Už kokius nuopelnus premjeras dovanos automatą?

Lietuvos premjeras įteikė pistoletą Lietuvos Sveikatos apsaugos ministrui. „Už nuopelnus užtikrinant visuomenės saugumą“. Verčiant į paprastų žmonių kalbą – už nepaskendimą visą pasaulį nelauktai užliejusioje pirmojoje COVID-19 epidemijos bangoje.

Padėka – galbūt, bet ginklas – medikui. Ministrui. Už darbą, kurį jis ir taip pagal pareigas privalėjo atlikti. Jausmas toks lyg būtum kokioje militarizuotoje Šiaurės Korėjoje ar banditiškoje Venesueloje. Bet čia – Lietuva. XXI amžiuje. Nors valdant valstiečiams vis norisi pasitikslinti, kokiame laikmetyje gyvename.

Kai su automatu be dėtuvės po miestą laksto kaimyninės valstybės diktatorius, tą dar gali priimti kaip nebegalėjimą adekvačiai vertinti situacijos ir savo piliečių apsisprendimo. Bet mes jau tiek metų didžiuojamės naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Mes – ne batkos geležine ranka bei pigia rusiška nafta išlaikoma Baltarusija.

Deja, pasirodo „nepatogių“ panašumų su kaimynais tebesama. Ypač jei prisimeni, jog tiek Baltarusiją, tiek Lietuvą šiuo metu valdo politikai labiau vertinantys bulviakasį, o ne mokslinius tyrimus.

Šiuos panašumus, kaip niekas kitas, atskleidė koronaviruso pandemijos krizė. Mūsų, Lietuvos valdžia, parodė ir teberodo, kad iš esmės nepasitiki visuomene, jos sąmoningumu. Kaip taikliai pastebėjo A. Užkalnis: „kur bepasisuksi, ką beatsiversi, ką beįsijungsi, visur barimai, bauginimai, teroras, spaudimas, įtampos kėlimas. Covidas, korona, klastinga liga, virusas, užkratas, pavojus, mirtis už kampo“.

Tiesa, šalia botago yra ir meduolių. Įbaugintam piliečiui be draudimų siūloma ir „tvirta, visa apsauganti ir ginanti valdžios ranka“. Į kairę ir į dešinę dalinamos dosnios, skolintais pinigais paremtos išmokos: pensininkams, tėvams, verslui, bedarbiams ir net darbo apskritai niekada nedirbusiems – už darbo paieškas. Kas mėnesį. Po 200 eurų.

Tačiau ko Lietuvoje labiausiai stinga – tai net ne pinigų, o elementarios pagarbos žmogui. Jo teisėms ir orumui. Viešojoje retorikoje valdžia dar tvardosi, tačiau praktikoje žmogaus teises ir laisves siekiama taikyti pasirinktinai, pagal politines preferencijas: „saviems“ didesnis dėmesys. Likę „kitokie“ paliekami visuomenės užribyje.

Tai nepriimtina. Liberalai visada buvo ir liks nuosekliausiai žmogaus teises ginanti politinė jėga – nesitaikstanti su visuomenės narių stigmatizacija. Todėl vietoj kelių eurų „išmaldos“ gal svarbiau, kad Lietuvoje žmonės jaustųsi oriai, kad žinotų, jog yra savo gyvenimo šeimininkai, kad nesijaustų priklausomi nuo politikų ar valdininkų užgaidų. Juo labiau, kad visuomenę supriešinanti retorika – kaip balzamas Kremliaus propagandai. O sutapimai – net laiko prasme – gluminantys.

Štai Baltarusijoje „iššovęs“ „automatas be dėtuvės“ obalsiu ataidi Lietuvoje „vardiniais pistoletais“. O juk ne jais „apginkluota“, o tik tvirtai ant žmogaus teisių pamato stovinti visuomenė ir valstybė yra atspari nedraugiškų autoritarinių ir totalitarinių režimų manipuliacijoms bei kiršinimui. Todėl nacionalinio saugumo prioritetas yra ne nostalgija saldofoniškumui, o vakarietiška, žmogaus teises gerbianti, žmonių skirtingumams tolerantiška visuomenė.

Mūsų atkurta demokratinė Respublika skaičiuoja jau 4-ąją dešimtį. Parlamentarizmo tradicija – šimtmetį. Valstybiningumas mena viduramžius. Tai, kodėl tada vis dar kuriame ir afišuojame istorijas, kurios nerodo nei supratimo, nei išminties.

Valstiečiais besivadinančių politikų vasarinis šuolis reitinguose rodo, kad nemaža dalis pandemijos išgąsdintų ir valdžios įbaugintų šalies piliečių vis dar ilgisi „tvirtos rankos“. Tačiau net kaimyninė Baltarusija rodo, kad dažniausiai toks „tvirtumas“ demonstruojamas mušant beginklius kitaminčius, o ne užtikrinant visuomenės saugumą.

Artėja ruduo – ne tik mokinių sugrįžimo į pasikeitusias mokyklas, dirbančiųjų – į postkarantininius darbus, bet ir rinkimų metas. Viešojoje erdvėje lyg švininės spalvos cepelinas kabo antroji pandemijos banga. Ar leisime, kad šįkart už jos „suvaldymą“ premjeras ministrui dovanotų automatą?