Kategorija: Be kategorijos

Pandemija ypač stipriai sukrėtė turizmo sektorių – keičiasi keliavimo taisyklės, tenka prisitaikyti prie naujų saugumo reikalavimų. Bet žmonių poreikis atostogauti niekur nedingo. Ateinanti vasara bus puiki proga vietiniam turizmui įrodyti, jog alternatyva poilsiauti savo šalyje yra ne ką prastesnė nei užsienyje. Pekine ar Dubajuje jau tampa populiaru atostogauti tiesiog savo mieste, ar negalėtume ir Lietuvoje skatinti tokią tendenciją?

Daugėja prognozių, jog antrąją metų pusę karantino ribojimai švelnės, tačiau natūralu, kad vedami atsargumo, dalis žmonių dar susilaikys nuo kelionių į šiltuosius kraštus. Tai reiškia dar vieną didelę turistų bangą Lietuvos kurortuose, ypač – pajūryje.

Vietinio turizmo tendencijos panašios visoje ES. „Eurostat“ duomenimis, nors 2020-ųjų balandį, per patį pirmosios pandemijos bangos įkarštį, vietinis turizmas buvo kritęs net 90%, jau liepą rodikliai sugrįžo į tą patį lygį, kaip ir 2019-aisiais. Prognozės geros, tad tereikia tinkamai atlikti namų darbus.

Remiantis 2020-ųjų birželį vykdytu „Keliauk Lietuvoje“ tyrimu, paklausa vietiniam turizmui išlieka aukšta. Net 67% apklaustųjų atsakė, jog per pastaruosius 12 mėnesių bent kartą keliavo po Lietuvą su nakvyne. Renkantis maršrutą, keliautojai labiausiai atsižvelgia į tokius aspektus, kaip apgyvendinimo vietų kokybės ir kainos santykis, bendra infrastruktūra ir lankytinų objektų pasiūla. Lietuvos kurortai pasižymi stulbinančia gamta, todėl norėdami pasiekti dar geresnius vietinio turizmo rodiklius, turime užtikrinti modernią infrastruktūrą, pirmiausia – išspręsti logistikos klausimus.

Viena populiariausių priemonių kelionėms po Lietuvą išlieka nuosavas automobilis. Vietinis turizmas turi stengtis į paslaugas įtraukti tą grupę turistų, kurie neturi automobilio, nevairuoja ar vairavimas jiems tiesiog nedera su poilsiu. Esu įsitikinęs, kad tai didelis klientų srautas. Taip pat turime skatinti ir labiau ekologiškas susisiekimo priemones. Štai į vieną unikaliausių Lietuvos kurortų – Kuršių Neriją, kol kas daugiausiai keliaujama senomis, gamtai nedraugiškomis transporto priemonėmis. Į šį kraštą galėtų plukdyti modernūs, elektra varomi, greitaeigiai laivai.

Turėtume didinti ir elektra varomo viešojo transporto alternatyvas, kad iš didžiųjų miestų į pajūrį viešuoju transportu vyktume ne tik patogiai, bet ir ekonomiškai. Mūsų kurortai taip pat turėtų būti labiau pritaikyti dviratininkams bei pėstiesiems. Šiuo metu nėra integruotos transporto sistemos, todėl keliautojams atostogų metu sunku keisti ar derinti skirtingas transporto rūšis.

Bendrai turizmo sektoriaus veikla sudaro net 5% Lietuvos BVP, tačiau tai – ne tik skaičiai valstybės biudžete, bet ir žmonės. Šioje srityje iš viso skaičiuojame apie 55 tūkst. darbuotojų. Per 2020-uosius nemažai dalis jų prarado darbo vietas, atsidūrė prastovose ar dirbo už mažesnį užmokestį. Tai ne tik kelionių agentūrų darbuotojai, bet ir apgyvendinimo, maitinimo įstaigų personalas.

Turizmas kuria ilgą ekonominę grandinę, kurios sukurtomis paslaugomis gali naudotis ir vietiniai gyventojai. Manau, kad lokalaus turizmo skatinimas gali prisidėti ne tik prie didžiųjų kurortų, bet ir prie regionų gyvybingumo.

Turime išgirsti turizmo veikla užsiimančius žmones, jie geriausiai žino situaciją. Laikas suprasti, kad „lietuviškas turizmas“ nėra tik šašlykai prie ežero ar kaimo turizmo sodybos. Išvažiuojamieji ofisai, vandenlenčių ar vėjalenčių parkai, konferencijų salės senuose dvaruose ar kukurūzų labirintai… Iniciatyvų daug, bet pirmiausia reikia žiūrėti sistemiškai, numatyti optimaliausias priemones, kurios skatintų vietinio turizmo plėtrą.

Valstybės pagalbos resursai riboti, tad negalime tiesiog parašyti „viskas įskaičiuota“. Tam Seimo Ekonomikos komitete pristačiau vietinio turizmo skatinimo strategijos iniciatyvą, kurią tikiuosi pavyks išdiskutuoti ir patvirtinti jau pavasario sesijoje. Pandemija suteikė progą vietiniam turizmui atsinaujinti ir tapti svarbiu žaidėju šalies ekonomikoje, būtų apmaudu ją nepasinaudoti.

Sausio 25 d. įvyko liberalo Andriaus Bagdono inicijuotas Seimo Neringos bičiulių grupės susitikimas su Neringos miesto meru Dariumi Jasaičiu bei savivaldybės atstovais. Jo metu aptarta šių metų Lietuvos kultūros sostinės 2021 programa bei kiti svarbiausi Neringos savivaldybės klausimai.

„Džiaugiuosi tokiu aktyviu Neringos bičiulių parlamentinės grupės narių įsitraukimu diskusiją su miesto meru. Išgirdome daug vertingų pasiūlymų, kaip realiai galime spręsti Neringai aktualiausius klausimus. Kryptis aiški – darnus turizmo vystymas, išsaugant unikalią Kuršių Nerijos gamtą”, – teigė Neringos bičiulių grupės pirmininkas A. Bagdonas.

Susitikime taip pat dalyvavęs Aplinkos ministras S. Gentvilas kalbėjo, jog inicijuos Vyriausybės išvažiuojamąjį posėdį į Neringą. Vizito tikslas – gyvai susipažinti su šio unikalaus krašto aktualijomis. Ministrui antrino ir grupės pirmininko pavaduotojas A. Vinkus, siūlydamas tokį posėdį turėti ir grupės nariams.

Aplinkos komiteto pirmininkė A. Gedvilienė diskusijoje su savivaldos atstovais akcentavo darnią Neringos plėtrą – uždavė klausimus dėl kelio Smiltynė-Neringa rekonstrukcijos, dviračių tako išmiškinimo bei vietinės rinkliavos lėšų panaudojimo ekologiniams tikslams. 

Šių metų Lietuvos kultūros sostinės renginiai Neringoje keliasi į virtualią erdvę, tačiau tikimasi, kad pavasarį pagerėjus epidemiologinei situacijai, galima bus sulaukti svečių ir pačioje Neringoje. Užtikrinti nuolatinių gyventojų ar antrus namus čia turinčių interesus bei turistų poreikius išlieka pagrindinė Neringos savivaldybės užduotis.

Grupės pirmininko pavaduotojas M. Majauskas diskusijas apibendrino teigdamas, jog susipažinę su problematika, parlamentarai turi sudaryti aiškią darbotvarkę ir pradėti realius darbus Neringos gyventojų bei svečių labui.

„Neringa yra ir kurortas, ir UNESCO saugoma teritorija, ir geografiškai išskirtinė vieta, čia specifinis susisiekimas ir t.t., todėl tai, kas tinka visai Lietuvai, ne visada tinka Neringai. Susitikime sutarėme, jog darniam Neringos vystymuisi reikia parengti atskirą veiksmų planą, suderintą su savivaldybės atstovais. Savivaldybė ir centrinė valdžia turi palaikyti glaudžius santykius, kad svarbiausi projektai Neringoje judėtų į priekį“, – dėstė Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas A. Bagdonas.

Labai tikiuosi, jog šalčiausias žiemos dienas leidžiate jaukiuose ir šiltuose namuose. Visgi, statistika rodo, kad dar daug namų galėtų būti kur kas šiltesni: daugiau nei pusė Lietuvos žmonių gyvena daugiabučiuose, kurių didžioji dalis buvo pastatyti prieš kelis dešimtmečius ir turėtų būti nedelsiant renovuojami.

Tačiau renovacija tėra tik priemonė, todėl daugiabučių atnaujinimo pirmiausia turime siekti dėl ekologiškų tikslų: kelti energetinio naudingumo standartus bei prisidėti prie Europos Žaliojo kurso politikos įgyvendinimo, pasinaudojant tam skirtomis lėšomis. Renovacija gali padėti sutaupyti ne tik žmonių pinigus, bet ir gamtos resursus, kurti švaresnę aplinką mums visiems. Laimėtojų tikrai daug.

Iki šiol apie renovaciją daugiausia kalbėta iš individualios nekilnojamojo turto savininko perspektyvos: sumažėja sąskaitos už komunalinius mokesčius, pagerėja estetinis vaizdas, padidėja turto vertė, dėl vandens ir oro sistemų atnaujinimo būstas tampa sveikesnis gyventi.

Žvelgiant į platesnį paveikslą – naudų yra kur kas daugiau: renovuotas namas sunaudoja mažiau energijos, reikia mažiau resursų energijai gaminti. Mažiau naftos ir rusiškų dujų. Buitiškai tariant – nešildome oro, o sutaupytus pinigus galime kreipti tvarių investicijų kryptimi – į atsinaujinančius išteklius, šiuolaikišką elektros energetiką, prisidedant prie bendro klimato kaitos suvaldymo.

Pastato renovacija kam nors gali asocijuotis vien su perdažytais fasadais, tačiau tai trumparegiškas požiūris. Dažnai būtina atnaujinti ir ventiliacijos, santechnikos sistemas, atlikti stogo šiltinimą, įvertinti konstrukcinius defektus, sutvarkyti liftus, pasenusius balkonus ir t.t.

Joks pastatas nėra amžinas, tad jo atnaujinimas yra natūralus dalykas. Juk neperkame naujo automobilio, jei reikia pakeisti tik padangas. Kai kone trečdalį išlaidų kompensuoja valstybė, tą daryti tampa labai racionalu. Nemaža dalis gyventojų šią naudą suprato seniai ir jau yra pasinaudoję būsto renovacijos programa. Tačiau, kur kas didesnė paskata tai daryti tampa pasikeitęs požiūris į mus supančią aplinką.

„Ne pirmos“ jaunystės nekilnojamojo turto situacija yra panaši situacija visoje Europos Sąjungoje: daugiau nei 220 milijonų pastatų Europoje pastatyti iki 2001 metų ir energija juose vartojama neefektyviai. ES pradėjus įgyvendinti „Žaliojo kurso“ politiką, šių pastatų renovacija tampa viena iš priemonių pasiekti užsibrėžtų tikslų. Komisija siūlo iki 2030 metų 55 proc. sumažinti išmetamų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, palyginus su 1990–aisiais, o tam per metus reikia papildomai investuoti apie 275 mlrd. eurų.

Apskaičiuota suma klimato tikslui pasiekti atrodo astronominė, tačiau šias lėšas reiktų vadinti ne išlaidomis, o investicija. Atitinkama jų dalis yra nukreipta būsto renovacijos programai, o tai pagal Europos Komisijos skaičiavimus, iki 2030 metų ES statybos sektoriuje galėtų sukurti apie 160 000 papildomų žaliųjų darbo vietų.

Ekonominę ir socialinę naudą čia sieja produktyvus ryšys. Turime suprasti, jog daugiabučių renovacija yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos projektas, naudingas ekonomikai, aplinkai bei, visų svarbiausia – tuose namuose gyvenantiems.

Seimas pritarė Ekonomikos komiteto narių liberalo Andriaus Bagdono ir konservatoriaus Andriaus Kupčinsko pateiktoms įstatymo pataisoms, kurios numato, jog nuo vasario 15 d. turizmo sektoriaus įmonės už atšauktas keliones privalės grąžinti pinigus savo klientams per dvi savaites.

„Nauja pataisa ne tik užtikrina, kad žmonės atgaus pinigus už neįvykusias keliones, bet ir duoda laiko turizmo verslo atstovams pretenduoti į lengvatines paskolas ar subsidijas. Tikiu, kad toks pokytis padės turizmo sektoriui lengviau atsigauti po pandemijos ir neprarasti keliautojų pasitikėjimo.“ – teigė vienas iš pataisų iniciatorių, Seimo Ekonomikos komiteto narys Andrius Bagdonas.

„Džiaugiuosi, kad rastas kompromisas, kuris turizmo sektoriui leis įveikti pandemiją ir tuo pačiu apsaugos vartotojus. Bus ne tik iki galo atsiskaityta su keliautojais, bet išsaugotos darbo vietos kelionių agentūrose. Turizmo situacija dėl pandemijos yra viena sudėtingiausių, todėl tikimės naujoji Vyriausybė ieškos ir kitų pagalbos priemonių, kad sektorius nenugarmėtų ir atsigautų. Kartu Valstybė turėtų skubiau atsiskaityti už susigrąžintus savo piliečius iš svetur, paskelbus karantiną, nes dar likę  nesugrąžintų repatriacijų už beiveik 1mln. eurų. Raginčiau Vyriausybę į tai atkreipti dėmesį“ – teigia Seimo narys Andrius Kupčinskas, pataisos bendraautorius.

Iki šiol galiojęs įstatymas numatė 90 dienų pinigų grąžinimo terminą, todėl neatitiko su ES teisės, kurioje numatytas 14 dienų laikotarpis.

Naujasis įstatymas įsigalios nuo vasario 15 d.

Nuo sausio 1-osios įsigaliojo įstatymas, leidžiantis išsaugoti Lietuvos pilietybę, įgijus kitą, iki 18-os metų. Seimas šiam įstatymo projektui pritarė vienbalsiai. Toks sprendimas ne tik panaikins iki dabar galiojusias diskriminacines nuostatas išeivių vaikų atžvilgiu, bet ir yra didelis žingsnis į priekį referendumo dėl pilietybės išsaugojimo link.

Šios pataisos sprendžia ilgametę problemą, kuomet su tėvais gyventi į užsienį išvykę nepilnamečiai automatiškai įgija kitos valstybės pilietybę ir netenka Lietuvos. Iki dabar daugybinę pilietybę galėjo įgyti tik tie vaikai, kurie gimimu įgydavo dvi pilietybes – Lietuvos ir kitos valstybės. Toks reguliavimas – neteisingas išvykusiųjų atžvgiliu, todėl ypač džiugu, kad visi Lietuvos vaikai pasaulyje nuo šiol turės vienodas galimybes.

Taip pat įgijus daugybinę pilietybę iki 18-os metų, šie asmenys galės ją išlaikyti ir sulaukę pilnametystės. O jei vaikai neteko įgimtos Lietuvos pilietybės išvykę, nuo šiol galės ją susigrąžinti. Toks sprendimas įprasmina principą, jog tai, kas įgijama gimstant, negali būti atimta valdžios.

Neabejoju, kad šis įstatymas nudžiugins išeivių šeimas bei padės puoselėti lietuvybę visame pasaulyje. Tikiu, kad galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę paskatins vaikus visame pasaulye domėtis lietuvių kultūra bei tobulinti kalbos žinias.

Matydamas tokią Seimo vienybę, tikiu, kad nepritrūksime politinės valios ir jau kitąmet grįšime prie referendumo dėl pilietybės išsaugojimo klausimo. Tai – vienintelis būdas po ilgų metų diskusijų išspręsti šį klausimą, tad privalu naudotis galimybe.

Šiandien Seime Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai A. Lydeka kartu su A. Bagdonu pateikė pasiūlymą Lietuvos kino centrui prie Kultūros ministerijos papildomai skirti 600 tūkst. eurų daugiau nei numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamame Lietuvos Respublikos 2021 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte.  Šios lėšos būtų panaudotos kino kultūros sklaidos projektams finansuoti.

„Dėl COVID-19 pandemijos Lietuvoje paskelbus karantiną, užsidarė kino teatrai ir tapo uždrausti bet kokie vieši kino kultūros renginiai. Stipriai apribojus bei uždraudus kino teatrų veiklą, kino kultūros sklaidos projektai patyrė ir, neabejotinai, dar patirs ir ateinančiais 2021 metais didelius nuostolius. Šiuo atveju kinas neturėtų būti kažkuo išskirtinis, jam irgi turi būti skirta derama parama“, – teigia liberalas, Kultūros komiteto narys Arminas Lydeka.

Iš bendro Lietuvos kino centro biudžeto, kuris 2020 m. sudarė 6 441 000 Eur, kino kultūros sklaidos projektams buvo skirti 624 000 Eur, o tai sudaro vos 9,7% nuo viso kinui skiriamo valstybinio finansavimo.

„Vien Lietuvos kino festivalių žiūrovų skaičius sumažėjo daugiau nei 50%, o pajamos iš bilietų pardavimo smuko 40-70%. Dėl šių priežasčių kardinaliai sumažėjo ir privačių rėmėjų finansavimas, todėl turime padėti kino sklaidos sektoriui išgyventi šį sudėtingą karantino laikotarpį“, – dėstė vienas iš pasiūlymo autorių Liberalų sąjūdžio narys Andrius Bagdonas.

Anot A. Lydekos ir A. Bagdono, atsižvelgiant į kino kultūros sklaidos sektoriaus patirtas netektis, yra būtina valstybės lygiu užtikrinti ne tik ilgamečio darbo bei investicijų kino kultūros sklaidos srityje išsaugojimą, bet ir garantuoti valstybinės svarbos projektų tęstinumą.

23 Seimo nariai įsteigė Neringos bičiulių parlamentinę grupę. Jos pirmininku išrinktas Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas, o pavaduotojais tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Antanas Vinkus bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Mykolas Majauskas.

„Neringos kraštas yra išskirtinis, jis galėtų tapti Lietuvos vizitine kortele visame pasaulyje. Nacionalinė valdžia turėtų labiau įsigilinti į miestui aktualius klausimus“, – teigia grupės pirmininkas A. Bagdonas. Prieš tapdamas Seimo nariu, politikas ilgiau nei dešimtmetį dirbo Neringos miesto savivaldybės taryboje, Neringai aktualius klausimus jis ketina kelti ir Seime.

„Daug kur Lietuvoje yra gražu, tačiau Kuršių nerija yra unikali Europoje ir su ja turi susipažinti kiekvienas Lietuvos vaikas. Seimo rūpestis ja irgi turi būti padidintas“, – teigia aplinkos ministras Simonas Gentvilas, taip pat prisijungęs prie šios grupės.

A. Bagdonas džiaugiasi, jog grupė savo sudėtyje turės aplinkos ministrą: „Būtina puoselėti išskirtinę Kuršių nerijos teritoriją, todėl aplinkos apsaugos klausimams teikiame didelį prioritetą. Tuo pačiu turime užtikrinti miesto funkcionalumą gyventojams bei prieinamumą svečiams.“

Neringos miesto savivaldybės meras Darius Jasaitis sveikina tokį parlamento sprendimą: „Tikiu, kad į Neringos bičiulių grupę susibūrė Seimo nariai, kuriems jau gerai žinomi mūsų kurortui aktualūs klausimai, o jų žinios bei palaikymas taps paspirtimi, sprendžiant labai specifines ne tik Neringos miesto, bet ir visos Kuršių nerijos problemas. Nuoširdūs sveikinimai grupės nariams. Linkiu sklandaus darbo ir ne vieno susitikimo Neringoje.“

Grupei priklauso šie parlamentarai: Andrius Bagdonas, Mykolas Majauskas, Antanas Vinkus, Aušrinė Armonaitė, Dalia Asanavičiūtė, Zigmantas Balčytis, Aistė Gedvilienė, Eugenijus Gentvilas, Simonas Gentvilas, Antanas Guoga, Vytautas Juozapaitis, Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, Vytautas Kernagis, Andrius Kupčinskas, Paulė Kuzmickienė, Rūta Miliūtė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulienėne, Gintaras Paluckas, Eugenijus Sabutis, Paulius Saudargas, Justinas Urbanavičius, Romualdas Vaitkus ir Emanuelis Zingeris.

Parlamentarų grupė siūlo Kultūros ministerijai 2021 metų biudžete papildomai skirti 150 tūkst. eurų nacionalinio lygmens pilietinių iniciatyvų skatinimui.

Tokį pasiūlymą 2021 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektui įregistravo įvairioms frakcijoms atstovaujantys Seimo nariai Eugenijus Gentvilas, Algimantas Dumbrava, Andrius Bagdonas, Andrius Kupčinskas, Raimundas Lopata, Mindaugas Skritulskas, Liudas Jonaitis, Lukas Savickas.

„Lietuvoje jau ne vienerius metus nacionaliniu mastu rengiamos įvairios pilietinės akcijos/iniciatyvos, o pilietinis dalyvavimas ir aktyvus piliečių įsitraukimas į valstybės politinį gyvenimą įvairiomis pilietinio dalyvavimo formomis yra neatskiriama tvaraus valdymo ir darnaus vystymosi dalis. Be to, tokios pilietinės iniciatyvos rodo mūsų piliečių iniciatyvumą ir gebėjimą rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, kas iš esmės stiprina Lietuvos valstybę”,- sako projekto autoriai.

Atsižvelgiant į tai, jie mano, kad valstybė turi numatyti galimybę prisidėti prie nacionalinio lygmens pilietinių iniciatyvų.

Pasiūlymo autoriai nurodo ir galimą lėšų šaltinį – valstybės biudžeto įplaukos iš akcizo mokesčio.

Rodos, gyvename kreivų veidrodžių karalystėje – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) darbuotojai patys nespėja atlikti reikiamo kiekio testų ir fiksuoti kontaktų, o smulkųjį ir vidutinį verslą už tai norima bausti piniginėmis baudomis.

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta atvejų apie piktnaudžiavimus darbuotojų sveikata smulkaus verslo įmonėse: dėl vengimo atlikti testus, informacijos apie užsikrėtusius COVID-19 liga neteikimo, saviizoliacijos taisyklių nepaisymo, kitų pažeidimų. Kaltinimai visuomet skamba garsiai. Bandymai suprasti ir padėti – kur kas tyliau.

Susidaro įspūdis, jog smulkaus ir vidutinio verslo įmonės grobikiškai siekia vien pelno, kol galiausiai tampa viruso židiniais. To pasekoje atsiranda ryžtingų siūlymų, jog būtina nedelsiant pradėti specialius reidus ir imtis nuožmios kovos prieš pažeidėjus. Iš tiesų, nemaža dalis smulkių įmonių šiuo laikotarpiu paprasčiausiai susiduria su hamletiška alternatyva: bankrutuoti ar nutylėti? Pastarasis variantas, žinoma, nėra pateisinamas. Tačiau, norint spręsti apie kito elgesį, verta pamatyti situaciją iš jo perspektyvos.

Vyriausybė pagalbos pakete smulkiam ir vidutiniam verslui pasiūlė naudingų sprendimų, bet spręsdama didingus ilgojo laikotarpio uždavinius, pamiršo pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų, kurių smulkiam verslui reikia jau šiandien: kompensavimo už apsaugines priemones bei testavimo išlaidas, aprūpinimą apsauginėmis priemonėmis.

Smulkios įmonės dažnai net neturi apyvartinių lėšų patikrinti savo darbuotojų sveikatos būklės. Testuoti darbuotojų tiesiog nėra už ką, nes daug svarbiau išmokėti žmonėms atlyginimus. Kita problema, jog pagal dabartinį reguliavimą nėra pripažįstami greitieji testai. Įmonės priverstos pirkti brangesnius, kurių atsakymai užtrunka žymiai ilgiau. Šios aplinkybės tikrai nedidina saugesnės darbo aplinkos.

Galima numanyti, jog smulkiems darbdaviams šiuo metu labiausia skauda galvą dėl įsipareigojimų partneriams, sutartyse numatytų baudų, atlyginimų išmokėjimo, galų gale  – dėl savo verslo perspektyvų apskritai. Bet pati didžiausia bauda yra liga, todėl valstybė turėtų prisidėti ne dar viena bauda, o pagalba. Perkelti blogo pasiruošimo antrąjai bangai pasekmes ant smulkaus verslo pečių yra paprasčiausiai neatsakinga. Ne smulkus verslas, o vyriausybė atostogavo kelias savaites, kai reikėjo sprendimų. Ne smulkus verslas stabdė paramos lėšų skyrimą, tuo pačiu metu šimtus milijonų eurų išmetant pseudo bedarbystei remti ar ekonomiškai menkai nuo pandemijos nukentėjusiems senjorams (sutapk man šitaip – prieš pat rinkimus). 

Verslą buvusi valdžia paliko bado dietai ar lengvam nusimarinimui. Ir staiga buvo susisgribta, kad šeimos įmones gelbstintys žmonės ne viską daro taip, kaip „visažinis“ ministras liepia. Juk turime aiškiai suprasti – įspraudus į kampą tuos, kurie moka mokesčius ir kuria darbo vietas, mes negalime tikėtis, kad jie leisis ramiai nukapoti rankas, kuriomis dar kabinasi į gyvenimą.