Kai 2004 metais buvo kuriamas Labdaros ir paramos įstatymas, jo esmė buvo aiški – stiprinti nevyriausybinį sektorių ir skatinti pilietinę visuomenę. Tai buvo sprendimas, paremtas pasitikėjimu žmonėmis: leisti gyventojams patiems nuspręsti, kam skirti dalį savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio.

Ilgainiui ši sistema buvo iškreipta – prie jos prijungtos biudžetinės įstaigos, kurios jau ir taip yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Tai natūraliai silpnino nevyriausybinį sektorių, kuriam šios lėšos dažnai yra ne papildomos, o esminės.

2023 metais buvo žengtas svarbus žingsnis – sugrąžintas pirminis principas: 1,2 proc. GPM skiriama tik nevyriausybinėms organizacijoms. Rezultatas buvo akivaizdus – gyventojų parama išaugo nuo 28 iki 34 milijonų eurų. Tai ne tik skaičiai. Tai didesnė pagalba tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

Raudonasis Kryžius, Maltiečiai, „Mėlyna ir geltona“, Rimanto Kaukėno fondas, „Mamų unija“, „Penkta koja“ – tai organizacijos, kurios kasdien dirba ten, kur valstybė ne visada spėja ar gali. Jų finansavimas išaugo apie 20 procentų. Tai reiškia daugiau pagalbos vienišiems senjorams, sunkiai sergantiems vaikams, socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms.

Ir štai šiandien vėl grįžtama prie siūlymų šią sistemą keisti.

Siūloma dalį 1,2 proc. GPM paskirstyti tiems, kurie jau turi stabilų finansavimą iš valstybės biudžeto. Tarp jų – švietimo įstaigos. Niekas neginčija švietimo svarbos. Tačiau verta prisiminti faktus: šiemet švietimui skirta daugiau nei 5 milijardai eurų – pusė milijardo daugiau nei pernai.

Tuo pačiu metu siūloma iš nevyriausybinio sektoriaus „atimti“ apie 3 milijonus eurų.

Dar daugiau – atsiranda siūlymų leisti šias lėšas skirti daugiabučių ar sodų bendrijoms. Kitaip tariant, gyventojų skiriama parama, kuri buvo sukurta visuomenės problemoms spręsti, galėtų būti nukreipta į infrastruktūros ar gyvenimo kokybės gerinimą konkrečiose bendrijose.

Tai kelia esminį klausimą: ar tikrai tai yra ta pati vertybinė kryptis, dėl kurios ši sistema buvo sukurta?

Nevyriausybinės organizacijos nėra tik dar vienas sektorius. Tai yra lanksti, greitai reaguojanti, bendruomenes burianti jėga. Jos ateina tada, kai sistema stringa. Jos dirba su tais, kurių dažnai nematome statistikoje. Ir jos tai daro ne todėl, kad privalo, o todėl, kad gali ir nori.

Silpnindami šį sektorių, mes ne tiesiog perskirstome kelis milijonus eurų. Mes siunčiame signalą, kad pilietinė iniciatyva yra mažiau svarbi nei institucinė.

Politikoje dažnai kalbame apie prioritetus. Šiuo atveju pasirinkimas yra labai aiškus: arba stipriname tuos, kurie dirba su pažeidžiamiausiais, arba dar labiau finansuojame tuos, kurie jau turi stabilų valstybės finansavimą. Klausimas paprastas – kurioje pusėje norime būti?