžia turi būti maksimaliai pasiruošusi, todėl stebina Vyriausybės delsimas tik rytoj spręsti  dėl priemonių, kurios padėtų nuostolius patiriančiam verslui. Apyvarta maitinimo ir apgyvendinimo sektoriuose, pasak jų atstovų, jau dabar kritusi daugiau nei per pusę. 

Džiugu, kad socialinėse medijose plinta žmonių iniciatyvos remti verslą – užsisakyti maisto į namus ar perkelti rezervacijas, tačiau to neužtenka. Be principingo valstybės požiūrio nuostoliai šiam sektoriui bus milžiniški. Ir mes nekalbame apie dideles užsienio kapitalo įmones, kalbame apie kaimyno kepyklėlę, mėgstamiausią jūsų kavinę Vilniaus senamiestyje ar jaukius poilsio namus, kuriuose mėgstate leisti savaitgalius su šeima. Jų gali paprasčiausiai nebelikti, kartu sukuriant naują nedarbo bangą šalyje ir skyles biudžete dėl prarastų mokesčių. Viliuosi, kad Vyriausybė:

  • Priims sprendimą ne tik naudoti valstybės rezervo lėšas, bet ir skolintis iš ECB – krizės akivaizdoje pinigai kaip niekad pigūs, su minusinėmis palūkanomis. Skolinimosi nereikia bijoti – tokią praktiką jau taiko kelios ES valstybės, taip pat kaimyninė Estija.
  • Atsižvelgs į verslo prašymus lengvinti mokestinę naštą – atidėti GPM, PVM, Sodros, komunalinių ir kitų mokesčių įmokas.
  • Ieškos būdų, kaip kompensuoti darbuotojams pajamas, nepaliekant šios naštos verslui, negeneruojančiam pelno.  

 Krizės metu, nepamirškime, kad smulkus ir vidutinis verslas – tai kūrybingi mūsų draugai ir kaimynai, sunešantys daug mokesčių į valstybės biudžetą bei išlaikantys silpnesnius. Atėjo metas palaikyti juos.

A. Bagdonas. Trisdešimt Lietuvos sėkmės metų!

2020 m. kovo 11-ąją švęsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Tie 30 metų buvo ilgo, kartais skausmingo virsmo metai su daugybe transformacijų, ieškojimų, paklydimų, sėkmių ir nesėkmių. Bet šiandien mes minime šį jubiliejų kaip gražios sėkmės sukaktį.

1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis suteikė Lietuvos visuomenei politinės saviraiškos galimybę, o Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas atkūrė Nepriklausomą valstybę. Ko gero, simboliška, kad po dvejų metų priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija tapo ilgiausiai modernios valstybės istorijoje veikiančiu pagrindiniu šalies įstatymu, net ir politinių krizių akivaizdoje – stabilaus šalies vidaus gyvenimo garantu bei vakarietiškos geopolitinės orientacijos teisiniu šaltiniu.

Dainuojančią ir taikią revoliuciją bandyta užsmaugti ekonomine blokada, sušaudyti ir sutraiškyti tankų vikšrais, tačiau 1991-aisiais apgynėme savo Valstybę.

Lietuva šiandien – visavertė Europos ir pasaulio dalis. Daugeliui, be abejo, įgriso dažni priminimai, kad Lietuvos valstybė bent du kartus išlaikė egzaminus, patekdama į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, kad ji yra normali ir klestinti valstybė. Ir kad visuotinai pripažinta, jog Lietuva, kartu su Estija ir Latvija, yra vienintelės buvusios sovietinės respublikos, kurios sugebėjo sukurti stabilią demokratinę santvarką. Mums tai nėra tik žodžiai. Tai – nueitas kelias.

Kuomet dabarties politikai lenktyniauja pažadais apie socialinės atskirties mažinimą bei kuria žodinę gerovę visiems ir kiekvienam, lyg ir nedora būtų kalbėti apie ūkio laimėjimus. Tačiau reikia tik trumpo žvilgsnio į automobilių ir autobusų parkus, į kavines ir prekių perpildytas parduotuves, naujas statybas, žmonių aprangą, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius bei prisiminti, kaip Lietuva atrodė prieš 30 metų, kad įsitikintum, jog taip yra.

Įvairios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio bankas, „World Economic Forum“, „Transparency International“, „Freedom House“ ir kitos, kasmet skelbia metines ataskaitas apie demokratijos lygį, ūkio konkurencingumą, sąlygas verslui, spaudos ir kitų žmogaus laisvių gerbimą, gyvenimo kokybę, socialinę raidą ir t. t. Lietuva šių organizacijų laikoma pažangesne ir labiau išsivysčiusia negu trys ketvirtadaliai pasaulio valstybių.

Lietuviai, kaip yra taikliai pastebėjęs politologas Kęstutis Girnius, yra „akivaizdus kontrastas su estais ir ypač amerikiečiais, kurie erzinančiai atkakliai tiki savo šalies pranašumu ir visiems tai skelbia. Mes gi per gerai žinome ir per daug dėmesio skiriame trūkumams.“

Vis dėlto, vienas svarbiausių mūsų laimėjimų – Lietuvos piliečių karta, gimusi ir subrendusi Nepriklausomybėje. Tai – Laisvės karta, kuri ne tik naudojasi naujomis galimybėmis, bet ir jas kuria, gindama pamatinius demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių principus.

Naujosios kartos vardai skamba garsiausiose pasaulio scenose ir sporto arenose, o jų kūryba bei pasiekti rezultatai mus įkvepia, palieka žymų įspaudą pasaulio kultūros, meno ir sporto metraščiuose. Labai simboliška, tačiau šiai kartai priklausanti mano dukra Andra gimė būtent kovo 11-ąją ir šiais metais švęs savo 25-ąjį gimtadienį.

Nepriklausomybės laikotarpiu išlaikėme svarbius pilietiškumo ir bendruomeniškumo egzaminus, sustiprėjo mūsų visuomenė: sėkmingai veikia demokratiniai valstybės institutai, vertinamos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės.

Skamba trivialiai, tačiau pripažinkime, lietuviai taip saugiai ir pasiturinčiai kaip dabar dar niekada nėra gyvenę. Neabejotini dabarties laimėjimai ne tik mūsų nuopelnas. Tarptautinė konjunktūra buvo nepaprastai palanki. Draugiškai nusiteikusi NATO garantuoja Lietuvai saugumą, Lietuvos ūkio plėtrą stimuliuoja ES. Taip, kaip ir kiekviena valstybė turime ir begales problemų – pradedant emigracija, baigiant švietimu. Ir vis dėlto, Kovo 11-oji yra metas švęsti.

Lietuvos visuomenė gyvena unikalių galimybių akivaizdoje. Dabar – geriausias laikas įvertinti tai, ką jau turime, kuo galime didžiuotis, ir išnaudoti Nepriklausomybės teikiamas galimybes, drauge švęsti ir kurti mūsų Valstybės ateitį.

A. Bagdonas. Derybų aukcione išeivio kaina nukrito iki 250 eurų

Prezidentas G. Nausėda žiniasklaidai praėjusią savaitę paskelbė, kad iš derybų dėl Europos Sąjungos (ES) biudžeto jis grįžtąs su dideliu laimėjimu – 200 mln. eurų kompensacija už lietuvių emigraciją į kitas ES šalis, nes… „pasiekė Briuselio specialistų ir širdis, ir protus“. Sakyčiau, kontraversiškas pareiškimas. Mažų mažiausia. Dėl kelių priežasčių.

Visų pirma dėl to, kad susitarimas dėl 2021-2027 m. ES biudžeto dar toli gražu nepasiektas ir, kaip taikliai dėmesį atkreipė buvusi šalies vadovė D. Grybauskaitė, „kol nebaigei derėtis, negalima kalbėti apie tarpinius laimėjimus, nes jų gali nelikti“. Kita vertus, ką reiškia kelių šimtų milijonų kompensacija, kai preliminariai planuojama, kad Lietuvai ES investicijų finansinis paketas bus sumažintas net 24 proc., o finansavimo intensyvumas – nuo 85 proc. iki 55 proc.

Tebūnie prezidentas įsitikinęs, kad kompensaciją gauti pavyks, tačiau kokia žinutė yra siunčiama lietuviams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje? Matematika paprasta: svetur išvykusiųjų turime virš 800 tūkst., ES siūloma kompensacija už emigraciją – 200 milijonų eurų. Skaičiuojant labai grubiai, už kiekvieną emigrantą Lietuvai grįžta apytiksliai 250 eurų. Štai tokias kainas šalies vadovas „priklijavo“ emigrantams, nors kasmet valstybės lygmeniu organizuojamos įvairios iniciatyvos, kurių tikslas – išlaikyti ryšį su diaspora, parodant, kokia ji mums svarbi.

Viešai teigiama, kad tokios kompensacijos reikalauti esą logiška, kadangi lietuvių išeivija stipriai prisidėjo prie kitų valstybių ekonomikos augimo, o Lietuvai sukūrė didelių iššūkių socialinei sistemai. Kad ir kaip ten būtų, negalima lengvabūdiškai pamiršti, kad dauguma emigrantų nuolat siunčia pinigus artimiesiems Lietuvoje.

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio skaičiavimais, nuo įstojimo į ES Lietuva gavo apie 15 milijardų eurų paramos. Per tą patį laikotarpį emigrantai į Lietuvą pervedė… dar apie 15 milijardų eurų. Nekalbant jau apie sugrįžtančiųjų sėkmės istorijas. Tikrai ne dešimtimis skaičiuojami pasakojimai apie sukaupusius žinias ir patirtį bei sugrįžtančius į tėvynę lietuvius, kurie čia kuria verslus, darbo vietas, dalinasi gerąja Vakarų valstybių praktika. Todėl apibendrinta, galbūt tik derybose panaudota pozicija, kad visa mūsų išeivija griauna Lietuvos socialinę sistemą yra mažų mažiausiai neatsakinga. Ypač valstybės vadovui.

Apskritai, siekdami kompensacijų už emigraciją galimai kuriame pavojingą precedentą ateičiai. Klausimas ne retorinis: ar po kelerių metų nereikės mokėti kompensacijų Ukrainai ir Baltarusijai dėl Lietuvoje vis aktyviau įsikuriančių ukrainiečių ir baltarusių? Pavyzdžiui, pernai į Lietuvą imigravo rekordiškai daug užsieniečių – beveik 20 tūkstančių. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius maždaug padvigubėjo. Migracijos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 78 tūkst. užsieniečių, arba 2,8 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Tačiau vis dėlto bene svarbiausia, kad reikalaudami tokių kompensacijų tarsi patvirtiname, kad emigracija iš principo yra neigiamas bei kenksmingas dalykas, o svetur išvykę lietuviai mūsų valstybei yra tarsi skolingi.

Pasaulis per 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gerokai pasikeitė. Jaunimas studijuoja užsienyje. Suaugę žmonės keliauja ir ilsisi užsienyje. Užsienio kompanijose dirbantys lietuviai skraido po visą pasaulį. Be jokių lėktuvų ar greitųjų traukinių, prieš 100 metų iš Lietuvos buvo emigravę apie pusė milijono žmonių. Jau keturios kartos užaugo, o jų vaikaičiai ten tebekalba lietuviškai ir organizuoja išeivių dainų šventes. Kaip buvo lietuviais, taip ir liko. Kaip mylėjo savo šalį, taip ir myli.

Apskritai man nepatinka žodis „emigrantas“. Turim gražų lietuvišką žodį „išeivis“. Ir kas išvyko iš Lietuvos – jokie jie ne emigrantai. Jie – išeiviai. Lietuvos žmonės, išėję į pasaulį laimės ieškoti. Ir gerai, jeigu jie ją ten rado. Kol bus šalių, kur atlyginimai didesni, kur mokesčiai mažesni, kur socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos. Tačiau panašu, kad didžioji emigracijos iš Lietuvos banga baigėsi ir, tikėtina, artimiausiu metu nepasikartos, o šį dešimtmetį matysime daugiau į Lietuvą sugrįžtančių lietuvių nei iš jos išvykstančių.

Todėl yra vienas tikras dalykas, kurį Lietuvos politikai privalo padaryti: suteikti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę įgijus kitą, o ne prisidenginėti emigracija derybose dėl ES biudžeto.

A. Bagdonas. Lenkiška meškos paslauga regionų politikams

„Jerunda“, „Kotleto problema“, „Dvigubi standartai“ – tokiais menkinančiais epitetais dabartinės valdančiosios daugumos lyderiai apdalino kuklų praėjusios savaitės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimą, kuriame konstatuota, kad susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius priėmė interesų konfliktą keliančią dovaną ir taip pažeidė įstatymą. Konstatavo ir… nieko.

Gyvenimas eina toliau, ministras „pluša“, nes juk pažeidimas – „ne tokio masto“, o jis pats – „absoliučiai nepaperkamas“. Kaip taikliai pastebėjo Rimvydas Valatka, „jie manė, kad tai buvo istorija apie kotletus. Kaimiečiai nesuprato, kad istorija ta ne apie kotletus. Apie garbę ir taisykles“. Nuo savęs pridurčiau, kad dar ir apie pavyzdį, kurį aukščiausioje politikos lygoje „žaidžiantys“ politikai parodė kolegoms iš regionų. Šįkart politinių principų ir etikos kartelė buvo nuleista taip žemai, kad drąsiai galime sakyti, kad ją tiesiog numetė. Taip padarydami milžinišką meškos paslaugą regionams. Vieša paslaptis, kad savivaldoje, kur daugeliu atveju vyrauja požiūris – daugiau „ūkiškumo“, mažiau „politikos“, į etikos ir moralės dalykus visada buvo žiūrima atlaidžiau, lyg pro pirštus. Ir tik vakarietiškėjantys nacionalinių politikų elgesio pavyzdžiai po truputį skatino teigiamas permainas regionų politinėje kultūroje.

Po „valstietiškos“ reakcijos į tarnybinės etikos pažeidimus ignoruojantį ministrą, savivaldos politikų saviugdai galime ilgam dėti riebų brūkšnį. Arba kryžių. Kaip kam patogiau, nes esmė ta pati – nebeliko vertybinių orientyrų. Juk dabar kiekvienas už rankos pagautas, interesus painiojantis ar neetiškai besielgiantis vietos politikas galės jau neberaudonuodamas atrėžti: „Jerunda. Kotleto problema“.

Paradoksalu, kad į tokio regionų politikų elgesio tendencijas, dar prieš šį skandalą dėmesį buvo atkreipusi ta pati VTEK. Pavyzdžiui, savo 2018 m. ataskaitoje komisija pažymėjo, kad, daugeliu atvejų, asmenys, priimdami sprendimus, subjektyviai vertino savo pareigas (esą jie atlieka tik techninį veiksmą arba jų dalyvavimas neturi įtakos galutiniam sprendimui) ir mano, kad interesų konfliktas gali kilti tik tada, jei priimtas sprendimas tiesiogiai susijęs su jo paties ar jam artimo asmens gauta finansine ar kitokio pobūdžio nauda.

Daugeliui vietos politikų būna tikras šokas sužinojus, kad interesų konfliktą gali kelti net ir asmeniui nenaudingas sprendimas. Ką jau kalbėti apie kone chrestomatiniu tapusį vietos pareigūnų pasiteisinimą, jog viešus ir privačius interesus painiojantį sprendimą institucijos vadovas tiesiog buvo „priverstas“ priimti, nes buvo vienintelis galintis tą padaryti.

Nors jau senokai egzistuoja Lietuvos teismų praktika, kuri sako, kad esant priešpriešai tarp tiesioginių pareigų atlikimo ir interesų konflikto vengimo, ši priešprieša turėtų būti sprendžiama viršenybę teikiant pareigai vengti interesų konflikto.

Dabar tuo jau niekas nebepatikės. O ir kam? Juk politinė Lietuvos tikrovė yra tokia, kad net ir oficialiai konstatavus pažeidimą, praradus Prezidento pasitikėjimą, o asmeniniams reitingams nusileidus žemiau „plintuso“, galima ir toliau ramiai „dirpti“. Ministru.

Dar vienas pastebėjimas. Bet kurioje iš 60-ties Lietuvos savivaldybių tarybų Etikos, Antikorupcijos komisijų ir kontrolės komitetų pirmininkais gali tapti tik nepriekaištingos reputacijos tarybos nariai, per pastaruosius keletą metų nesupainioję viešųjų ir privačių interesų. Kyla jau nebe retorinis klausimas: esant pažeidimui vietos politikai negali užimti pareigų, o štai ministrai, be jokių pasekmių, toliau dirba.

Atsiprašau, sumelavau – ne tik ministrai, bet ir merai. 2019-05-29 posėdyje VTEK nusprendė, kad Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis nesuvaldė interesų konflikto ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Tyrimo duomenys rodo, kad 2017–2018 m. politikas nenusišalino savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstant 10 klausimų, susijusių su „Paslaugos Neringai“ ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“, kuriose dirbo su jo privačiais interesais susiję asmenys. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Ir jokių pasekmių. Tik orientyrai ateičiai.

A.Bagdonas. Švęskime laisvę, nepamiršdami jos kainos!

Jau dvidešimt devynerius metus Sausio 13–oji mums, lietuviams, yra kitokia. Kiekvieną kartą minint šią datą mūsų širdyse atgyja pasididžiavimo, pagarbos, liūdesio, tikėjimo ir patriotiniai jausmai. Šią dieną, mirties kaina iškovota laisvė tapo ateities kartų gyvenimo gyvavimo pagrindu. Nedaug mūsų istorijoje tokių dienų, kai džiaugsmas sumišęs su netekties liūdesiu, todėl Sausio 13–toji – ypatinga.

Ir nors kiekvienais metais pagerbiame tuos, kurie savo kūnu ir krauju iškovojo laisvę, švenčiame savo tautos triumfą prieš terorą ir prievartą, o šiandieninėje visuomenėje laisvė yra tapusi savaime suprantamu dalyku, vis dėlto, nevalia pamiršti, kokia didele kaina ji buvo įgyta. Šiandien mes galime niekieno nevaržomi švęsti, streikuoti, kurti verslus, keliauti, rinktis savo karjeros kryptį, o prieš kiek daugiau nei 30 metų tai buvo tik svajonė.

O kaip elgtumėmės tos laisvės netekę? Kaimyninių šalių pavyzdžiai mums rodo, kad laisvė – laikinas ir trapus dalykas, bet svarbiausia jos sąlyga – vienybė ir pagarba savo šaliai, istorijai, vertybėms ir tradicijoms.

Ir iš tikrųjų, realūs pavyzdžiai rodo, kokia didelė yra laisvės kaina. Nereikia net toli keliauti norint pamatyti, kaip laisvė atimama 21 amžiaus demokratinėse valstybėse. Ukrainos ir Rusijos konfliktas lietuviams turėtų priminti, kaip sunkiai buvo iškovota mūsų nepriklausomybė ir kokia ji yra brangi.

Tiesa, pasikėsinimų į laisvę galima matyti ir šalies viduje. Kibernetinės atakos, įvairūs žodžio laisvės ribojimai šiandieninėje Lietuvoje yra tikra, nesugalvota problema. Aukščiausių šalies vadovų, Seimo narių vieši pasisakymai, kad mažuma turi paklusti daugumai, kad valdžios kritikuoti negalima, ne tik kelia nerimą, bet ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Noras vis labiau riboti žodžio laisvę viešojoje erdvėje ir taip nutildyti kritikuojančiuosius – žlugdo laisvę. Sausio 13–tają ypač svarbu prisiminti, už ką kovojo mūsų didvyriai, ir tai apginti.

Taip pat turime dar kartą, tyliai ar garsiai, viešai ar privačiai paklausti savęs, ką mums čia ir dabar reiškia laisvė. Kas būtume be jos? Laisvės gynėjų aukos dėka turime tą galimybę. Šiandien, kai šalies miestuose ir kaimuose pradės kilti ir suplevėsuos Lietuvos trispalvė, aš įžvelgsiu prasmę kiekvienoje spalvoje. Tai mūsų tautos kančios ir pergalės spalvos. Tai mūsų laisvės ir ištikimybės priesaika sau ir savo šaliai. Švęskime laisvę, nepamiršdami jos kainos!

A. Bagdonas. Galimybė vs Gerovė – ką rinksis mąstantis žmogus?

Prezidento Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos pagrindinė žinutė apie gerovės valstybės kūrimą, panašu, pasiekė nemažą dalį Lietuvos piliečių. Žmonės savo balsais išreiškė norą, jog gerovė turėtų būti pasiekiama visiems: medikams, mokytojams, gaisrininkams, mokslininkams, investuotojams, verslininkams, ūkininkams, pensininkams, socialiai remtiniems žmonėms…

Tiesa, akivaizdu ir tai, jog „gerovės valstybę“, kiekvienas įsivaizduojame labai skirtingai. Nerimą kelia tai, kad Lietuvoje politinė ir ekonominė tikrovė dažnai pernelyg supaprastinama: štai padidinsim mokesčius, tada perdalinsim, arba iš vienų paimsim, kitiems atiduosime – ir visiems bus gera. Tačiau ar tikrai kelias į gerovės valstybę yra grįstas tik didesniu padalijimu?

Taip, skurdas ir didėjanti pajamų nelygybė Lietuvoje yra akivaizdūs, todėl spręstini neatidėliojant. Vis dėlto, man kelia didelių abejonių, ar iš didesnių mokesčių gerovę planuojanti statyti valstybė yra pats efektyviausias ir geriausias tokios „statybos rangovas“.

Pripažinkime – ekonominis Lietuvos piliečių pasitikėjimas savo valstybe pamatas – silpnokas. Tą įrodo net ir ekonomikos pakilimo fazėje nusidriekęs nemenkas ekonominis „šešėlis“. Vieno žymiausių šešėlinės ekonomikos tyrėjų austrų profesoriaus Friedricho Schneiderio skaičiavimais, šešėlis Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai sudaro 16 proc. bendrojo vidaus produkto, Lietuvoje – apie 22 proc. Tai reiškia, kad šiuo metu šešėlyje Lietuvoje vis dar gali būti apie 10 mlrd. eurų – milžiniška suma, kuri leistų finansuoti net pačius ambicingiausius projektus.

Kai gyventojų pasitikėjimas savo valstybe ir gaunamos pajamos turi tokią didelę reikšmę šešėlio paplitimui, akivaizdu, kad norint ekonominę veiklą iš jo ištraukti, reikia orientuotis į tai, kaip padaryti, kad legaliai veikti būtų lengviau. Viskas lyg ir aišku, tačiau… kažkodėl didžioji dauguma dabartinės valdžios taikomų priemonių Lietuvoje yra orientuotos tik į tai, kaip geriau identifikuoti ir pagauti pažeidėjus. Tokių priemonių, kurios būtų nukreiptos į reguliavimo ar mokesčių naštos mažinimą – mažuma.

Ko gero, motyvacijos savo sunkiai uždirbtais eurais prisidėti prie visų mūsų „bendro reikalo“, vadinamo valstybe, nedidina ir ganėtinai neefektyvus biudžeto išteklių naudojimas bei investicijomis vadinamas elementarus „pinigų įsisavinimas“. O kur dar neretėjantys lėšų iššvaistymo, korupcijos skandalai.

Štai Diana Vilytė, buvusi Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė, kartą yra sakiusi, kad nuo 5 mlrd. eurų, kuriuos per metus valstybės institucijos išleidžia viešiems pirkimams, dėl neskaidrumo prarandama apie 20 proc., t.y. apie milijardą eurų. Todėl valstybė, užuot dar giliau lindusi į mūsų asmenines kišenes, galėtų sąžiningai atlikti savo pačios namų darbus – pavyzdžiui, išskaidrinti viešuosius pirkimus (tuos pačius, kurie per metus Lietuvos šešėlį pamaitina milijardu eurų).

Dar vienas netiesioginis biudžeto pildymo rezervas – mokesčių įstatymų išimtys. Jų patyrę auditoriai Lietuvoje priskaičiuoja apie tūkstantį. Jei bent pusė tokių išimčių praeitų elementarų „kaštų ir naudos“ analizės testą, neabejoju, valstybės biudžeto kišenės gerokai pasunkėtų. Užkardžius kelią įvairioms mokesčių schemoms ir mokesčių slėpimui, ko gero, pavyktų ne tik padidinti valstybės biudžetą, bet ir, galbūt, sumažinti esamus mokesčius.

Tačiau, ko gero, dar svarbiau yra keisti tiek pačios valstybės, tiek gyventojų požiūrį į mokesčių mokėjimą. Kol kas mokesčiai Lietuvoje, daugumoje atveju, vis dar yra surenkami (kaip kokia duoklė), o ne mokami.

Mūsų, liberalų nuomone, mokesčiai turėtų kuo arčiau priartėti prie juos mokančių žmonių, t.y. norint didinti mokesčių mokėjimo bazę, reikia leisti asmenims patiems nukreipti dalį mokesčių į sritis, kurias jie laiko prioritetu, taip skatinant gyventojus būti sąmoningais mokesčių mokėtojais.

Nesakau, kad mokesčiai yra absoliutus blogis, tačiau papildomi mokesčiai galėtų atsirasti tik su aiškiu motyvaciniu pokyčiu, t.y. derėtų apmokestinti tai, ko gali išvengti, kad būtų galimybė rinktis. Tokio „mokesčio“ pavyzdys galėtų būti, kad ir atliekų rūšiavimas, kur tą darantys tiesiog moka mažiau.

Šiandien matome, kad kai kurių profesijų žmonės, netgi užkopę į savo karjeros Olimpą, negali pasidžiaugti nė oriu uždarbiu. O ką jau kalbėti apie orų gyvenimą. Priiminėjant 2020 m. biudžetą, aiškiai pamatėme, kad dabartinė valdžia gerovę nusprendė kurti vidurinės klasės sąskaita. Todėl galbūt reikėtų pradėti galvoti apie galimybes, o ne vien apie abstrakčią gerovę? Nustoti žadėti neįmanomą ir suteikti žmonėms progą patiems susikurti gyvenimą tokį, kokio jie nori?

Valdžios atstovai neturi garantuoti gerovės, jų pareiga – suteikti vienodas sąlygas žmonėms tą gerovę susikurti patiems. Juk ir praėjusių metų pabaigoje nuvilnijusių streikų metu buvo transliuojama aiški žinutė: „Atlyginkite mums už mūsų sunkų darbą.“ Kitaip tariant: „Suteikite galimybę mums užsidirbti.“

Kad visi žmonės iš prigimties yra laisvos ir nepriklausomos asmenybės, kalbama ir liberalizmo paradigmose, todėl ir mes teigiame, jog galimybes dirbti, užsidirbti ir save realizuoti privalo turėti kiekvienas žmogus.

Mūsų šalies intelektualai tiesiog neišgyvena iš to, ką uždirba. Negana to, sunkiai dirbanti vidurinioji klasė yra apkraunama papildomomis naštomis: nekilnojamojo turto, automobilių taršos mokesčiai, dar didesnis individualios veiklos apmokestinimas. Sveikos valstybės stuburas – vidurinioji klasė yra vis labiau išnaudojama kaip skurstančios valstybės donorė.

Noras didinti mokestinę naštą dirbantiems bei kuriantiems piliečiams yra antiliberalus reiškinys. Tokiu būdu yra didinamos valstybės lėšos, tačiau kartu išsipučia tų lėšų administravimo aparatas. Eidami šiuo keliu, mes vis auginame pašalpų gavėjų armiją, kuri vieną dieną nusitemps su savimi ir visą sunkiai dirbančią viduriniąją klasę.

Šiandieninis liberalų atsakas gerovės valstybės kūrėjams – galimybių Lietuva, kurioje valdžia kuo mažiau kišasi į žmonių santykius, o piliečiams suteikiama kaip įmanoma daugiau galimybių pasirinkti savo ateitį.

A. Bagdonas. Kalėdinė socialdemokratų dovana – „vizos“ Neringos svečiams

Artėjant gražiausioms metų šventėms Neringos socialdemokratai „kalėdinėmis dovanomis“ nusprendė pradžiuginti Neringos miesto svečius, kurie kitų metų vasarą planuoja aplankyti miestą. Nuo kitų metų birželio 20 dienos visiems norintiems atvykti į Neringą lengvuoju automobiliu teks dar labiau paploninti pinigines ir susimokėti 30 eurų vietinės rinkliavos mokestį.

„Viešai sprendimo būtinybė aiškinama tuo, kad trūksta lėšų miesto infrastruktūros tvarkymui, neva taip pat siekiama sumažinti  pastaraisiais metais ženkliai išaugusius automobilių srautus. Deja, realybė yra kitokia: nors vietinių rinkliavų dydžiai kasmet auga geometrine progresija, bet sutvarkytų gatvių, ištiestų naujų ar rekonstruotų dviračių takų, įrengtų naujų automobilių stovėjimo aikštelių ieškoti reikia su žiburiu“, – sprendimą didinti įvažiavimo į Neringą mokestį kritiškai vertina Neringos savivaldybės tarybos opozicijos lyderis, liberalas Andrius Bagdonas.

Mokesčių didinimą kone aklai nuo centrinės Lietuvos valdžios kopijuojantys Neringos socialdemokratai reikšmingai nutyli, kad nors rinkliava yra tikslinė – surinkti pinigai vis tiek pateks į bendrą miesto biudžeto „katilą“.

„Surinkti pinigai greičiausiai niekur nedings, tačiau ar jie atiteks būtent miesto infrastruktūrai gerinti, klausimas tikrai ne retorinis. Faktas – Neringos miesto infrastruktūra yra visiškai susidėvėjusi, daugelis pėsčiųjų takų netvarkyti dar nuo sovietmečio, dviračių takas yra avarinės būklės, o daugelis automobilių parkavimo aikštelių Nidoje, Juodkrantėje, Preiloje ir Pervalkoje paskutinį remontininką matė, kai už darbus dar buvo atsiskaitoma rubliais“, – akcentuoja A. Bagdonas.

Neringos gyventojams ir ypač jos svečiams sunku paaiškinti, kodėl per pastaruosius kelerius metus nuolat didinamas įvažiavimo mokestis, o meras Darius Jasaitis kaip užsikirtusi patefono plokštelė kartoja, kad papildomi pinigai yra reikalingi įsisenėjusioms automobilių srautų sureguliavimo bei automobilių statymo problemoms spręsti. Tačiau atvykus į miestą akis bado gatvių skurdas, išsiklaipę šaligatviai ir aprūdijusiomis grandinėmis aptvertos, tuščios ir apleistos  savivaldybei priklausančios automobilių stovėjimo aikštelės.

„Čia matau bent dvi problemas. Visų pirma, jeigu yra renkamos tikslinės rinkliavos, jų panaudojimas privalo būti tikslinis. Savivaldybė turi aiškiai nurodyti, kaip, kam ir kur bus panaudoti papildomai atsiradę pinigai. Antra, manau, kad praėjus 30-iai Lietuvos nepriklausomybės metų, miesto vadovai vis dėlto turėtų inventorizuoti visą pusiasalio parkavimo sistemą. Neabejoju, kad vidinių rezervų būtų galima rasti ne tik įveiklinant apleistas savivaldybės, bet ir privačias automobilių statymo aikšteles. Tačiau kol kas atrodo, kad savivaldybės vadovams rasti bendrą kalbą su vietos verslu yra sunkiau, todėl pasirenkama eilinį kartą apkrauti didesniais mokesčiais atvykstančius miesto svečius“, – Neringos savivaldybės sprendimus kritikuoja A. Bagdonas.

Bagdonas Neringos socialdemokratams siūlo daiktus vadinti tikraisiais vardais – įvažiavimo į Neringą mokesčio padidinimas iki 30 eurų prilygsta, o kai kuriais atvejais ir gerokai lenkia, mokesčiui už vizas į populiariausias turistines šalis.

„Jeigu kitąmet nepabūgsite nusipirkti „vizos“ į Neringą, privalote žinoti ir tai, kad ją turėsite nusipirkti kiekvieną kartą automobiliu kirtę Neringos miesto teritorijos riboženklius. Pavyzdžiui, nusprendę aplankyti Jūrų muziejų ar dar blogiau – nuvažiavę į pačią Klaipėdą. Turtingų Kalėdų visiems Jums linki vizų režimą Lietuvai įsivedusi Neringos valdžia“, – ironizuoja liberalas A. Bagdonas.