Lietuvos mokyklose įsitvirtinusi „socialinių valandų“ praktika iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukli: popieriuje ji žada ugdyti pilietiškumą, empatiją ir bendruomeniškumą, o mokiniams – suteikti prasmingos patirties padedant kitiems. Tačiau tikrovėje ši graži idėja pernelyg dažnai virsta biurokratine prievole, kur svarbiausia – ne patirtis ir prasmė, o ataskaitų grafos, parašai žurnale ir skaičiai ministerijos suvestinėse. Dalis mokyklų, neturėdamos partnerių už mokyklos ribų ar laiko kurti tikrų pilietinių projektų, „valandas“ pildo vidinėmis užduotimis: vaikai šluoja klases, nešioja stalus, skuta daržoves valgykloje, tvarko mokyklos teritoriją, dažnai tokia veikla vyksta pamokų petraukų metu, kada mokiniai turėtų ilsėtis. Tokia veikla patogiai pavadinama „savanoryste“, bet ji mažai primena laisvu apsisprendimu grindžiamą įsitraukimą, kurio esmė – ne formalus atlikimas, o išgyventa patirtis.

Vyresniems gerai atpažįstama istorija, deja, sugrįžta kitu vardu. Sovietmečiu privalomi „subotnikai“ buvo vadinami „visuomeniniais darbais“, kuriems nebuvo alternatyvos: privalai, nes taip liepta; privalai, nes taip rašoma planuose; privalai, nes kitaip sulauksi pasekmių. Šiandien kartais atrodo, kad atgimsta ta pati logika, tik su švelnesniu pavadinimu. Mokinys girdi: surink „socialines valandas“, kitaip nebus pažymio, bus problemų su įvertinimu arba būsi visai neperkeltas į kitą klasę. Tai nėra laisvė rinktis – tai kontrolė, ugdanti ne pilietišką sąmoningumą, o paklusnumą. Vaikas pamažu išmoksta ne padėti, kai rūpi, o pildyti grafą, kai liepta.

Ši praktika kelia ne tik pedagoginių, bet ir teisinių klausimų. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija įpareigoja valstybes saugoti vaikus nuo bet kokio darbo, kuris trukdo išsilavinimui, poilsiui, kenkia sveikatai ar menkina orumą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas aiškiai pabrėžia vaiko teisę į orumą ir apsaugą nuo išnaudojimo bei bet kokios prievartos. Savanoriškos veiklos įstatymas nubrėžia pamatinę ribą: savanorystė yra laisva valia atliekama, neatlygintina veikla, kurios niekas negali įpareigoti vykdyti. Kai mokinys daro tai, ko nenori, nes bijo neigiamo įvertinimo, kai „pasirinkimas“ tampa formalus, o atsisakymas – rizika, pažeidžiama šių normų dvasia. Teisiškai tai tarsi paliekama „pilkojoje zonoje“, nes formaliai kalbama apie „ugdymą“, tačiau realybėje vaikas atlieka darbus be sutarties, be atlygio ir be tikros galimybės laisvai spręsti.

Žala, kurią tokia sistema padaro vaikams, nėra vien emocinė – ji keičia jų santykį su pilietiškumu. Jei pilietinė veikla siejasi su privalomu darbu ir baime neatitikti reikalavimų, ilgainiui susiformuoja ciniškas požiūris: „pilietiškumas“ – tai dar viena mokyklinė našta, dar vienas formalus reikalas, kuriam menkai rūpi tiek bendruomenė, tiek žmogus šalia. Dingsta asmeninė motyvacija, o kartu – ir noras tikrai įsitraukti, kurti, prisiimti atsakomybę iš vidaus. Juk pilietiškumas – tai ne valandų skaičius, o santykis su aplinka: gebėjimas atpažinti problemas, telkti žmones, padėti tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia. Šis santykis subręsta ne per nurodymą, o per įkvėpimą, pavyzdį ir patirtį, kurią pasirenki pats.

Didelė našta tenka ir tėvams, ypač mažuose miesteliuose ir regionuose. Ten, kur nėra nevyriausybinių organizacijų, gyvūnų prieglaudų ar kultūros centrų, tiesiog nėra kur tas „socialines valandas“ atlikti. Tėvai turi ieškoti išeičių, kur surasti vietą, prašyti pažįstamų, “medžioti” pažymas arba vežioti vaikus į kitus miestus vien tam, kad būtų užpildytas mokyklos reikalavimas. Šeimos savaitgaliai, kurie turėtų būti poilsio ir bendravimo metas, virsta kelionėmis „savanoriauti“ dėl pažymio. Toks logistinis galvosūkis vargina šeimas ir nekuria jokios ugdomosios vertės. Taip įtemptame vaikų gyvenime mums veikiau reikėtų užtikrinti kokybišką poilsį, o ne ieškoti, kaip „pridėti papildomų balų“ prie mokyklos įvertinimų.

Kodėl sistema laikosi, jei ji akivaizdžiai neveikia taip, kaip žadama? Atsakymas paprastas ir kartu sudėtingas:  gali būti, kad visoms institucijoms patogu kaip yra.  Mokyklos gali parodyti, kad pilietinis ugdymas „vyksta“. Savivaldybės džiaugiasi „aktyvios bendruomenės“ rodikliais. Ministerijai patogu demonstruoti, kad „mokiniai dalyvauja“. Daliai įstaigų naudinga turėti papildomas rankas – padėti per renginius, tvarkyti patalpas, atlikti  kitus darbus, kuriems trūksta darbuotojų. Deja, bet šioje grandinėje tik vienas balsas lieka tylus – vaiko.

Tuo tarpu kitur Europoje einama priešinga kryptimi. Skandinavijoje ir Nyderlanduose skaičiuojama ne tai, kiek laiko praleista „atbūnant“, o kokia patirtis sukurta, koks poveikis bendruomenei padarytas, ką vaikas suprato ir išmoko. Ten pilietinė veikla nėra pažymys žurnale – tai laisvas apsisprendimas, pagrįstas interesais, talentais, asmenine motyvacija. Vokietijoje veikianti jaunimo savanorystės sistema nėra privaloma: ji pritraukia tuos, kurie nori augti per tarnystę, o ne tuos, kurie bijo netekti balo. Ten nepasitikima parašais po ataskaitomis – pasitikima žmogumi, jo pasirinkimu ir gebėjimu prisiimti atsakomybę, kai veikla prasminga.

Be pasipriešinimo pokyčiai neateina – girdėsime klausimus, kas ateis padėti, jei nebus privalomų valandų, kaip užtikrinti vaikų aktyvumą, ar neprarasime „pilietiškumo ugdymo“. Tačiau šie argumentai remiasi administracine, o ne pedagogine logika. Tikras ugdymas negali būti paremtas pigia darbo jėga ir prievartos mechanizmais. Jeigu įstaigoms tikrai reikia pagalbos, turi būti kuriami ir finansuojami darbo vietų bei paslaugų sprendimai, o ne remiamasi vaikų darbu „ugdymo“ vardu. Jeigu norime aktyvumo, turime jį uždegti prasmingomis veiklomis, o ne nuovargį didinančiais formalumais.

Ką daryti, kad sistema keistųsi? Pirmiausia – drąsiai pripažinti, jog privalomos „socialinės valandos“ neatitinka nei savanorystės esmės, nei vaiko teisių, nei šiuolaikinės pedagogikos. Politinė valia čia būtina: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga turėtų inicijuoti aiškią peržiūrą ir nubrėžti ribą – savanorystė negali būti privaloma.

Toliau reikalingas turinio pokytis: vietoj valandų skaičiavimo – patirties refleksija. Mokinys turi apmąstyti, ką nuveikė, ką suprato, kaip pasikeitė jo santykis su bendruomene. Toks vertinimas ugdo brandą, o ne gudravimą ieškant „lengvų valandų“.

Trečia, būtina sukurti nacionalinę mokyklų partnerystės su nevyriausybinėmis organizacijomis ir bendruomenėmis platformą – ne popierinį katalogą, o gyvą tinklą, kuriame organizacijos aprašo aiškias, amžiui ir saugumui pritaikytas veiklas, o mokiniai jas laisvai renkasi pagal savo interesus.

Ir galiausiai – grąžinti vaikams teisę į poilsį: šiuolaikinis ugdymas turi rūpintis visaverčiu vaiko gyvenimu, kuriame yra vietos  ir šeimai, ir laisvalaikiui. Gal tada mums nebereikės, kaip dabar,  pridėti „papildomų balų“ prie baigiamųjų egzaminų įvertinimų, nes geresnių mokslo rezultatų  pasieksime, kai užauginsime sąmoningus, kūrybingus ir pailsėjusius jaunuolius. Lietuvos švietimo sistema šiandien susiduria su daugybe iššūkių – motyvacijos stoka, emocine įtampa, pertekliniu formalizmu. Privalomos „socialinės valandos“ – dar viena iš tų pasenusių praktikų, kurių laikas baigėsi. Pilietiškumo neįmanoma išmokyti prievarta – jį galima tik įkvėpti pavyzdžiu. Kai prievarta pakeičia pasirinkimą, mes ugdome ne pilietį, o klusnų vykdytoją. O kai suteikiame galimybę rinktis, suprasti ir veikti iš vidinės motyvacijos – užauginame ne statistiką, o žmogų.