Vasario 16-oji visada grąžina prie paprasto, bet nemalonaus klausimo: ką šiandien reiškia nepriklausomybė – ne kalbose, ne scenose ir ne fejerverkuose, o realioje valstybės kasdienybėje?

Šiemet socialiniuose tinkluose ypač gražiai atrodo vienas „YouTube“ vaizdelis – nepriklausomybės signatarai, dirbtinio intelekto pagalba „atgaivinti“ ir filmuojami dronų. Skrydžiai, šviesos, rimti veidai, šiuolaikinė technologija, praeitis ir ateitis viename kadre. Įtrauku. Estetiška. Netgi jaudina.

Ir beveik nieko nekeičia.

Mes gebame sukurti labai tikrovišką istorinę iliuziją, bet nesugebame uždaryti labai realios skylės savo valstybės saugume.

Balionų krizė – taip, jau galima ją vadinti krize – tęsiasi. Iš Baltarusijos vis dar skrenda balionai. Skrenda ne metaforiškai, o fiziškai. Skrenda į mūsų teritoriją, skrenda be jokios romantikos, be jokių šventinių filtrų. Tai priminimas, kad kaimynystėje gyvename ne su „problema“, o su režimu, kuris testuoja ribas, reakcijos laiką ir politinę drąsą.

Ir čia atsiranda paradoksas.

Mes viešai kalbame apie dronų sieną pasienyje. Apie technologinius sprendimus. Apie modernią stebėseną, dirbtinį intelektą, sensorius, integruotas sistemas. Visa tai – teisinga kryptis. Strategiškai – net neišvengiama.

Tačiau kol „dronų siena“ gyvena prezentacijose, balionai gyvena ore.

Kodėl?

Todėl, kad Lietuvoje technologijos labai greitai tampa komunikacijos objektu, bet labai lėtai – valstybės instrumentu. Mes puikiai mokame pademonstruoti inovaciją. Kur kas prasčiau – ją institucionalizuoti: per pirkimus, procedūras, atsakomybę, realų budėjimą ir realų sprendimų priėmimą.

Šventinę dieną kalbėti apie tai nepatogu. Vasario 16-oji tradiciškai skirta didesniems žodžiams – laisvei, valstybei, istorijai, aukai. Bet būtent šią dieną tie žodžiai tampa ypač pažeidžiami, jei už jų nestovi labai konkretūs veiksmai.

Nepriklausomybė nėra vien atminties saugojimas. Ji yra gebėjimas reaguoti į grėsmes tada, kai jos atrodo „mažos“, „neaiškios“ ar „nevertos politinės įtampos“.

Balionai – tai ne balionai. Tai signalai.

O dronais nufilmuoti signatarai – tai ne technologinis stebuklas. Tai priminimas, kad mes turime talentą, inžinerinį potencialą ir kūrybą. Klausimas tik vienas: kodėl visa tai taip lengvai telpa į vaizdo klipą, bet taip sunkiai – į realų pasienio saugumą?

Gražūs vaizdai apie praeitį neuždengia dabarties spragų. Vasario 16-ąją norisi ne dar vieno simbolinio skrydžio virš istorijos, o labai žemiško atsakymo:
kodėl, jei galime dronais „atgaivinti“ signatarus, vis dar nesugebame sustabdyti to, kas be jokių filtrų ir be jokio montažo atskrenda iš Baltarusijos?