Kategorija: Be kategorijos

Valstiečiai, beveik 4 metus buvę tikrais draudimų politikos čempionais, prieš rinkimus dedasi nuosaikiųjų kaukes. Tačiau, mano nuomone, tai tik rinkiminis triukas, skirtas papildomiems balsams gauti ir bet kokia kaina likti valdžioje. 

Šiandien Seimo nariai atsisakė draudimo prekiauti alkoholiu lauko ir paplūdimių kavinėse. Sveikintina kolegos liberalo Simono Gentvilo iniciatyva, už kurią tikrai padėkos karantino išsekintas verslas bei Lietuvos žmonės. Juk esame pakankamai brandi visuomenė, kad išgertume vyno taurę paplūdimio kavinėje, o ne pasislėpę mauktume jūroje atšaldytą alų. Tačiau nepamirškime, kad tai vos vienas iš neefektyvių alkoholio draudimų puokštės. Apie kitų ribojimų atsisakymą šioje kadencijoje galime tik pasvajoti.

Valstiečiai taip pat palaikė pataisas dėl elektroninio balsavimo įteisinimo užsienyje gyvenantiems lietuviams. Valio! Tačiau vos už poros valandų VRK pirmininkė viešai pareiškė, jog elektroninio balsavimo per šiuos rinkimus nebus. Ne „ieškosime sprendimų“, ne „pradedame darbus ir bandysime pateikti geriausią sprendimą per ribotą laiką“, o tiesiog nebus. Man natūraliai kyla klausimas, ar toks įstatymus vykdančios įstaigos pareiškimas Seimo nariams yra priimtinas? O gal ne taip ir nori valstiečiai to elektroninio balsavimo?

Galiausiai, asmeniškai labai džiaugiuosi, kad vakar pateikimo stadijoje buvo pritarta Liberalų sąjūdžio bei Lietuvos liberalaus jaunimo iniciatyvai dėl amžiaus cenzo mažinimo iki 21-erių metų, kandidatuojant į Seimą. Džiugu, jog valdžia pamažu kuria palankią terpę jaunimui dalyvauti politiniame gyvenime. Bet ar tikrai? Juk čia tie patys valstiečiai, prieš kelis metus uždraudę 18-mečiams išgerti taurę šampano. Tie patys politikai, pagal kuriuos pilnamečiai asmenys gali dirbti, mokėti mokesčius, tarnauti kariuomenėje, kurti šeimas, tačiau išgerti bokalą alaus penktadienio vakarą – niekaip. 

Šioje kadencijoje vienai sveiko proto pergalei tenka trys pralaimėjimai. Nepaisant šių liberalių sprendimų, Seime kelią skinasi draudimas rūkyti balkonuose bei valstybinių vaistinių steigimo projektas. Tad keli balsavimai nepadaro valstiečių kitokiais nei jie buvo visos kadencijos metu. Reaguodami į visuomenės nuotaikas, valdantieji tiesiog numeta kaulą žmonėms prieš rinkimus. 

Nutraukėme karantiną, nusimetėme kaukes, atidarinėjame sienas – atrodo, gyvenimas grįžo į normalias vėžes. Tačiau ar tikrai koronaviruso krizė jau įveikta? Žiūrint per sveikatos apsaugos prizmę, manau, kad taip. Tačiau kol skaičiavome apsaugines kaukes bei respiratorius, vastybės ekonomiką pastatėme į šiltnamį. Prisiskolinę kone 12 mlrd. eurų ir mėtydamiesi vienkartinėmis išmokomis, vis dar naiviai tikimės, kad išbrisime be pasekmių. Tačiau stebuklų nebūna – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.

Valstybės skola – didžiausia per 15 metų

Bandom išsisukinėti, kaip moksleiviai, neatlikę namų darbų bei raudonuojantys prieš mokytoją. Štai Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda savo metiniame pranešime ekonominės situacijos praktiškai net nekomentavo. Nors diskutuoti tikrai yra apie ką. Pagal Finansų ministerijos prognozes, Lietuvos BVP šiemet gali kristi nuo 2,8 iki 7,3%. Valstybės kontrolė pateikia faktus, jog šalies skola šoks kaip niekad aukštai – virš 50% BVP, o kitais metais gali artėti link 60%. Palyginimui, 2009-ųjų krizės metu valstybės skola siekė beveik 40% BVP. Taigi, turėsime didžiausią biudžeto deficitą bent per 15 metų.

Nuosmukis prognozuojamas ne mums vieniems – EBPO teigia, jog pasaulio BVP per šiuos metus sumažės mažiausiai 6%, o atsigavimas bus lėtas bei sudėtingas. Ką tai signalizuoja Lietuvai? Paskolos, dalinamos šiltnamio sąlygomis, greitai baigsis. Šiais metais dar galime džiaugtis šiluma, tačiau drastiškai išaugęs biudžeto deficitas 2021-aisiais pakels skolinimosi kainą.  Ko gero, pretenduosime į didžiausias skolas turinčių valstybių sąrašą visoje ES. Tai Lietuvai tikrai nepridės investicinio patrauklumo bei neformuos patikimo skolininko įvaizdžio. Jau kitąmet gali tekti rimtai apkarpyti išlaidas, siekiant užlopyti skyles biudžete. Ką daryti? Remiantis ekspertais, būtina laikytis fiskalinės drausmės, peržiūrėti biudžetą, investuoti skolintus pinigus į perspektyviausius ekonomikos sektorius, remti inovacijas, traukti užsienio kapitalą bei atsakingai rengtis galimam nuosmukiui. 

Ką daro valstiečiai? Fiskalinė drausmė lieka kažkur antrame, o gal net trečiame plane, juk artėja rinkimai, veikti reikia greitai. Šeimoms skiriamos vienkartinės 120 eur. išmokos kiekvienam vaikui. Rugpjūtį senjorams bei kitoms socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms dalinsime po 200 eur. Tiesiami keliai, pinigai investuojami į plytas ir betoną. 

Verslas lieka be nieko

Visą karantiną girdėjome kone siaubo istorijas, kaip stringa valstybės paramos smulkiajam verslui mechanizmai. Tad štai, kai jau atrodo, kad situacija stabilizuojasi, pasirodo, jog kartu su karantino pabaiga baigiasi ir „Sodros“ „mokestinės atostogos.“ Verslai pirmąją pagalbą gavo, tačiau nesunku suvokti, jog po kelių mėnesių stiprių veiklos ribojimų per naktį pelnas nesugrįš. Belieka tikėtis, jog „Sodra“ patenkins daugybės besikreipiančių prašymus „mokestines atostogas“ pratęsti ir verslas galės atsikvėpti. Dar ne dėl pelno, o bent dėl išlikimo.

Apsimestinis vartojimo skatinimas

Neseniai Prezidento iniciatyva Seimo darbotvarkėje atsirado siūlymas laikinai mažinti GPM nuo 20% iki 15%, taikant tokį tarifą žmonėms, uždirbantiems iki 3 VDU. Taip pat siūlyta didinti NPD iki 400 eurų. Tokios priemonės pateiktos siekiant skatinti vartojimą, o kalbant paprastai, norint palikti žmonėms daugiau jų uždirbtų pinigų. Seimas pritarė siūlymui didinti NPD, tačiau GPM mažinimo projektas liko už borto.

Kairiosios pakraipos politikai baiminosi, jog toks siūlymas – socialiai neteisingas, orientuotas į vidutines, o ne žemiausias pajamas gaunančius žmones. Bet palaukit, juk šiomis priemonėmis mes siekiame skatinti vartojimą, duoti injekciją nukraujavusiems ekonomikos sektoriams. O būtent vidutines pajamas uždirbantys žmonės yra ta grupė, kuri realiai gali daryti įtaką vartojimo kreivei Lietuvoje. Sutinku, jog pensijos šalyje privalo augti, tačiau pripažinkime, jog senjorai, gavę vienkartinę 200 eurų išmoką, didelės įtakos vartojimo lygiui nepadarys. Tačiau kai kalbame apie sisteminius pokyčius, o ne vienkartines pinigų dalybas, valdžios iniciatyva išblėsta. 

Sutinku, jog ištikus koronaviruso krizei, skolintis reikėjo. Tačiau nemokamų pietų nebūna – šiuos milijardus reiks ne tik išdalinti, bet ir grąžinti. Tik šią naštą neš jau ne valstiečiai, o visi dirbantys Lietuvos žmonės. Tad užteks ekonomiką laikyti šiltnamyje – ieškokime sprendimų, kaip įdarbinti skolintus pinigus ir tinkamai pasiruošti artėjančiam ekonominiam nuosmukiui. 

Ateinančiuose Seimo rinkimuose pasaulio lietuviai pirmąkart galės balsuoti jiems skirtoje apygardoje. Pilietybės išsaugojimo referendumas įrodė, kad mūsų diaspora gali mobilizuotis ir aktyviai dalyvauti rinkimuose, tačiau koronaviruso sukelta krizė atnešė naujų iššūkių. Todėl į Seimo darbotvarkę grįžęs internetinio balsavimo klausimas tampa kaip niekad aktualus.  

Koronavirusas – galima kliūtis sėkmingam tautiečių užsienyje balsavimui

Turime suvokti, kad nors Lietuva suvaldė koronaviruso krizę, tačiau daugelyje pasaulio valstybių, kuriose gyvena mūsų išeiviai, situacija prastesnė. Štai, pavyzdžiui, JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija šiuo metu patenka į dešimtuką šalių, kuriose COVID-19 atvejų daugiausia. O būtent šiose valstybėse gyvena ypač daug mūsų tautiečių. Žinoma, iki rudens situacija gali smarkiai keistis ir, tikiuosi, kad antros viruso bangos nesulauksime. Visgi, realu, kad balsavimą organizuoti diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose bus draudžiama ir daliai užsienio lietuvių liks galimybė balsuoti tik paštu.

Čia atsiranda kita problema – jau dabar balsavimas paštu yra itin sudėtingas tolimuosiuose kraštuose gyvenantiems lietuviams, tai yra Azijos, Pietų Amerikos šalyse. Šiose valstybėse ambasados ar konsulatai yra itin toli, todėl galimybės fiziškai nuvykti praktiškai nėra, o balsuoti paštu taip pat beveik neįmanoma: kol iš ambasadų ar konsulatų yra išsiunčiami ir atgal parsiunčiami vokai su biuleteniais, rinkimai jau būna pasibaigę. Ir taip procesas vyksta normaliomis sąlygomis. Pabandykime įsivaizduoti, kokiomis apsukomis dirbs paštai epidemijos akivaizdoje. Pasaulio lietuvių balsai VRK pasieks turbūt, ironizuojant, per kitus rinkimus. 

Artėjantys Seimo rinkimai – galimybė ištestuoti e-balsavimą

Norisi klausti, ką tokios situacijos akivaizdoje daro Užsienio reikalų ministerija? Galbūt reikia pradėti diskusijas apie „testinę“ internetinio balsavimo versiją – išbandant techniką būtent Pasaulio lietuvių apygardoje?

Apskritai, kokie žingsniai šiuo metu daromi, kad kuo daugiau pasaulio lietuvių dalyvautų rinkimuose? Prisiminus pilietybės išsaugojimo referendumą žinome, jog aktyvumą jame didžiąja dalimi užtikrino bendruomenės – aktyvios, negailėjusios nei laiko, nei jėgų, kad paskatintų kuo daugiau lietuvių dalyvauti. Puikiai prisimename, kad Vyriausybės veiksmai buvo pradinukiški – pavėluota kampanija, per mažas finansavimas ir daug kitų trūkumų.

Dabar, artėjant Seimo rinkimams, situacija kartojasi. URM skiria daug lėšų viešiesiems ryšiams, tačiau rezultatai neblizga. Į Lietuvos politiką įsitraukia daugiausia aktyvūs užsienio lietuviai, kurie jau veikia bendruomenėse. O kiek yra tokių, kurie jaučiasi nereikalingi savo valstybei, kurių nepasiekia reikalinga informacija ir rinkimuose dalyvauti jie net nesiruošia? 

Internetinis balsavimas – viena geriausių priemonių tam spręsti ir sudaryti patogesnes sąlygas visiems Lietuvos piliečiams rinkti valdžią. Tai nėra naujovė – balsavimas internetu visuose rinkimuose jau įteisintas Estijoje, iš dalies įteisintas Prancūzijoje, Šveicarijoje, Australijoje, Kanadoje ir JAV. Parengiamuosius darbus arba bandomuosius projektus įgyvendina dar apie 50 valstybių. 

Politinės valios dėl e-balsavimo trūkumas

Valstiečiai nuo 2016-ųjų vis kalba apie internetinį balsavimą, tačiau politinės valios priimti atitinkamus sprendimus taip ir pritrūko.

Dar juokingiau atrodo koalicijos parteriai socialdarbiečiai. Dvi kadencijas valdžioje buvę bebrai, sprendimo projektą dėl elektroninio balsavimo įregistravo tik dabar, iki rinkimų likus vos keliems mėnesiams. VRK komentuoja, jog laikotarpis įgyvendinti tokiam dideliam projektui per trumpas.  Nepakaks laiko pratestuoti sistemas, užtikrinti saugumą bei tinkamai informuoti visuomenę apie tokią alternatyvą. Tačiau dėl trūkumų turinčio projekto iš esmės atsisakyti pačios idėjos tikrai negalime. 

Ką turime daryti? Priimti atitinkamas pataisas bei įteisinti balsavimą internetu, pradedant nuo 2023-iųjų savivaldos rinkimų. Kartu su tuo – parengti išsamią strategiją ir nuosekliai ją įgyvendinti. Pamažu pratinti visuomenę prie internetinio balsavimo idėjos, šviesti, atlikti visus reikalingus testus, tobulinti sistemas bei užkirsti kelią galimoms geopolitinėms grėsmėms.

Internetinis balsavimas iki šiol nebuvo prioritetas, todėl šiandien ir esame aklavietėje, kai valstybė nėra pasirengusi šiai naujovei. Pagaliau priimkime reikalingus sprendimus, sutelkime ekspertus ir įrodykime savo diasporai, o kartu ir visiems Lietuvos piliečiams, kad rinkimų prieinamumas ir lygių sąlygų balsuoti užtikrinimas visiems yra valstybės prioritetas. 

„Trolinimas“ neįmanomas be citatų. Tad jos šįkart dvi. Viena – klasika, o kitai toks likimas negresia. Kodėl? Paskaitykite, palyginkite ir suprasite. Jei ne, paaiškinsiu, kaip supratau aš, Lietuvos pilietis, premjero priverstinai karantinuojamas jau trečią ir bijau, ne paskutinį mėnesį.

„Dabar kai kurie opozicinių partijų lyderiai iššoka – tokie zuikučiai iš urvelių: du mėnesius ausytės buvo suglaustos, baimė, tyla, kas čia bus, kaip čia bus. Dabar, kai situacija iš esmės suvaldyta (…), tai dabar labai lengva sakyti, kad gal nereikėjo to ar kito daryti“ – interviu „Lietuvos rytas“ sako premjeras S.Skvernelis.

„Staiga visai pro šalį praskuodė Baltasis triušis rausvomis akimis. Nieko čia ypatinga. Tačiau kai Triušis lyg niekur nieko išsitraukė iš kišenėlės laikrodį ir žvilgtelėjęs į jį nuskuodė toliau, Alisa pašoko nudiegta minties, kad niekada lig šiol nebuvo mačiusi triušio nei vilkinčio liemenę, nei traukiančio iš kišenėlės laikrodį, taigi degdama smalsumu nusivijo jį per pievą ir pačiu laiku spėjo pamatyti neriantį į platų triušio urvą po gyvatvore. Dar akimirka, ir Alisa smuko iš paskos nė nepasvarsčiusi, kaipgi reikės iš jo išlįsti“ – L.Carrol „Alisa stebuklų šalyje.“ 

COVID-19 sukelta pasaulinė pandemija visai pokarinei ir po jos sekusioms kartoms yra tarsi juodoji gulbė. Daugelis mūsų gyvenime nėra patyrę nieko panašaus. Todėl ir atsakas į šią sveikatos, socialinę ir ekonomikos krizę negalėjo būti šabloniškas. O gavome visuotinį šalies karantiną. Vienu Vyriausybės vadovo parašu – visiems Lietuvoje 2020 m. kovo 16 d. buvusiems žmonėms buvo nustatytos darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygos; nutarimais sureguliuotas viešasis, ūkinis, politinis ir net privatus gyvenimas.

Tiesa, vidutiniškai kas antrą trečiadienį, Vyriausybės posėdyje, premjeras, kaip tas Baltasis triušis rausvomis akimis, lyg niekur nieko išsitraukia iš kišenėlės laikrodį ir po milimetrą kitą atlaisvina kilpą, kurią užsinėrusi neša Lietuvos visuomenė. Juk karantinas, milijonai sergančiųjų, tūkstančiai mirštančiųjų visame pasaulyje nuo koronaviruso. Baisu. Todėl ir urvas, į kurį mus prieš 3 mėnesius nepasitaręs įviliojo premjeras, jau nebaugina. Ir ankštuma – tiek socialinė, tiek politinė, tiek ekonominė nebe taip erzina. Juk kariamas ir šuo pripranta. Supranta tai ir mūsų premjeras. Todėl visuomenės solidarumu ir medikų pasiaukojimu, ne valdžios gebėjimais pandemiją suvaldęs, karantino urvo šeimininkas dabar pradėjo dosniai „dalintis“. Žmonėms – ateities kartų sąskaita paskolintus pinigus pažadėjo, politiniams oponentams – tariamo neveiklumo per krizę „Dovydo žvaigždes“ klijuoti pradėjo. Kad visi žinotų, kas per krizę dirbo, o kas tik „lūkuriavo“. Kad per rinkimus, prisimintų „dosnią“ urvo šeimininko, atsiprašau, premjero ranką, o ne naivią, demokratijos ir atsakomybės reikalavusią Alisą – politinę opoziciją.  

Tiesa, kol kas ir pinigai, ir „etiketės“ – tik žodžiai. Pavyzdžiui, padalinti pažadai – savarankiškai dirbantiems skirti po 257 eurus per mėnesį, o prastovose esantiems samdomiems darbuotojams – minimalų mėnesinį užmokestį ne visada pasiekia adresatus. Kaip ir 18 proc. padidinti atlyginimai su pandemija pirmose fronto linijose stovinčių gydytojų ir slaugytojų kišenes.  

Panašu, kad Lietuvos valdžia vis dar taupo, nors akivaizdu, kad šita krizė reikalauja kitokių sprendimų nei 2008-aisiais. Šiandien Europa ir likęs pasaulis karantiną bando išgyventi verslui ir darbuotojams mokėdami tiesiogiai.  Daug. Be garantijų ir užstatų. Vardan išlikimo. 

Pavyzdžiui, „senoji Europa“ kompensuoja žmonėms kone visą prarastą atlyginimą, įmonėms be jokių prašymų per 24-48 valandas perveda kelių mėnesių apyvartos kompensaciją, kad tik jos galėtų vykdyti tarpusavio įsipareigojimus, kad tik neužsidarytų. Ir dar atidaro lengvus kreditus su valstybės garantija.

Beprecedentė krizė net eurobiurokratus privertė pamiršti visus biudžetų „tvarumus“ ir „atitikimus kriterijams“ – svarbiausia išlikti. Todėl ES koronaviruso suvaldymo politika leidžia kompensuoti prarastas pajamas ne tik darbuotojams, bet ir ištisiems sektoriams; leidžia šalių valdžioms praktiškai nevaržomai skolintis, kompensuoti žalą nukentėjusiems, kitur perskirstyti anksčiau suplanuotas lėšas. Galimybės yra, tereikia jomis pasinaudoti. Tačiau tam Lietuvos biurokratinis aparatas, valdantieji ir Vyriausybė turi pabusti. Darbo vietą net ir urve galima prarasti per minutę, o ją atkurti užtrunka mėnesius ar net metus.

Per šiuos mėnesius „premjero urve“ Lietuva išgyveno ne tik saviizoliacijos sindromą, bet ir skaitmenizacijos revoliuciją. Pastarosios dėka mokiniai ir biurų darbuotojai nuotoliniu būdu baiginėja mokslo metus bei tęsia darbus. Gamybos įmonės dar labiau atsigręžė į robotizacijos sprendimus, kurie mažina gamybos procesų priklausomybę nuo darbo rankų ir padidina saugumą, nes taip darbuotojai gali išlaikyti didesnį atstumą vieni nuo kitų. Taip pat nepamirškime suklestėjusios prekybos internetu – pradedant maistu, baigiant knygomis. Šie pokyčiai – giluminiai. Pandemijai pasibaigus, per karantiną susiformavę įpročiai ko gero liks. Turime jų nebijoti, o stiprinti bei plėsti, nes panašu, kad panašios krizės bus linkusios kartotis ir ateityje. 

Ką dar be skaitmenizacijos skatinimo, būtinosios finansinės gyvybės verslui užtikrinimo dar galėtų padaryti valdžia – tai nustoti gąsdinti ir drausti. Sustabdyti gyvenimą ir ekonomiką didelio proto nereikia, o štai jį atkurt – reikia bent minimalių gebėjimų. Todėl išmintingiau būtų bent jau netrukdyti tą darantiems. Ir šiuo metu, prasidėjus kalendorinei vasarai, turbūt yra pats laikas Baltajam triušiui nustoti žvilgčioti į karantino laikroduką, nusiimti „gelbėtojo“ liemenę ir leisti Alisai išlįsti iš karantino urvo. 

Neringos savivaldybės valdantieji socialdemokratai nepritarė liberalų siūlymui mažinti vietinės rinkliavos mokestį už įvažiavimą į kurortą. Tad nuo birželio 20 d. už atvykimą į Neringą teks pakloti daugiau – 30 eurų automobiliui. 

Liberalų sąjūdžio frakcijos Neringos savivaldybės taryboje pirmininkas Andrius Bagdonas nusivylęs tokiu sprendimu: „Socialdemokratų partijos šūkis – svarbiausia žmogus. Neringoje, panašu, svarbūs tik turtingi žmonės. Teikėme šį siūlymą, nes esame įsitikinę, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, turime sudaryti saugias sąlygas visiems Lietuvos gyventojams poilsiauti bei atgauti jėgas Neringoje.

Vykstant viešuoju transportu užsikrėtimo koronavirusu rizika išauga, todėl norėjome suteikti galimybę atvykti į Neringą pigiau ir saugiau.“Liberalai mažesnės rinkliavos poreikį taip pat grindžia tuo, kad šių metų turizmo sezonas bus visiškai kitoks. Situacija keisis ne tik dėl kelionių ribojimų, rekomendacijų nevyki į užsienį ir užkrato grėsmės, bet ir pasikeitusio žmonių mąstymo – didesnio atsargumo, tankių ar užsienio kurortų vengimo. Be to, daugelį namų ūkių palietė pablogėjusi finansinė situacija.

Rinkliava didinama ne dėl koronaviruso krizės

Sprendimas padidinti vietinės rinkliavos mokestį ik 30 eurų Neringos socialdemokratų iniciatyva buvo priimtas dar praėjusių metų gruodį – iki koronaviruso krizės. Valdantieji argumentuoja, jog šia priemonė bus skatinamas aplinkai draugiškesnio viešojo transporto naudojimas. Tačiau jau pernai savivaldybė nepateikė skaičiavimų, kur nukeliaus surinkta rinkliava. Iki šiol neaišku, ar ji bus investuota į turizmo plėtrą bei infrastruktūrą.

„Nors socialdemokratai dengiasi ekologiniais sumetimais, akivaizdu, kad tikrosios priežastys – elementarus noras surinkti kuo daugiau pinigų ištuštinant miesto svečių pinigines. Tačiau šiuo laikotarpiu, kai visa Lietuva solidarizuojasi ir prisideda prie koronaviruso padarinių likvidavimo, taip elgtis tiesiog makabriška. Juk karantinas daro neigiamą poveikį ne tik ekonomikai, bet ir žmonių psichologinei sveikatai, o Neringos savivaldybė turi didelę, išskirtinę teritoriją, kurioje žmonės galėtų pailsėti, pabūti gamtoje bei atgauti jėgas. Labai gaila, kad praleidome galimybę leisti Lietuvos žmonėms į Neringą atvykti saugiau“, – didinamą rinkliavą kritiškai vertina A. Bagdonas.

Mokesčiai nuolat didinami, bet problemos išlieka

Per pastaruosius kelerius metus įvažiavimo mokestis buvo didinamas jau daugiau nei kelis kartus, vis žadant spręsti įsisenėjusias automobilių statymo problemas, tačiau savivaldybei priklausiančios automobilių stovėjimo aikštelės kaip stovėjo, taip ir stovi apleistos. Valdantieji kalba apie ekologiją ir aplinkos saugojimą, tačiau Nida dūsta nuo motorinių „tuktukų“ kurie ne tik taršūs, bet ir triukšmingi.

Vietoj šių problemų sprendimų vėl pasirenkamas pats lengviausias kelias – riboti įvažiavimą didinant mokesčius.Norint, kad lengvųjų automobilių srautai sumažėtų, reikėtų ne drastiškai didinti mokesčius ribojant patekimą į Kuršių neriją, o užtikrinti alternatyvų susisiekimą vandens transportu bei sutvarkyti avarinės būklės dviračių tako atkarpas. Galimų sprendimų, kurie užtikrintų, kad viešasis transportas būtų ne tik patogus, bet ir mažiau teršiantis aplinką, yra ne vienas

VISOS šalies karantinas nuo šiol bus nuolatinis, o toks statusas bus įtvirtintas Lietuvos Konstitucijoje. Išsigandote? Ne? Ir be reikalo. Panašu, kad „valstiečių“ Vyriausybės profesionalai taip įsijautė į gelbėtojų vaidmenį, jog amžinas, visuotinis Lietuvos karantinas – tik laiko klausimas.

Pirmoji kregždė – „bandomasis“ karantinas šiai vasarai. Lyg tarp kitko apie tai prakalbo kadaise pats nepopuliariausias šios Vyriausybės ministras, epidemijos it feniksas iš pelenų prikeltas, gyvasis „draudimų įsikūnijimas“ sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

Galutinių sveiko proto likučių nuo saviizoliacijos nepalaidojusiam tautiečiui iškilo banaliai kvailas klausimas – o kodėl? Gal per beveik 2 karantino mėnesius nepavyko įtikinti Lietuvos žmonių laikytis socialinės distancijos? Gal virusas nekontroliuojamai plito, Lietuvos ligonines paversdamas morgais? Lyg ir ne.

Pagal dabartinę COVID-19 sergamumo statistiką, Lietuvoje šiuo metu koronavirusu serga mažiau nei 0,06 proc. visų šalies gyventojų, užsikrėtusiųjų mirštamumas siekia vos 0,0017 proc. Daugiau nei 90 proc. žmonių drausmingai dėvi apsaugines kaukes bei laikosi kitų saugumo reikalavimų.

Atsakingai vertinu koronaviruso keliamas rizikas, tačiau ir epidemiologai kraipo galvas, išgirdę „vasaros karantino“ idėją. O juk Vyriausybė buvo paskelbusi, kad Europoje tvarkomės geriausiai. Tiesa, pagal 3 dienų duomenis.

Tai vis dėlto, kur čia šuo pakastas? Atsakymas paprastas – jį pateikia pats „vasaros karantino“ idėjos autorius. Cituoju: „Karantinas yra labai svarbus kaip teisinis režimas“ – sako ne teisininkas, o sveikatos apsaugos ministru dirbantis valstiečių politikas. Bingo. Veryga atvirai deklaruoja, jog karantinas reikalingas ne dėl sveikatos apsaugos, o dėl VALDŽIOS. Valstiečių valdžios. Kuriai, žiūrėk, dėl “koronės” ne besibaigiantys keli mėnesiai, o galbūt ir visi 4 metai valdžios vėl šviečiasi. Ir VISOS šalies karantinas tampa auksiniu rakteliu, turinčiu galių dar kartą valstiečiams atsirakinti Seimo vartus.

Kodėl? Todėl, kad vardan valdžios, atsiprašau, vardan žmonių sveikatos, galima apriboti žmogaus teises ir sustiprinti pareigas. O prireikus, dar ir pajungti baudžiamąjį aparatą. Galima nevaržomiems siuntinėti FNTT daryti kratas vos išsilaikantiems smulkiojo verslo subjektams.

Galima organizuoti spaudos konferencijas 3 kartus per dieną ir išdidžiai pasakoti darbą praradusiems žmonėms, kaip puikiai veikia ekonomikos skatinimo paketas. O svarbiausia – galima laisva ranka kairėn dešinėn leisti 5 mlrd. skolintų eurų. Bet kam, kas atrodo praverstų formuojant “valstiečių” partijos politikų vaizdą, tačiau ne tam, kad tikrai atgaivintum ekonomiką.

5 MILIJARDAI EURŲ, Karlai! Beveik pusę šalies metinio biudžeto vos per kelis mėnesius. Ir nereikia atsiskaitinėti nei prieš Seimą, nei prieš Europos Komisiją, nei prieš Prezidentą. Visos fiskalinės drausmės, tvarios politikos, biudžeto ribojimai dėl karantino keliauja į šiukšlių dėžę, kaip panaudotos vienkartinės kaukės. Reikia 200 eurų priedo prie pensijos? Nors ne Kalėdos, bet prašom. Juk tik 200 mln. eurų, skolintų beveik su nulinėmis palūkanomis, o atiduoti reikės tik po 10-20 metų. 

Dar kažko amsi demokratijos sarginis šuo – žiniasklaida. Gal atras vieną kitą milijoną valstiečiai 40 proc. reklamos pajamų netekusiai žiniasklaidai? Visiems užteks. Juk yra net 5 mlrd. Ir ramesnė bus, ir tautai plačiai bei vaizdingai papasakos, apie antrą, trečią, n–tą epidemijos bangą ir dar apie tai, koks neišvengiamai būtinas yra karantinas vasarą. O jai prabėgus, žiūrėk, ir Seimo rinkimai. Kaip netikėta. Kaip paprasta. Ir, svarbiausia, juk viskas dėl žmonių sveikatos… 

Dar praėjusių metų gruodį Neringos valdančiųjų socialdemokratų iniciatyva vietinės rinkliavos mokestis už įvažiavimą į Neringą vasaros sezono metu buvo pakeltas iki 30 eurų. Neringos savivaldybės tarybos liberalų frakcija įsitikinusi, kad dėl karantino aplinkybių tokį sprendimą būtina persvarstyti ir siūlo mažinti rinkliavą iki buvusio 20 eurų dydžio.

„Neliekant galimybės atostogų išvykti į užsienio šalis, turime sudaryti saugias sąlygas Lietuvos gyventojams poilsiauti Neringoje. Vykstant viešuoju transportu užsikrėtimo koronavirusu rizika išauga, todėl norime solidarizuotis su visais Lietuvos žmonėmis ir suteikti galimybę atvykti į Neringą pigiau bei saugiau”, – siūlymą komentuoja Neringos savivaldybės tarybos opozicijos lyderis ir liberalų frakcijos vadovas Andrius Bagdonas.

Norėdama parodyti padėką visiems Lietuvos medikams, kovojantiems koronaviruso fronto linijoje, Neringos savivaldybės taryba jau suteikė jiems teisę vasaros laikotarpiu nemokėti 30 eurų vietinės rinkliavos už įvažiavimą į Neringos teritoriją lengvaisiais automobiliais. 

Liberalai siūlo žengti dar vieną žingsnį siekiant Neringos kurortą padaryti saugesniu visiems svečiams.

Šių metų turizmo sezonas bus visiškai kitoks ne tik dėl kelionių ribojimų ir užkrato grėsmės, bet ir pasikeitusio žmonių mąstymo – didesnio atsargumo, tankių kurortų vengimo. Be to, daugelį namų ūkių palietė padidėjusi finansinė našta, todėl galima prognozuoti, jog mažiau žmonių rinksis atostogas užsienyje, net jei tai ir bus sąlyginai saugu.  

A. Bagdonas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jau pora mėnesių besitęsiantis karantinas daro neigiamą poveikį ne tik ekonomikai, bet ir žmonių psichologinei sveikatai, o Neringos savivaldybė turi didelę, išskirtinę teritoriją, kur žmonės galėtų pailsėti, pabūti gamtoje bei atgauti jėgas.

“Ankstesnis Neringos valdančiųjų sprendimas didinti rinkliavą buvo priimtas motyvuojant tuo, kad šia priemonė bus skatinamas aplinkai draugiškesnio viešojo transporto naudojimas. Tačiau jau pernai valdantieji nepateikė aiškių skaičiavimų, kur nukeliaus surinkta rinkliava. Iki šiol neaišku, ar ji bus investuota į turizmo plėtrą bei infrastruktūrą. Situacijai šalyje kardinaliai pasikeitus siūlome keisti tokį sprendimą sugrąžinant anksčiau buvusį 20 eurų mokestį ir taikyti jį atvykstantiems M1 kategorijos automobiliais”, – akcentuoja A. Bagdonas.

Politikas siūlo sekti užsienio pavyzdžiu sudarant lengvatas, o ne elgtis priešingai – didinti mokesčius neužtikrinant svečių saugumo. Nukraujavę turizmo sektoriaus atstovai visame pasaulyje imasi priemonių, siekdami susigrąžinti turistų srautus. Pavyzdžiui, Sicilijos regiono vyriausybė Italijoje skirs virš 50 mln. eurų turizmo skatinimui. Italijos valdžia  kompensuos turistams pusę lėktuvų bilietų kainos, kas trečią parą viešbutyje bei bilietus į muziejus, archeologines vietas. 

Liberalų siūlymas sugrąžinti anksčiau galiojusios rinkliavos dydį bus svarstomas artimiausiuose komitetų posėdžiuose kitą trečiadienį ir ketvirtadienį.

Premjeras pristatė dar vieną gelbėjimo priemonę – tačiau šįkart ne ekonomikai, o valstiečių reitingams kelti. Vyriausybė nusprendė iki rugpjūčio pabaigos, iki rinkimų likus kiek daugiau nei mėnesiui, senjorams išdalinti po 200 eurų. Jeigu Vyriausybei iš tiesų rūpėtų pensinio amžiaus žmonių gerovė, tinkamos paramos jie sulauktų jau dabar. Ne tik senjorai, bet ir jų vaikai, anūkai bei jų sukurti verslai. 

Valstiečių strategija gana primityvi. Visi atsimena 2008-uosius, kai konservatorių Vyriausybei teko priimti daug sunkių sprendimų. Vienas jų – apkarpytos pensijos. Šie valdantieji meta priešingą kortą – didina senjorų pajamas ekonomikos kritimo periodu. Tačiau dabartinė Vyriausybė savo veiksmais įsirašys į Lietuvos istoriją kaip praskolinusi šalį ir palikusi neefektyviai panaudotų lėšų grąžinimą ateities kartoms.

Vyriausybės “parama” – masalas valstiečių rinkėjams

Sutinku, kad vyresnio amžiaus žmonės yra itin pažeidžiami karantino, tačiau jų pajamos iš esmės nepakito. Pakito šimtų tūkstančių žmonių, kurie dėl COVID-19 neteko darbo arba yra prastovose. Taip pat ir daugybės smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų, kurie kuria darbo vietas bei suneša mokesčius į valstybės biudžetą, iš kurio, beje, ir išmokamos pensijos. Tie patys žmonės solidarizavosi ne tik dėl senjorų, bet ir dėl kitų jautrių visuomenės grupių: net praradę dalį pajamų ar darbo vietas daug žmonių ėmėsi savanorystės, aukojo įvairiems fondams bei atsakingai laikėsi izoliacijos taisyklių, siekdami apsaugoti pažeidžiamiausius. 

Jeigu Vyriausybė renkasi tiesioginių išmokų strategiją, teigiamų pavyzdžių mokytis reikėtų iš Vakarų valstybių. Pavyzdžiui, JAV visiems per metus uždirbantiems vidutines bei mažesnes pajamas, išmokėjo po 1200 USD. Nereikėjo pildyti jokių prašymų, didžioji dalis gyventojų jas gavo per vieną dieną, užteko būti užpildžius pajamų deklaraciją. Auginantiems vaikus buvo skirta dar po 500 USD. Tokia politika neskaldo skirtingų socialinių grupių ir užtikrina pirmąją pagalbą visiems mokesčius mokėjusiems bei pajamas praradusiems žmonėms. Tuo tarpu Lietuvoje po 200 eurų gaus tie, kurių pajamos nesumažėjo. Ne dabar, ne už savaitės, o beveik po 4 mėnesių. 

Šis socialinių priemonių paketas, deja, yra tik masalas, skirtas nukreipti visuomenės dėmesį nuo rimtų ekonominių padarinių. Vyriausybės atstovai viešai didžiuojasi ekonomikos gelbėjimo planu. Tačiau pasidomėjus, kuo gyvena smulkiojo verslo atstovai aiškiai matosi, kad paramos mechanizmai stringa.

Valdantieji verslui siūlo bėgti maratoną – be paramos mechanizmo ir su uždelstu startu 

Dar kovo viduryje Vyriausybės pristatytas ekonomikos skatinimo planas sprinto distancijoje sugebėjo tik startuoti.  Dabar jau kalbama, kad pagrindinis tikslas – ilgos distancijos maratonas. Tačiau praėjus daugiau nei pusantro mėnesio gyvenant karantino sąlygomis, daugybė įmonių vis dar negauna žadėtų kompensacijų bei susiduria su biurokratinėmis kliūtimis pildant paraiškas. Neįveikus sprinto distancijos, mūsų verslas tikrai neišbėgs viso maratono. Tačiau, šiandien sprendimus priima žmonės, kurie, greičiausiai, niekada nėra sukūrę nei vienos darbo vietos ir nesuvokiantys, kaip veikia verslas. 

Šiame socialiniame pakete taip pat siūloma pirmus du mėnesius 100 proc. kompensuoti iš prastovų grįžusių darbuotojų atlyginimus iki minimalaus darbo užmokesčio. Tačiau toks mechanizmas nemotyvuos uždirbančių daugiau nei “minimumas”. Šie žmonės mieliau rinksis nedarbo išmoką, kuri dalinai skaičiuojama nuo turėtų pajamų. Jei žmogus uždirba didesnį nei vidutinis užmokestį, pašalpa atitinkamai bus didesnė nei siūlomas atlyginimas.

Taip pat, verslo vis dar prašoma darbuotojus išlaikyti pusę metų. Tačiau kol parama likvidumui buksuoja, o pajamos stipriai susitraukusios, įmonės gali likti gyvos tik pusiau, tiesiog laikančios darbuotojus dėl subsidijų. Būtina sukurti mechanizmą, motyvuojantį likti darbo rinkoje vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančius žmones. Dabar tai gali atrodyti brangu, tačiau jų išlaikymas Užimtumo tarnyboje kainuotų žymiai brangiau.

Kita aktuali problema – nuomos kaštai smulkiajam verslui. Šiuo metu žadama kompensuoti iki 50 proc. nuomos mokesčio išlaidų su sąlyga, kad nuomotojas suteikia 30 proc. nuolaidą, o likusius 20 proc. sumoka nuomininkas. Tačiau iš ko smulkiesiems sumokėti  tuos 20 proc., jei jų veikla visiškai sustabdyta ir negeneruoja jokių pajamų arba dėl dalinio veiklos apribojimo gauna tik minimalias pajamas? Galiausiai, ką daryti, jeigu nepavyksta susitarti su nuomotoju dėl nuolaidos? Bent pirmaisiais mėnesiais smulkiuosius verslus, negaunančius jokių pajamų, buvo būtina pilnai atleisti nuo nuomos mokesčio neprašant jokio prisidėjimo.

Mokesčių našta verslui – didėja

Nors VMI  leido kurį laiką nemokėti mokesčių, tačiau jų našta niekur nedingsta, ji kaupiasi ir duobė tik gilėja. Mokesčių mokėjimas turėtų būti atidėtas ne dviem mėnesiams. Po tokio nuostolingo pavasario, tai tikrai nėra adekvatus laikotarpis ir nereikėtų tikėtis, kad visas verslas taip greitai atsistos ant kojų. Pelno mokesčio prievolė galėtų būti nukelta bent pusmečiui, o PVM ir kitos įmokos – atidėtos iki metų pabaigos.

Tikiu, kad būtent smulkusis verslas ir ten dirbantys žmonės yra varomoji jėga, galinti išvesti mus visus iš šios ekonominės krizės. Juk būtent smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje įdarbina apie 81 proc. visų šalies dirbančiųjų ir sumoka apie 75 proc. visų šalies mokesčių. Todėl ir gelbėjimo priemonės pirmiausia turi būti skirtos šiam sektoriui. 

Dabartinė valdžia ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė, kad yra tikra draudimų, mokesčių kėlimo bei bandymų suvaržyti žodžio laisvę čempionė. Tad kviečiu visus spalio 11-ąją, stovint prie rinkimų balsadėžės savęs paklausti, ar parduosiu Lietuvą už 200 eurų?

Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio išvakares pasitikau unikaliai – vienos iš Vokietijos lietuvių bendruomenių renginyje. Susipažinau su daug šviesių žmonių, pasisėmiau geros energijos ir neįtikėtinai daug idėjų toliau kurti Lietuvai. Grįžęs mąsčiau, kad mus dažnai pasiekia istorijos apie JAV lietuvius ir jų sėkmę ten, tačiau prieš keliantis už Atlanto, apsidairykime arčiau – Vokietijos lietuviai yra geriausias įrodymas, kokią vertę Tėvynei gali sukurti diaspora.

Vienas iš tokių pavyzdžių – neseniai veiklos 70-metį atšventusi Vasario 16-osios gimnazija, gyvuojanti Hiutenfeldo mieste. Ši privati lietuvių mokykla ne tik pelnė Vokietijos valstybinį pripažinimą, bet ir yra įgijusi gabių mokinių ugdymo sertifikatą. Nors tiesą sakant, mane labiausiai sužavėjo visai ne tai. Gimnazija moksleivius ugdo ne tik formaliai, bet daug dėmesio skiria ir kitiems įgūdžiams, pavyzdžiui, informaciniam bei medijų raštingumui. Gimnazistai mokosi suprasti, kas yra netikros naujienos, neapykantos kalba ir kaip atsirinkti tinkamus informacijos šaltinius. Būtų įdomu sužinoti, kiek Lietuvoje dirbančių mokyklų laiko tokią discipliną prioritetu. O juk būtent šie ir kiti minkštieji įgūdžiai be galo reikalingi šiuolaikiniam jaunam žmogui milžiniškame informacijos sraute. Mintyse bandau piešti Vasario 16-osios gimnazijos absolvento paveikslą. Mano nuomone, tai – doras, visapusiškai išsilavinęs jaunuolis, eruditas, saugantis lietuvybę, tačiau taip pat – kosmopolitiškas, atviras kitoms kultūroms. Ir tokį išsilavinimą gali gauti lietuvių vaikai iš viso pasaulio mūsų išeivijos pastangų dėka. Švietimo sistemai Lietuvoje tikrai yra ko pasimokyti iš Vasario 16-osios gimnazijos.

Paradoksalu, kad lietuviška žiniasklaida dažnai nurašo išeivius esant nekultūringais. Stereotipiniame medijos piešiamame paveiksle užsienio lietuviai – statybininkai, fabrikų darbuotojai, pabėgę iš Lietuvos dėl blogo gyvenimo, nuolat besiskundžiantys mūsų valdžia ir kitaip nepatenkinti gyvenimu. Tačiau tikras vaizdas – visai kitoks, nes būtent Vokietijos lietuviai yra išskirtinai pasižymėję kultūriniais bei moksliniais pasiekimais. Sakyčiau, Vokietijoje turime rimta inteligentų desantą. 

Viena iš daugelio gerųjų pavyzdžių – profesorė Raminta Lampsatytė. Ši Vokietijoje gyvenanti lietuvė yra įsitvirtinusi geriausių pasaulyje vokalų mokytojų dešimtuke. Berlyne profesorė dirba su operos solistais, Hamburge moko vokalo studentus. Nors ir sulaukusi tokio pasaulinio pripažinimo, profesorė toli gražu nepamiršta lietuviškų šaknų. Lietuvius studentus ji konsultuoja nemokamai, finansiškai prisideda prie stipendijų steigimo, globoja talentus ne tik vokalo, bet ir kitose meno srityse. Ji padeda jauniems žmonėms užmegzti karjerai naudingų pažinčių bei įstoti į prestižinius universitetus. Toks pavyzdys paskatino mane pagalvoti, kiek Lietuvoje turime kultūros puoselėtojų, kurie pasiryžę ne tik siekti asmeninės sėkmės, bet ir padėti, paremti kitus. Neteigiu, kad tokių visai nėra, tačiau dažnai girdžiu ir per savo patirtis matau, kaip lietuviams trūksta vienybės, pasitikėjimo vienas kitu. Manau, užsienio lietuviai gali tapti pozityviu savitarpio pagalbos pavyzdžiu. Juk žiūrint pasauliniu mastu, mūsų tiesiog per mažai, kad aklai konkuruotume. 

Kitas ryškiai pasižymėjęs Vokietijos lietuvis, kurio darbais norisi dalintis – mokslo premijos laureatas – dr. Vincas Bartusevičius. Lietuvybę visa gyvenimą aktyviai puoselėjantis mokslininkas mane patraukė tuo, kad skatina Lietuvos ir užsienio mokslininkų bendradarbiavimą, siekdamas giliau išnarplioti Lietuvos istorinį-kultūrinį pradą. Vincas Bartusevičius taip pat skatina išeivijos lietuvius nenutolti nuo mokslinės veiklos. O juk mokslininkai Lietuvoje nuolat remiasi užsienio patirtimis, ieško bendradarbiavimo taškų. Gera žinoti, kad kolegos užsienyje tuos taškus kuria.  

Atskiro paminėjimo verta ir Gabrielė Gylytė Hein – buvusi pianistė, Lietuvos Garbės konsulė bei Lietuvos-Vokietijos forumo pirmininkė. Įdomu tai, kad be investicijų pritraukimo, politinių, diplomatinių saitų kūrimo, forumas didelį dėmesį skiria ir kultūrai. O pati Gabrielė Gylytė Hein stiprina valstybių ryšius veždama lietuvišką kultūrą į Vokietiją ir atvirkščiai – čia ji suorganizavo ne vieną parodą, koncertą, Lietuvos atlikėjams sukūrė galimybes išbandyti vokiškąją sceną. Man tai parodo, kokį vaidmenį globaliame šiandieniniame pasaulyje atlieka kultūra. Juk seniai paneigta, kad investuotojai renkasi vietas plėtrai tik pagal valstybės ekonominius rodiklius ar pigesnę darbo jėgą. Žmogaus teisės, socialinė aplinka, kultūrinis šalies gyvenimas daro didelę įtaką priimant investicinius sprendimus. Nepamirškime, kad visose didelėse įmonėse, kurių pritraukimu į Lietuvą taip didžiuojamės dirba ne robotai, o žmonės, specialistai, kuriems svarbus ne tik pelnas, bet ir dauguma kitų kokybiško gyvenimo aspektų. Todėl užsienio lietuviai tampa savotiškais Lietuvos ambasadoriais. Tokie aktyvistai, kaip minėtoji Gabrielė Gylytė Hein skleidžia lietuviškąją kultūrą Vokietijoje ir stato tiltus, kuriais pas mus atvyksta investuotojai. Juk viena yra klausyti prezentacijos apie svetimą šalį savo ofise, o visai kita – gyvai bendrauti su jos tautiečiais, grožėtis vietine paroda ar klausytis užburiančio koncerto. Neabejoju, kad tokių pavyzdžių Vokietijoje ne vienas – diaspora nuolat skleidžia žinią apie Lietuvą ir kuria galimybes mums, gyvenantiems čia. Neabejoju, kad už tokius gigantus Lietuvoje, kaip „Hella“ ar „Continental“ ačiū reikia tarti ir išeiviams. 

Investicijos, ekonominiai tiltai yra svarbu, bet visgi didžiausią ačiū Vokietijos lietuviams norisi tarti už mokslo bei lietuviškos kultūros puoselėjimą bei perdavimą savo vaikams. Juk kultūros sklaidai netrukdo atstumas ar kalbos barjerai, ji gali būti stiprus pamatas valstybių bendradarbiavimui. Deja, bet kai diskutuojame apie valstybės raidą, kultūros svarba neretai lieka antrame plane. Nes tokios sritys, kaip švietimas, kultūra neduoda staigių rezultatų. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, būtent šios sritys kuria didžiausią pridėtinę vertę mūsų šaliai. Ne tik kylančius procentinius punktus, o ir svarbiausia – visapusiškai išsilavinusius, kūrybingus žmones, garsinančius šalies vardą visur, kur bebūtų.