Niekas nesiginčija, kad darbuotojas turi teisę žinoti, kaip nustatomas jo atlyginimas, o už vienodos vertės darbą turi būti mokamas vienodas atlygis. Skaidresnė darbo rinka yra geras ir reikalingas tikslas. Tačiau siekdami šio tikslo turime nepamiršti dar vieno principo: valstybė neturėtų spręsti kiekvienos problemos sukurdama naują biurokratinę sistemą. Būtent šioje vietoje kyla klausimų dėl į Lietuvos teisę perkeliamos Europos Sąjungos Skaidraus atlygio direktyvos.
Seimas priėmė Darbo kodekso pakeitimus, kuriais į nacionalinę teisę perkeliami nauji darbo užmokesčio skaidrumo reikalavimai. Dalis jų pradėjo galioti 2026 m. birželio 7 d. Darbdaviams atsirado naujų pareigų: kandidatus informuoti apie darbo užmokestį ar jo intervalą, užtikrinti aiškesnius ir objektyvesnius atlygio nustatymo kriterijus, darbuotojams suteikti daugiau informacijos apie jų atlyginimą ir jo nustatymo principus.
Tačiau dar įdomesnė yra kita šios istorijos dalis. Seimas pats nusprendė dalies naujų reikalavimų įsigaliojimą nukelti į 2027 m. sausio 1 d. Pagal priimtą reguliavimą iki 2026 m. pabaigos darbdaviai turi patvirtinti arba peržiūrėti savo darbo apmokėjimo sistemas, o nuo 2027 m. pradžios įsijungia platesnis duomenų teikimo ir atlygio rodiklių apskaičiavimo mechanizmas. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad ši istorija parodo labai paprastą Lietuvos teisėkūros problemą: neretai pirmiausia sukuriame taisyklę, o tik tada pradedame galvoti, kaip ją įgyvendinti.
Seimo komitetas siūlė dalies reikalavimų įsigaliojimą atidėti, nes kilo klausimų dėl pasirengimo. Buvo numatyta, kad darbdaviai turės teikti „Sodrai“ daugiau duomenų apie darbuotojų atlyginimus, darbo laiką ir pareigybes, o „Sodra“ pagal šiuos duomenis skaičiuos atlygio skirtumus ir kitus rodiklius. Ir čia norisi užduoti labai paprastą klausimą: jeigu valstybės institucijoms reikia papildomo laiko pasirengti, ar tikrai galime tikėtis, kad keliolika darbuotojų turinti įmonė viskam bus pasirengusi be papildomų išlaidų?
Didelė įmonė turi personalo skyrių, teisininkus, finansų specialistus ir atlygio politikos ekspertus. Ji gali nusamdyti konsultantus ir sukurti atskirą projektą naujiems reikalavimams įgyvendinti. Tačiau Lietuvoje yra tūkstančiai mažų ir vidutinių įmonių, kuriose nėra nei personalo departamento, nei teisininko, nei atskiro atlygio politikos specialisto. Ten atlyginimus dažnai nustato pats įmonės vadovas, o buhalteris rūpinasi ne tik darbo užmokesčiu, bet ir mokesčiais, apskaita, ataskaitomis bei dešimtimis kitų valstybės nustatytų reikalavimų.
Dabar šiam verslui sakome: turėsite turėti aiškesnę, objektyviais kriterijais pagrįstą ir dokumentuotą darbo apmokėjimo sistemą. Turėsite gebėti paaiškinti atlygio skirtumus. Turėsite rinkti ir teikti daugiau duomenų. Visa tai kainuoja. Ir nereikia apsimesti, kad administracinė našta nieko nekainuoja vien todėl, kad valstybė jos neįrašo į įmonės sąskaitą. Jeigu įmonės vadovas pusę dienos praleidžia pildydamas naujas formas, tai yra laikas, kurio jis nebeskiria verslo plėtrai. Jeigu įmonė samdo konsultantą, kad šis parengtų darbo apmokėjimo sistemą, tai yra papildomos išlaidos. Jeigu buhalteris turi rinkti ir sisteminti naujus duomenis, tai taip pat yra sąnaudos. Galiausiai už jas sumoka darbuotojas, vartotojas arba pats verslas.
Todėl kalbant apie atlygio skaidrumą negalima pamiršti smulkiojo ir vidutinio verslo. SVV nėra didelės korporacijos mažesnė kopija. Tai kitokio masto organizacijos, kuriose administracinė našta vienam darbuotojui dažnai tenka gerokai didesnė. Jeigu didelėje įmonėje naują ataskaitą parengia vienas iš keliasdešimties personalo skyriaus darbuotojų, mažoje įmonėje ją gali tekti rengti žmogui, kuris kartu administruoja visą personalą, buhalteriją ir dalį įmonės veiklos. Todėl turime klausti ne tik „ar tikslas geras?“, bet ir „ar pasirinkta priemonė proporcinga?“ Tai nėra argumentas prieš atlygio skaidrumą. Priešingai. Jeigu norime, kad darbuotojų teisės būtų realiai ginamos, turime sukurti tokią sistemą, kuri būtų suprantama ir įgyvendinama.
Man kelia nerimą valstybės požiūris, kai kiekvienai problemai spręsti pasirenkamas naujas reglamentavimas, nauja ataskaita, nauja kontrolė ir naujas duomenų srautas. Valstybė turi reguliuoti ten, kur būtina. Tačiau ji neturi reguliuoti vien tam, kad galėtų parodyti, jog reguliuoja. Šiuo atveju turime puikią progą padaryti kitaip. Prieš įvedant kiekvieną naują reikalavimą turėtume atsakyti į tris klausimus:
Kokią konkrečią problemą jis išspręs?
Kiek jo įgyvendinimas kainuos verslui ir valstybei?
Ar nėra paprastesnio būdo pasiekti tą patį rezultatą?
Tai ypač svarbu dabar, kai pati valstybė pripažino, kad dalies naujos sistemos įsigaliojimą reikia atidėti. Be to, naujų reikalavimų įgyvendinimas kainuoja ne tik verslui. Valstybės institucijoms taip pat reikia papildomų darbuotojų ir išteklių. Seimo dokumentuose buvo skaičiuota, kad vien dėl Darbo užmokesčio skaidrumo direktyvos nuostatų perkėlimo papildomas poreikis atitinkamai institucijai siekė apie 319 tūkst. eurų 2026 m. ir 311 tūkst. eurų kasmet nuo 2027 m. Tai reiškia, kad sukuriame sistemą, kuriai įgyvendinti reikia papildomų valstybės darbuotojų, papildomų IT sprendimų, papildomo duomenų administravimo, o kartu reikalaujame, kad tą pačią sistemą savo lėšomis įsidiegtų kiekvienas darbdavys.
Ar tai tikrai yra efektyviausias kelias į skaidresnę darbo rinką? Manau, kad galime geriau. Liberalus požiūris nereiškia, kad valstybė turi nesikišti į darbo rinką. Jis reiškia, kad valstybės įsikišimas turi būti proporcingas, pagrįstas ir orientuotas į rezultatą, o ne į procesą. Norime vienodo atlygio už vienodos vertės darbą – puiku. Norime, kad žmogus žinotų, kaip nustatomas jo atlyginimas – visiškai pritariu. Norime mažinti nepagrįstus vyrų ir moterų atlygio skirtumus – tai taip pat būtina. Tačiau nepaverskime šių tikslų dar viena biurokratijos mašina. Lietuvai reikia ne daugiau taisyklių. Lietuvai reikia protingesnių taisyklių. O kiekvieną kartą, kai valstybė sukuria naują pareigą verslui, turėtume labai paprastai paklausti: kiek ši nauja taisyklė kainuos tiems, kurie kuria darbo vietas?