Grįžus prie privalomo kaukių nešiojimo, antros koronaviruso bangos scenarijus atrodo vis labiau realus. Pirmąją bangą Lietuvos verslas atlaikė – sunkiai, tačiau atlaikė – dėl savo kūrybiškumo ir gebėjimų adaptuotis prie pasikeitusios situacijos bei sunkaus darbo. Tačiau, kas gresia, jei vėl tektų „išjungti“ ekonomiką? Ar pasimokė valdžia iš ankstesnių klaidų? O ką būtų galima daryti geriau?
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos BVP balandžio-birželio mėnesiais susitraukė 5,1% – gerokai mažiau nei buvo prognozuota. Valdantieji suskubo šauti šampaną bei skinti laurus už puikų pagalbos verslui priemonių paketą. Išties, Lietuvos bei ES ekonomistai prognozavo bene 10% BVP nuosmukį ir, rodos, išlipome iš balos pusiau sausi. Tačiau prieš akis – vėl po truputį užsidarančios pasaulio valstybės, didėjantis COVID-19 atvejų skaičius Lietuvoje bei mūsų kaimyninėse šalyse. Tad ar tikrai ne per anksti džiūgauti?
Nedidelis ekonomikos kritimas – tyla prieš audrą?
Šiandien galime pasidžiaugti, jog darbštaus mūsų verslo pastangomis vidinis vartojimas šalyje auga ir jau grįžo į prieškarantininį lygį. Nuo sėdėjimo tarp keturių sienų išvargę žmonės yra išsiilgę poilsio ir pramogų, todėl leidžia sau kiek daugiau. Tačiau gyventojų nuotaikos kinta greitai – sulaukus antros bangos, vartojimas gali vėl ženkliai susitraukti, o dėl naujų veiklos ribojimų dauguma verslų gali grįžti į nulinių pajamų lygį.
Nors vasara džiugina pozityviomis ekonominėmis tendencijomis, laimingi toli gražu ne visi. Remiantis Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, liepos 30 dieną prastovose vis dar buvo 1331 įmonė su daugiau nei 14 tūkst. darbuotojų – nuo kelionių organizatorių, prekybininkų iki švietimo įstaigų. Darbuotojai vis dar laikomi prastovose dėl drastiškai sumažėjusių darbo apimčių bei klientų srautų.
Tad nors premjeras viešai džiaugiasi ekonominės pagalbos priemonių sėkme, smulkieji verslininkai tikrai nepamiršo siaubo istorijų apie vėluojančią valstybės paramą. Būtent todėl antroji koronaviruso banga mūsų verslui gali būti dar pavojingesnė. Pavasarį dalis įmonių dar turėjo finansines pagalves ir galėjo išsilaikyti kelis mėnesius, kol laukė valstybės paramos. Šiandien visi rezervai investuoti ne į plėtrą, o į elementariausią išgyvenimą. Tad ką daryti, jog išvengtume ankstesnių klaidų?
Vyriausybė turi veikti greitai ir aiškiai
Pirmiausia, verslui būtinas aiškumas. Premjeras kalba, jog sulaukus antrosios bangos, nereikėtų vėl taip drastiškai uždaryti ekonomikos. Tačiau jokių konkrečių gairių visuomenė ir verslo atstovai kol kas nesulaukė. Turbūt naivu būtų tikėtis, jog karantino sąlygomis pavyktų leisti ekonomikai funkcionuoti pilnai – kažkurie sektoriai bent dalinai turėtų būti apribojami. Todėl atvira komunikacija bei verslo ir valdžios dialogas dabar reikalingi taip pat stipriai, kaip ir finansinė parama.
Greitis. Jeigu pavasarį dar nei vienas nežinojome, ko galima tikėtis iš koronaviruso krizės ir kokios priemonės reikalingos jai suvaldyti, šįsyk jau numanome, su kuo susiduriame. Todėl pagalbos verslui priemonių paketas ant Vyriausybės stalo turi gulėti jau dabar – šįkart įmonės nebegalės kelis mėnesius tempti iš rezervų, kol Vyriausybė aiškinsis, kaip jiems padėti. Reakcija ir paramos skirstymo mechanizmai turi veikti greitai.
Daugiau pagalbos, mažiau įsipareigojimų. Pasak smulkiųjų verslininkų atstovų, nemažai įmonių valstybės pagalbos paprasčiausiai nesikreipė – įsipareigojimai tam per dideli. Norint gauti paramą darbo užmokesčiui, verslas turi įsipareigoti bent pusmetį neatleisti darbuotojų. Iš pirmo žvilgsnio tokia sąlygą gali pasirodyti logiška, bet pažvelkime į situaciją iš smulkiųjų verslininkų pusės – beveik nelieka abejonių, kad antra banga bus. O kas toliau? Ar valdžia vėl neleis dirbti? Ar pajamos bus nulinės? Ar toliau reikės mokėti mokesčius? Aiškumo nėra. Tad įmonė, imanti valstybės paramą tokiomis sąlygomis, tik dar labiau didina savo rizikas. Blogiausiam scenarijui išsipildžius, toks verslas bus įpareigotas fiktyviai laikyti darbuotojus, mokėti atlyginimus ir toliau bristi į skolas.
Vietoj to Vyriausybė galėtų mokėti įmonėms už turimas darbo vietas arba skirti tiesiogines išmokas darbuotojams, taip kompensuojant jų darbo užmokestį. Be krūvos biurokratinių barjerų, mėnesių laukimo, o iškart prasidėjus karantinui. Antra, vykdyti pirkimus iš mūsų verslo – taip užtikrinant mūsų įmonėms bent minimalias pajamas bei užsakymus. Tokiu atveju įmonės išlaikytų darbuotojus natūraliai, nes būtų užtikrintos, jog kuriama prekė ar paslauga bus parduota.
Trys dalykai – aiški komunikacija, greitis bei pagalba su mažiau įsipareigojimų – receptas Vyriausybei, kaip realiai padėti verslui, jeigu sulauktume antrosios koronaviruso bangos. Nuoširdžiai viliuosi, kad šių priemonių neprireiks – tačiau tikėdamiesi geriausio, turime kartu ruoštis blogiausiam.