„Trolinimas“ neįmanomas be citatų. Tad jos šįkart dvi. Viena – klasika, o kitai toks likimas negresia. Kodėl? Paskaitykite, palyginkite ir suprasite. Jei ne, paaiškinsiu, kaip supratau aš, Lietuvos pilietis, premjero priverstinai karantinuojamas jau trečią ir bijau, ne paskutinį mėnesį.
„Dabar kai kurie opozicinių partijų lyderiai iššoka – tokie zuikučiai iš urvelių: du mėnesius ausytės buvo suglaustos, baimė, tyla, kas čia bus, kaip čia bus. Dabar, kai situacija iš esmės suvaldyta (…), tai dabar labai lengva sakyti, kad gal nereikėjo to ar kito daryti“ – interviu „Lietuvos rytas“ sako premjeras S.Skvernelis.
„Staiga visai pro šalį praskuodė Baltasis triušis rausvomis akimis. Nieko čia ypatinga. Tačiau kai Triušis lyg niekur nieko išsitraukė iš kišenėlės laikrodį ir žvilgtelėjęs į jį nuskuodė toliau, Alisa pašoko nudiegta minties, kad niekada lig šiol nebuvo mačiusi triušio nei vilkinčio liemenę, nei traukiančio iš kišenėlės laikrodį, taigi degdama smalsumu nusivijo jį per pievą ir pačiu laiku spėjo pamatyti neriantį į platų triušio urvą po gyvatvore. Dar akimirka, ir Alisa smuko iš paskos nė nepasvarsčiusi, kaipgi reikės iš jo išlįsti“ – L.Carrol „Alisa stebuklų šalyje.“
COVID-19 sukelta pasaulinė pandemija visai pokarinei ir po jos sekusioms kartoms yra tarsi juodoji gulbė. Daugelis mūsų gyvenime nėra patyrę nieko panašaus. Todėl ir atsakas į šią sveikatos, socialinę ir ekonomikos krizę negalėjo būti šabloniškas. O gavome visuotinį šalies karantiną. Vienu Vyriausybės vadovo parašu – visiems Lietuvoje 2020 m. kovo 16 d. buvusiems žmonėms buvo nustatytos darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygos; nutarimais sureguliuotas viešasis, ūkinis, politinis ir net privatus gyvenimas.
Tiesa, vidutiniškai kas antrą trečiadienį, Vyriausybės posėdyje, premjeras, kaip tas Baltasis triušis rausvomis akimis, lyg niekur nieko išsitraukia iš kišenėlės laikrodį ir po milimetrą kitą atlaisvina kilpą, kurią užsinėrusi neša Lietuvos visuomenė. Juk karantinas, milijonai sergančiųjų, tūkstančiai mirštančiųjų visame pasaulyje nuo koronaviruso. Baisu. Todėl ir urvas, į kurį mus prieš 3 mėnesius nepasitaręs įviliojo premjeras, jau nebaugina. Ir ankštuma – tiek socialinė, tiek politinė, tiek ekonominė nebe taip erzina. Juk kariamas ir šuo pripranta. Supranta tai ir mūsų premjeras. Todėl visuomenės solidarumu ir medikų pasiaukojimu, ne valdžios gebėjimais pandemiją suvaldęs, karantino urvo šeimininkas dabar pradėjo dosniai „dalintis“. Žmonėms – ateities kartų sąskaita paskolintus pinigus pažadėjo, politiniams oponentams – tariamo neveiklumo per krizę „Dovydo žvaigždes“ klijuoti pradėjo. Kad visi žinotų, kas per krizę dirbo, o kas tik „lūkuriavo“. Kad per rinkimus, prisimintų „dosnią“ urvo šeimininko, atsiprašau, premjero ranką, o ne naivią, demokratijos ir atsakomybės reikalavusią Alisą – politinę opoziciją.
Tiesa, kol kas ir pinigai, ir „etiketės“ – tik žodžiai. Pavyzdžiui, padalinti pažadai – savarankiškai dirbantiems skirti po 257 eurus per mėnesį, o prastovose esantiems samdomiems darbuotojams – minimalų mėnesinį užmokestį ne visada pasiekia adresatus. Kaip ir 18 proc. padidinti atlyginimai su pandemija pirmose fronto linijose stovinčių gydytojų ir slaugytojų kišenes.
Panašu, kad Lietuvos valdžia vis dar taupo, nors akivaizdu, kad šita krizė reikalauja kitokių sprendimų nei 2008-aisiais. Šiandien Europa ir likęs pasaulis karantiną bando išgyventi verslui ir darbuotojams mokėdami tiesiogiai. Daug. Be garantijų ir užstatų. Vardan išlikimo.
Pavyzdžiui, „senoji Europa“ kompensuoja žmonėms kone visą prarastą atlyginimą, įmonėms be jokių prašymų per 24-48 valandas perveda kelių mėnesių apyvartos kompensaciją, kad tik jos galėtų vykdyti tarpusavio įsipareigojimus, kad tik neužsidarytų. Ir dar atidaro lengvus kreditus su valstybės garantija.
Beprecedentė krizė net eurobiurokratus privertė pamiršti visus biudžetų „tvarumus“ ir „atitikimus kriterijams“ – svarbiausia išlikti. Todėl ES koronaviruso suvaldymo politika leidžia kompensuoti prarastas pajamas ne tik darbuotojams, bet ir ištisiems sektoriams; leidžia šalių valdžioms praktiškai nevaržomai skolintis, kompensuoti žalą nukentėjusiems, kitur perskirstyti anksčiau suplanuotas lėšas. Galimybės yra, tereikia jomis pasinaudoti. Tačiau tam Lietuvos biurokratinis aparatas, valdantieji ir Vyriausybė turi pabusti. Darbo vietą net ir urve galima prarasti per minutę, o ją atkurti užtrunka mėnesius ar net metus.
Per šiuos mėnesius „premjero urve“ Lietuva išgyveno ne tik saviizoliacijos sindromą, bet ir skaitmenizacijos revoliuciją. Pastarosios dėka mokiniai ir biurų darbuotojai nuotoliniu būdu baiginėja mokslo metus bei tęsia darbus. Gamybos įmonės dar labiau atsigręžė į robotizacijos sprendimus, kurie mažina gamybos procesų priklausomybę nuo darbo rankų ir padidina saugumą, nes taip darbuotojai gali išlaikyti didesnį atstumą vieni nuo kitų. Taip pat nepamirškime suklestėjusios prekybos internetu – pradedant maistu, baigiant knygomis. Šie pokyčiai – giluminiai. Pandemijai pasibaigus, per karantiną susiformavę įpročiai ko gero liks. Turime jų nebijoti, o stiprinti bei plėsti, nes panašu, kad panašios krizės bus linkusios kartotis ir ateityje.
Ką dar be skaitmenizacijos skatinimo, būtinosios finansinės gyvybės verslui užtikrinimo dar galėtų padaryti valdžia – tai nustoti gąsdinti ir drausti. Sustabdyti gyvenimą ir ekonomiką didelio proto nereikia, o štai jį atkurt – reikia bent minimalių gebėjimų. Todėl išmintingiau būtų bent jau netrukdyti tą darantiems. Ir šiuo metu, prasidėjus kalendorinei vasarai, turbūt yra pats laikas Baltajam triušiui nustoti žvilgčioti į karantino laikroduką, nusiimti „gelbėtojo“ liemenę ir leisti Alisai išlįsti iš karantino urvo.