Lietuvoje vasaros sezono metu kasmet įsidarbina šimtai jaunuolių. Daugumai tai – pirmoji pažintis su darbo rinka, suteikianti ne tik galimybę užsidirbti, bet ir ugdanti atsakomybės, punktualumo, darbo etikos įgūdžius. Tačiau vis dažniau pastebimos situacijos, kai dėl prieštaringai taikomų teisės aktų nuostatų jaunimas atsiduria tarp noro dirbti ir valstybės siunčiamos žinutės – „nedirbk, nes tai gali būti pažeidimas“.

Svarbu pabrėžti, kad kalbame būtent apie 16–17 metų jaunuolius. Pagal galiojančius teisės aktus šio amžiaus nepilnamečiai gali būti įdarbinami, jei užtikrinamos visos nustatytos poilsio ir saugumo garantijos. Jaunesniems nei 16 metų taikomi dar griežtesni ribojimai.

Remiantis Darbo kodeksu, poilsio diena yra ta, kurią darbuotojas pagal darbo laiko režimą nedirba. Bendra poilsio diena – sekmadienis. Tačiau esminė ir griežtesnė taisyklė įtvirtinta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, aiškiai nurodoma, kad darbuotojams iki 18 metų turi būti suteikiamos ne mažiau kaip dvi poilsio dienos per savaitę, viena iš jų – privalomai sekmadienis. Ši norma taikoma be išlygų, nepriklausomai nuo to, ar nepilnametis dirba vasaros atostogų metu, pagal slenkantį grafiką, ar net ne visą darbo savaitę.

Tai reiškia, kad net jei jaunuoliui suteikiamos dvi poilsio dienos (pavyzdžiui, pirmadienis ir antradienis), tačiau jis dirba sekmadienį – tai laikoma teisės pažeidimu. VDI šią nuostatą taiko griežtai – net ir tuomet, kai darbo sąlygos visiškai atitinka visus kitus reikalavimus: darbo valandos, pertraukos, poilsio laikas, sauga – viskas užtikrinta.

Nepaisant to, darbdaviams skiriamos baudos, o jaunimui vietoj vasaros darbo siūlomas „atsarginio suolelio“ scenarijus. Darbdaviai verčiami atsisakyti priimti jaunus žmones dirbti, jei slenkantis darbo grafikas apima bent vieną sekmadienį per mėnesį, net jei savaitėje suteikiamos dvi poilsio dienos. Tokiu būdu prarandama reali galimybė paaugliui teisėtai įsidarbinti, o darbdaviui – prisidėti prie jaunimo integracijos į darbo rinką.

Kreipimasis į institucijas – dėl aiškumo trūkumo

Šią situaciją iškėliau oficialiu raštu, kreipdamasis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Valstybinę darbo inspekciją, prašydamas pateikti aiškią institucijų poziciją dėl nepilnamečių darbo vasaros metu ir jų teisės dirbti slenkančiu grafiku, kai užtikrinamos visos poilsio garantijos. Kreipimesi kėliau šiuos klausimus:

1. Ar Valstybinė darbo inspekcija tinkamai interpretuoja galiojančių teisės aktų tarpusavio taikymą nepilnamečių atžvilgiu, ypač vasaros laikotarpiu?
2. Ar darbdaviai, vasaros metu taikantys slenkantį grafiką paaugliams, kai gimnazistai neturi pamokų, gali būti laikomi pažeidėjais, jei nepilnametis dirba sekmadienį?
3. Ar inspektoriams yra parengti metodiniai nurodymai, kaip vertinti tokias situacijas sezono metu?

Šie klausimai – ne tik techninio pobūdžio. Tai – esminis klausimas apie valstybės požiūrį į jaunimo užimtumo skatinimą.

Jaunimo nedarbas Europoje auga – Lietuvai svarbu išlikti išimtimi

Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2025 m. gegužę Europos Sąjungoje jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis siekė 14,8 proc. Tuo metu Lietuvoje, pagal „Trading Economics“ duomenis, jaunimo nedarbo lygis buvo 13,2 proc. – mažesnis nei ES vidurkis, bet vis dar reikšmingas.

Taip pat verta pažymėti, kad bendras nedarbo lygis Europoje 2025 m. gegužę siekė 5,9 proc., o Lietuvoje – 6,4 proc. Tai reiškia, kad jaunimo nedarbo lygis Europoje yra daugiau nei dvigubai didesnis nei bendras vidurkis.

Tai rodo, kad jaunimo užimtumas visoje Europoje išlieka iššūkiu – ne tik dėl darbo vietų trūkumo, bet ir dėl to, kad vis daugiau jaunuolių praranda motyvaciją dirbti, susidūrę su biurokratinėmis kliūtimis ar teisiniais neapibrėžtumais.

Ką siūlau?

Būtina nedelsti ir imtis konkrečių žingsnių:

• Peržiūrėti ir, jei reikia, koreguoti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas, kad vasaros laikotarpiu būtų leidžiamos išimtys, kai laikomasi bendrų poilsio garantijų.
• Parengti aiškias metodines rekomendacijas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams, kad vasaros sezonu būtų taikoma nuosekli ir logiška praktika, atsižvelgiant į jaunimo interesus.
• Užtikrinti, kad dirbant slenkančiu grafiku nebūtų formaliai laikomasi dienų pavadinimų, bet vertinamas realių poilsio garantijų įgyvendinimas.

Tik tokiu būdu galime pasiekti, kad noras dirbti nebūtų traktuojamas kaip pažeidimas. Valstybė turėtų skatinti, o ne bausti tuos, kurie, laikydamiesi visų sąlygų, padeda jaunuoliams žengti pirmuosius žingsnius darbo rinkoje. Dabartinės dviprasmiškos nuostatos, kurias institucijos priverstos taikyti griežtai, nei padeda jaunimui, nei skatina darbdavių iniciatyvą. Todėl turime kuo greičiau jas išspręsti – kol jaunimo nedarbas Lietuvoje dar nėra pasiekęs Europos vidurkio lygio.