Akivaizdu: Kapčiamiestyje valdžiai nepavyksta įtikinti žmonių ne todėl, kad pats poligono projektas būtų iš principo blogas ar nereikalingas, o todėl, kad jis pateikiamas kaip grynai karinis sprendimas, ignoruojant jo socialinę ir ekonominę kainą vietos bendruomenei.

Socialdemokratai ir prezidentas kartoja tuos pačius argumentus – nacionalinis saugumas, NATO įsipareigojimai, geopolitinė padėtis. Tai svarbu, ir aš su tuo nesiginčiju. Tačiau politika nėra vien apie strateginius žemėlapius. Politika yra apie realius žmones, jų turtą, pajamas, ateities planus ir pasitikėjimą valstybe. Kapčiamiestyje žmonės šiandien girdi ne pasiūlymą, o ultimatumą: „valstybės vardu jūs turite paaukoti savo žemę, savo ramybę ir dalį savo ekonominės ateities“.

Didžiausia problema ta, kad ekonominė logika šiame projekte iki šiol taip ir nebuvo aiškiai parodyta. Vietos gyventojams niekas suprantamai nepaaiškino, ar ir kaip poligonas pagerins jų gyvenimo lygį. Priešingai – jie mato labai konkrečius galimus nuostolius: krentančią nekilnojamojo turto vertę, ribotas galimybes plėtoti turizmą ir rekreaciją, neapibrėžtą poveikį miškų ūkiui ir žemės ūkiui, galimus infrastruktūros apribojimus. Tai yra racionalios, o ne emocinės baimės.

Socialdemokratams, kurie mėgsta kalbėti apie socialinį teisingumą, čia tenka nemalonus veidrodis. Maža, periferinė bendruomenė faktiškai verčiama prisiimti disproporcingą naštą visos valstybės vardu, be aiškaus ir teisiškai garantuoto kompensacijų mechanizmo. Kalbos apie „darbo vietas“ skamba pernelyg miglotai: kiek jų bus, kiek iš jų bus realiai prieinamos vietos gyventojams, kokio jos bus atlyginimo lygio ir ar jos bus ilgalaikės, o ne laikinos statybų metu?

Jeigu žiūrėtume liberaliai ir ekonomiškai racionaliai, valstybė šioje situacijoje turėtų elgtis kaip sąžiningas derybų partneris, o ne kaip monopolininkas, nustatantis kainą vienašališkai. Žemė ir gyvenamoji aplinka yra turtas. Kai valstybė jį paima ar jo vertę sumažina, ji privalo mokėti rinkos kainą – ne formaliai, o realiai. Kol kas žmonės girdi tik abstrakčias kalbas apie „teisingas kompensacijas“, bet nemato nei skaičių, nei terminų, nei aiškaus teisinio įsipareigojimo.

Prezidentas, deja, pasirinko ne mediatoriaus, o moralizuojančio autoriteto vaidmenį. Vietoje to, kad sakytų: „jūsų baimės yra suprantamos, ir mes garantuosime, kad jūs finansiškai nenukentėsite“, jis iš esmės siunčia žinutę: „valstybės interesas aukščiau jūsų interesų“. Tokia retorika ypač pavojinga regionuose, kurie ir taip jaučiasi palikti nuošalyje ekonominės pažangos.

Iš liberalios perspektyvos čia matome dar vieną sisteminę klaidą: trūksta pasirinkimų ir trūksta konkurencijos tarp alternatyvių sprendimų. Žmonėms nebuvo pateikta rimta alternatyvių vietų analizė su aiškiais kriterijais – kaina, poveikis aplinkai, poveikis regionų ekonomikai, infrastruktūros kaštai. Kai valdžia neparodo, kad Kapčiamiestis yra ekonomiškai ir socialiai optimaliausias variantas, o ne tiesiog patogiausias biurokratams, ji pati susikuria nepasitikėjimą.

Be to, niekas rimtai nekalba apie tai, kaip poligonas galėtų tapti regioninės plėtros varikliu, o ne ekonominiu stabdžiu. Jei valstybė iš tiesų nori vietos bendruomenės pritarimo, ji turi ateiti ne tik su kariuomenės projektu, bet ir su regiono ekonominės transformacijos planu: aiškiomis investicijomis į kelius, ryšius, mokyklas, sveikatos priežiūrą, vietos verslo rėmimą, turizmo alternatyvas. Kitaip tariant – su pasiūlymu, kuris ne tik kompensuoja žalą, bet ir kuria pridėtinę vertę.

Kol kas to nėra. Yra tik pažadai, kurie teisiškai niekuo neįpareigoja, ir terminai, kurie nuolat slenka. Liberalioje valstybėje taip sprendimai nedaromi. Jeigu valdžia nori žmonių sutikimo, ji turi jį „nusipirkti“ ne kyšiais, o skaidria, teisine ir ekonomiškai pagrįsta sutartimi su bendruomene.

Todėl nenuostabu, kad politikams Kapčiamiestyje nepavyksta įtikinti vietos gyventojų. Jie kalba apie saugumą, bet nesiūlo ekonominio saugumo. Jie kalba apie solidarumą, bet nepateikia teisingos kainos. Jie kalba apie valstybės interesą, bet neparodo, kaip šis interesas sutaps su konkretaus žmogaus interesu jo kieme. Kol valdžia neperžengs nuo pamokslavimo prie realių derybų, nuo miglotų pažadų prie skaičiais pagrįstų garantijų ir nuo centralizuotų sprendimų prie tikros savivaldos, Kapčiamiesčio istorija kartosis ir kitur. Nacionalinis saugumas nėra kuriamas per žmonių nustumimą į šalį. Jis kuriamas per laisvų piliečių sutikimą, kuris remiasi ne vien patriotizmu, bet ir elementaria ekonomine logika.