Lietuva sensta. Tai nėra metafora ar sociologų mėgstama frazė – tai objektyvūs skaičiai. Statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 628 tūkst. vyresnių nei 65 metų žmonių, o nepilnamečių yra maždaug 487 tūkstančiai. Kitaip tariant, senjorų Lietuvoje jau turime apie 30 proc. daugiau nei vaikų. Šie skaičiai patys savaime nėra tragedija. Tačiau jie labai aiškiai paaiškina vieną rinkimų ciklo politinės realybės dėsnį: politikai yra praktiški, tad savo žvilgsnį kreipia į tuos kas balsuoja, o ne į tuos kas tik svarsto tai daryti ateityje.
Vyresni rinkėjai tradiciškai pasižymi didesniu politiniu aktyvumu ir rinkimuose dalyvauja gerokai dažniau nei jaunesnės kartos. Jų poreikiai taip pat pakankamai aiškūs ir suprantami: prieinama sveikatos apsauga ir socialinės paslaugos bei didesnės pensijos. Jauniausia visuomenės dalis politiniame procese tiesiogiai nedalyvauja, nes rinkimų teisės dar neturi. Tuo tarpu švietimo politikos poveikis paprastai išryškėja tik po ilgesnio laikotarpio. Štai čia ir atsiranda paprasta, bet ganėtinai pavojinga politinė tendencija: priimti sprendimus, kurie reikalingi tik čia ir dabar, sąmoningai pamirštant tokius, kokie svarbūs ateičiai.
Prieš kiekvienus rinkimus, o dabar artimiausi bus savivaldos, pastaroji ir yra atsakinga už mokyklas Lietuvoje, kartojasi pažįstamas spektaklis. Artėjant rinkimams politinėje darbotvarkėje dažniausiai dominuoja socialinės politikos pažadai – kalbama apie pensijų didinimą ar įvairių išmokų indeksavimą, būna net tokių kurie kaip loterija žada padovanoti net po butą, tačiau tai kita kalba. Apskritai senstanti visuomenė iš tiesų kelia rimtų socialinių ir ekonominių iššūkių. Problemos prasideda tada, kai politikai visą savo energiją išnaudoja tik šiandienai, o apie rytojų svarsto taip, lyg jis tebūtų teorinis konceptas iš ekonomikos vadovėlio. Švietimas, deja, politinėje matematikoje – labai nepatogus dalykas. Investuoji šiandien – rezultatai matosi tik po 10–20 metų. Rinkimai tuo tarpu vyksta kas ketverius metus.
Lietuvos švietimo sistema turi dar vieną unikalią savybę: ji nuolat reformuojama. Jau daugiau nei du dešimtmečius gyvename nuolatinės reformos būsenoje. Programos keičiasi, egzaminų tvarkos koreguojamos, atsiranda naujos vertinimo schemos, kompetencijų modeliai, strategijos, gairės ir planai. Kartai ministrai net sugeba postfaktum pagerintis ištisos abiturientų kartos egzaminų balus. Paradoksas: kuo daugiau reformų, tuo labiau pavargusios yra mokyklų bendruomenės. Mokytojai, mokiniai ir tėvai geriausiu atveju jaučiasi sistemos partneriais, tačiau labiau jos vykdytojais ar net įkaitais. Taip, jie prisitaiko prie naujų sąlygų, reikalavimų – bet retai jaučia, kad lygiavertiškai dalyvauja kuriant pačią švietimo sistemą. O be pasitikėjimo jokia sistema ilgai neveikia. Ji tampa formali. Popieriuje viskas atrodo puikiai. Gyvenime – šiek tiek sudėtingiau.
Mokykla turėtų būti vieta, kur mokomasi suprasti pasaulį. Tačiau realybėje ji dažnai tampa vieta, kur mokomasi atrodyti gerai vertinimo sistemoje. Pažymiai, egzaminai ir reitingai šiandien stipriai formuoja mokyklos gyvenimą. Mokiniai neretai mokosi ne tam, kad suprastų, o tam, kad teisingai atsakytų. Tai nėra tas pats. Kai sistema orientuota į rezultatų demonstravimą, o ne į supratimą, ji natūraliai pradeda gaminti tai, ko iš jos prašoma – gražius skaičius. Deja, skaičiai ne visada reiškia žinias.
Specialistai ir ne tik jie Lietuvoje dažnai kalba ir apie mokytojų trūkumą. Sprendimai, kaip spręsti šią problemą dažniausiai sukasi aplink atlyginimų didinimą ir darbo sąlygų gerinimą. Tai svarbu. Bet tai – tik dalis atsakymo. Profesijos prestižas kyla ne tik iš atlyginimo. Jis kyla iš pasitikėjimo profesionalu. Kol sistema nepasitiki mokytoju, mokytojas negali pasitikėti sistema. O kai abi pusės viena kita tikrina, vertina ir reguliuoja, mokykla pradeda priminti ne kūrybinę erdvę, o administracinę struktūrą. Nacionaliniai mokinių patikrinimai savaime nėra problema. Kiekvienai sistemai reikia duomenų apie tai, kaip ji veikia. Tačiau klausimas paprastas: kam tie duomenys naudojami? Jeigu patikrinimai tampa įrankiu bausti, lyginti ir reitinguoti, jie pradeda veikti kaip spaudimo mechanizmas. Mokyklos mokosi ne geriau mokyti, o geriau pasiruošti patikrinimui. Bet jeigu patikrinimai naudojami kaip diagnostika – sistema gali mokytis iš savo klaidų. Trumpai tariant, testas gali būti veidrodis arba plaktukas. Lietuvoje jis per dažnai tampa plaktuku. Didžiausias Lietuvos švietimo sistemos iššūkis nėra egzaminai, programos ar mokymo metodai. Didžiausias iššūkis – laikas. Politika galvoja rinkimų ciklais. Švietimas veikia kartų ciklais. Kol šie du laikrodžiai nesutaps, tol švietimas visada bus šiek tiek antrame plane. Nes jis kuria ne šiandienos politinius taškus, o rytojaus visuomenę. O rytojus, kaip žinia, balsuoti dar negali.