Yra dienų, kurios kalendoriuje atrodo kaip datos. Ir yra dienų, kurios kiekvienais metais virsta klausimu. Sausio 13-oji – būtent tokia. Ji nekviečia tik uždegti žvakę ar prisisegti neužmirštuolę. Ji verčia sustoti ir paklausti: ar šiandien dar suprantame, ką reiškia laisvė?

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos laisvė nebuvo abstrakti sąvoka. Ji turėjo vardus, veidus, kraują ir tylą po šūvių. Ji buvo ginama kūnais, stovinčiais prieš tankus. Tą naktį niekas neklausė, ar patogu, ar saugu, ar verta. Buvo tik vienas pasirinkimas – būti laisviems arba nebūti visai.

Šiandien gyvename kitokioje Lietuvoje. Galime laisvai kalbėti, keliauti, kurti, protestuoti, kritikuoti valdžią, rinktis savo kelią. Tai, kas anuomet atrodė nepasiekiama svajonė, mums tapo kasdienybe. Ir būtent čia slypi pavojus – laisvė, tapusi „norma“, pradeda atrodyti kaip savaime suprantamas dalykas.

Tačiau pasaulis aplink mus primena, kad laisvė nėra nei amžina, nei garantuota. Karas Ukrainoje brutaliai priminė, kaip greitai demokratija gali būti traiškoma vikšrais, o tarptautinės teisės normos – paverstos tuščiais žodžiais. Tai nėra tolima istorija ar svetimas konfliktas. Tai perspėjimas mums.

Dar labiau neramina tai, kad pasikėsinimų į laisvę apraiškų galime rasti ir savo kieme. Ne visada jos ateina su tankais. Kartais jos ateina su „gerais ketinimais“, su raginimais „nutildyti“, „riboti“, „neeskaluoti“, „nekelti nepatogių klausimų“. Kai viešojoje erdvėje ima skambėti mintys, kad valdžios kritika yra nepriimtina, o mažuma privalo tylėti vien todėl, kad ji mažuma – tai jau nebe politinė diskusija. Tai signalas apie pavojingą kryptį.

Sausio 13-osios prasmė nėra vien istorinė. Ji nėra skirta tik praeičiai pagerbti. Tai diena, kuri įpareigoja dabartį. Laisvė nėra tik teisė – tai ir atsakomybė. Atsakomybė kalbėti, kai bandoma nutildyti. Atsakomybė ginti vertybes, kai jos tampa nepatogios. Atsakomybė prisiminti, kad demokratija gyva tik tol, kol ją kasdien saugome.

Todėl šiandien, kai Lietuvos miestuose ir kaimuose vėl suplevėsuos trispalvės su juodu kaspinu, verta į jas pažvelgti ne kaip į ritualą, o kaip į pažadą. Pažadą sau, kad laisvė mums nėra tik istorijos pamoka ar šventinė kalba. Kad žinome jos kainą. Ir kad esame pasirengę ją ginti – ne tik prisiminimais, bet ir veiksmais. Sausio 13-oji primena paprastą, bet nepatogią tiesą: laisvė miršta ne tą dieną, kai ją atima. Ji pradeda mirti tada, kai nustoja rūpėti.