Vietoje žadėto greitaeigio katerio į Kuršių Neriją – pramoginis laivas

Unikalų Neringos kraštą atostogoms kasmet renkasi vis daugiau poilsiautojų. Visgi, nepaisant nuolat didinamų mokesčių už įvažiavimą ir kelionę keltu, dauguma turistų į Kuršių Neriją atvyksta automobiliais. Tai – aiškus signalas, jog norėdami išsaugoti išskirtinę Neringos gamtą, turime ieškoti alternatyvių susisiekimo priemonių, skirtų, pirmiausia, žmonėms ir dviratininkams, o ne Kuršių Neriją dusinantiems automobiliams.

Seimo Laikinoji Neringos bičiulių grupė ėmėsi iniciatyvos spręsti įsisenėjusias susisiekimo Kuršių Nerijoje problemas ir susitiko su bendrovės „Smiltynės perkėla“ atstovais. Nustebome sužinoję, jog vietoje ilgai žadėto reguliariai kursuojančio katamarano maršrutu Klaipėda-Juodkrantė-Nida projektuojamas 3 valandas nuo Klaipėdos iki Nidos plaukiantis elektra varomas keleivinis keltas. Tiesa, bendrovės atstovai ginasi, kad kelionė poilsiautojams neprailgtų: laive veiktų baras, galėtų būti montuojama scena, taip pat, keltas galėtų būti nuomojamas renginiams. Bendra šio projekto vertė siekia net 15 mln. eurų.

„Smiltynės perkėlos“ investicijos į modernią infrastruktūrą ir siekis plėtoti pramoginį susisiekimą – sveikintinas, tačiau pirminis bendrovės tikslas turėtų būti užtikrinti reguliarų ir aplinkai draugišką susisiekimą tarp Klaipėdos, Juodkrantės ir Nidos. Turime prioretizuoti ne pramoginį susisiekimą, o į Kuršių Neriją atvykstančiųjų automobilių srautų mažinimą.

Dar 2014-aisiais „Smiltynės perkėla“ ėmė plukdyti žmones greitaeigiu katamaranu, kuris per sezoną alternatyviu būdu perkeldavo apie 20 tūkst. keliautojų. 2018-aisiais, įmonei katamaraną pardavus dėl dažnų techninių problemų bei mažo pelningumo, girdėjome viešus pažadus įsigyti naują greitaeigį katerį, visgi, praėjo beveik penkeri metai – o naujojo katamarano vis nematyti.

Šiuo pramoginio laivo projektu „Smiltynės perkėla“ tikisi vienu šūviu nušauti du zuikius – tris vasaros sezono mėnesius laivas plukdytų į Kuršių Neriją turistus, o likusius devynis laivas kursuotų Klaipėdos uoste. Visgi, toks veikimo modelis galėtų būti palygintas su demisezoninėmis padangomis – jos iki galo netinka nei žiemai, nei vasarai. Abejonių taip pat kelią projektuojamo laivo greitis – anot bendrovės atstovų, 50 km kelionė Kuršių mariomis nuo Klaipėdos iki Nidos truktų net 3 valandas, tuo tarpu, senasis greitaeigis katamaranas tą patį maršrutą įveikdavo per 2 valandas. Taigi, kruizinis maršrutas – puiki pramoga, tačiau prasta alternatyva praktiniam susisiekimui.

Suprantu, kad perkeldama vis daugiau automobilių bendrovė siekia užsitikrinti didesnį pelną, tačiau žaliasis kursas diktuoja naujus prioritetus, todėl Kuršių Nerijos svečiams turime užtikrinti aplinkai draugiškas ir patogias susisiekimo priemones. Viliuosi, jog Smiltynės perkėlos atstovai nepamirš viešai Lietuvos žmonėms duotų pažadų ir, planuodami investicijas, į prioritetines sritis įtrauks ir seniai žadėtą greitaeigį laivą, vykdantį reguliarius reisus maršrutu Klaipėda-Juodkrantė-Nida.

Sėkmingo referendumo dėl pilietybės išsaugojimo receptas: internetinis balsavimas

2019 m. vykusiame referendume dėl pilietybės išsaugojimo Lietuvos žmonių valia buvo aiški – daugiau nei 70 proc. referendume dalyvavusių piliečių pasisakė už Konstitucijos keitimą dėl daugybinės pilietybės įteisinimo.

Nors tąkart nepavyko pasiekti ypač svarbaus rezultato viso pasaulio lietuviams, balsavimo tendencijos leidžia teigti, kad tinkamai pasirengus referendumui ir išnaudojus visas skatinimo priemones, šįkart mums gali pavykti įteisinti daugybinę pilietybę. Priešingu atveju, prieš trejus metus už pilietybės išsaugojimą balsavę žmonės, matydami didesnį nei 70 proc. idėjos palaikymą, nesupras dar vieno nesėkmingo referendumo.

Problema – itin aukšta referendumo kartelė

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, 2019-aisiais vykusiame referendume iš viso balsavo 1 322 135 (53,16 proc.) rinkėjų. Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui pritarė 956 564 rinkėjų (73,92 proc. balsavusių).

Lietuvos žmonių pozicija pilietybės išsaugojimo klausimu – akivaizdi. Tikroji problema – itin aukšta referendumo kartelė.

LR įstatymuose nurodyta, kad privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja daugiau kaip pusė valstybės piliečių, turinčių rinkimų teisę. Kai siekiama keisti Konstitucijos I skirsnio nuostatas, referendumas laikomas pavykusiu, jei tam pritaria daugiau kaip pusė Lietuvos piliečių, turinčių balsavimo teisę. Kalbant konkrečiai, referendume ne tik dalyvauti, bet ir balsuoti “Už” turi maždaug 1 mln. 300 tūkst. Lietuvos piliečių. Sudėtinga? Tikrai taip. Tačiau įmanoma, pasitelkus drąsius ir inovatyvius metodus.

Referendumo tikslas – ne dviguba pilietybė, o Lietuvos pilietybės išsaugojimas

Seime veiklą pradėjusi referendumui dėl daugybinės pilietybės pasirengti darbo grupė deda visas pastangas, kad 2024 m. kartu su LR Prezidento bei Europos Parlamento rinkimais vyksiantis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo ne tik įvyktų, bet ir pavyktų.

Pirmoji šios darbo grupės užduotis – sukurti tikslią ir nedviprasmišką referendumo formuluotę. Dėl itin klampaus teiginio, 2019 m. dalis žmonių iki galo nesuprato, kaip balsuoti referendume. Todėl būtina aiškiai iškomunikuoti, kad referendumo tikslas – ne dviguba pilietybė, o siekis, kad Lietuvos pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, turėtų galimybę išsaugoti ir Lietuvos pilietybę, įgijus kitą.

VRK pirmininkė Jolanta Petkevičienė akcentuoja, kad 2019 m. turėjome labai stiprias informacines kampanijas, orientuotas į užsienyje gyvenančius lietuvius. Tačiau rinkėjams Lietuvoje referendumo formuluotė, deja, nebuvo aiškiai iškomunikuota. O juk būtent Lietuvoje gyvenantys mūsų piliečiai galėjo tapti ta jėga, užtikrinusia sėkmingą referendumo baigtį.

Balsavimas internetu – realus šansas perkopti aukštą referendumo kartelę

Tačiau siekiant efektyviausių balsavimo referendume rezultatų, ko gero, neužteks tik geros informacinės kampanijos ir aiškiai suformuluotų žinučių rinkėjams Lietuvoje.

Jei iš tiesų norime neapvilti lietuvių visame pasaulyje, turime įteisinti galimybę referendume balsuoti internetu. Mano nuomone, tai – vienintelis realus šansas įveikti itin aukštą referendumo kartelę. Turime išmokti praėjusio referendumo pamokas – jei naudosime tas pačias priemones, ne tik kad nepasieksime geresnių rezultatų, bet, tikėtina, jie bus tik dar blogesni.

Užsienio reikalų ministerijos atstovai, kalbėdami apie 2019 m. vykusio referendumo eigą, džiaugėsi, jog didesnė dalis pasaulio lietuvių balsuoti rinkosi paštu, kadangi diplomatinės atstovybės paprasčiausiai nebūtų pajėgios priimti didelius gyvai balsuojančių asmenų kiekius. Tačiau balsavimas paštu pateisina toli gražu ne visų išeivijos lietuvių lūkesčius.

Dalyje Azijos ar Pietų Amerikos valstybių, Lietuvos ambasados ar konsulatai yra itin nutolę, todėl kol iš diplomatinių atstovybių yra išsiunčiami ir atgal parsiunčiami vokai su biuleteniais, rinkimai jau būna ir pasibaigę.

Internetinis balsavimas ne tik užtikrintų, kad tolimuose kraštuose gyvenančių lietuvių balsai ateitų laiku, bet ir paskatintų didesnį rinkėjų aktyvumą čia, Lietuvoje.

Lietuviai jau seniai nori balsuoti internetu

Įvairios sociologinės apklausos rodo, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų remia balsavimo internetu idėją. 2024 m. vyksiantis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo – reali galimybė pirmąkart išbandyti internetinį balsavimą visiems Lietuvos žmonėms. Tiek gyvenantiems čia, Lietuvoje, tiek ir pasklidusiems po pasaulį.

Neabejoju, kad pasitelkus geriausius informacinių technologijų bei kibernetinio saugumo ekspertus, esame pajėgūs užtikrinti sklandžią ir saugią internetinio balsavimo sistemą. Apie tokį poreikį diskutuojame jau eilę metų – tikiu, kad būtent referendumas dėl pilietybės išsaugojimo gali tapti akstinu, paskatinančiu pagaliau įgyvendinti šią Lietuvos žmonėms svarbią iniciatyvą.

Ar euras kortelėje ir kišenėje – tas patas euras?

Prisipažinkite, kad daugelis bent kartą esate pagalvoję, kas atsitiktų ištikus didžiausiai mūsų eros negandai – dingus internetui. Internetas, kaip oras ir vanduo, yra visur ir visada. O kas, jei?..

Jeigu internetas dingtų, nebegalėtume rašyti laiškų, sekti draugų, tikrinti žemėlapių, atlikti mokėjimų, užsisakyti maisto ir taip toliau. Akimirksniu grįžtume kone į Viduramžius.

O baisiausia, kad sutrikus internetui laikinai dingtų mūsų pinigai.

Prieš kelias savaites Seimas nusprendė, kad vis daugiau mūsų pinigų turi būti internetiniai – Lietuvoje uždrausta atsiskaityti grynaisiais už daugiau kaip 5000 eurų. Elektroniniai atsiskaitymai iš esmės yra pažangus, patogus ir patikimas būdas naudoti pinigus (jeigu vysime šalin apokaliptinę mintį apie teorinę dieną apie sutrikusį WWW). Elektroniniai atsiskaitymai mažina valstybės sąnaudas už pinigų spausdinimą, pinigų plovimo ir kitų finansinių nusikaltimų riziką ir, na, užtikrintai didina viršpelnius komerciniams bankams – suprask, laimi visi?

Ne visi. Pavyzdžiui, kavinės ar parduotuvės Juodkrantėje savininkas nebegalės už grynaisiais gautas savaitės pajamas atsiskaityti su prekių tiekėjais, nes greičiausiai viršys 5000 eurų limitą. Kad netaptų nusikaltėliu, juodkrantiškis turės ieškoti artimiausio bankomato, o artimiausias bankomatas nearti –  už 35 km Nidoje arba už 15 km Klaipėdoje, tačiau šiuo atveju pirmyn-atgal teks keltis keltu.

Tiesa, pagal mūsų Seime pataisytą Bankų įstatymą nuo liepos 1 d. privaloma steigti bankomatus „protingu atstumu“, kad ne mažiau nei 95 procentai šalies gyventojų turėtų galimybę ne didesniu nei 5 km atstumu nuo savo namų pasiekti bankomatus. Manykime, jog „protingas atstumas“ bus tinkamas ne tik bankas, bet ir Lietuvos žmonėms ir ką tik įsigaliojusi tvarka sumažins neprotingų nepatogumų atokesnių vietovių gyventojams.

Viena aišku, ko valstybės skatinimas mažinti atsiskaitymų grynaisiais nesumažins. Nesumažins tai bankų pelno. Pernai Lietuvos bankų sektorius uždirbo 17,6 proc. daugiau pelno nei 2020 m. – tai yra 329 mln. eurų. Vienas pelningiausių bankų kranelių ir yra būtent operacijos pinigais. Bankų pelnas iš paslaugų ir komisinių 2021 m. augo 11 proc. – iki 25,4 mln. eurų.

Bankams vienas po kito uždarinėjant savo fizinius skyrius, o paslaugas keliant į elektroninę erdvę, sektoriaus veiklos sąnaudos mažėja pasakiškai. Nepaisant to, jie toliau didina įkainius už paslaugas, o dabar, įsigaliojus Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymui ir sandoriams virš 5000 eurų tapus nelegaliems, sulauks dar sotesnių įplaukų.

Jeigu esame liberalūs bankams ir kaip valstybė nesigviešiame riboti jų pelnų, būkime liberalūs ir vieni kitiems – leiskime žmonėms su pinigais elgtis, taip kaip jie nori. Juk euras kišenėje ar euras kortelėje iš esmės yra tik formos klausimas, euro vertė nuo to nesikeičia.

Pavyzdingiausias Seimo narys – liberalas

Už Seimo plenarinių posėdžių salėje pateiktus projektus praėjusioje pavasario sesijoje daugiausia balsavo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas. Jis savo valią išreiškė 1229 kartus – tai yra 99,84 proc. balsavimų. Parlamentaro teigimu, pavyzdingumo jį išmokė darbas Neringos savivaldybės taryboje.

Antrasis daugiausia balsavęs Seimo narys – konservatorius Sergejus Jovaiša, trečioje vietoje – vėlgi liberalas Romualdas Vaitkus, sudalyvavęs 96,91 proc. balsavimų.

A. Bagdono žodžiais, jis suderina dalyvavimą plenariniuose posėdžiuose su susitikimais, konferencijomis, darbu Seniūnų sueigoje.

„Atsakomybės įgijau dešimt metų dirbdamas savivaldoje, kur per tą laiką praleidau vos du posėdžius. Per praėjusią sesiją praleidau vos porą opozicijos balsavimų, kurie buvo neplanuoti. Jeigu žmonės tavimi pasitikėjo ir išrinko, turi pateisinti jų lūkesčius ir atlikti savo pareigą. Taip pat visiškai nepritariu metodui ištraukinėti korteles nepriimtinais klausimais – tu privalai išreikšti savo poziciją“, – teigia A. Bagdonas.

Seimo nario įsitikinimu, techninės ir kitos fizinės kliūtys nebalsuoti yra nebent išsisukinėjimas. „Man dar pasisekė, kad praėjusių metų pabaigoje susirgus koronavirusu ir užsidarius per karantiną, kaipsyk buvo laisva Seimo savaitė“, – sako liberalas.

Ši Seimo kadencija A. Bagdonui – pirmoji. Iš keturių kadencijos sesijų jis pavyzdingiausias jau antrą kartą.

Trečias pagal balsavimų statistiką praėjusią sesijoje Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Romualdas Vaitkus atkreipia dėmesį, kad dabartinėje dešiniųjų koalicijoje kiekvienas balsas yra itin svarbus. „Balsavimas – tai ne statistika, o mandato išraiška. Mums rinkėjai pavedė dalyvauti posėdžiuose, todėl pats ir komandiruotes derinu su laisvomis Seimo savaitėmis. Tuos kelis balsavimus praleidau tik dėl dalyvavimo parodos atidaryme“, – sako R. Vaitkus.

Seimo nario teigimu, gerbti ir vertinti punktualumą jam įskiepijo tėvo auklėjimas ir pavyzdys šeimoje.

Ar įsigyti loterijos bilietą, pirkėjai gali apsispręsti ir be Seimo pagalbos

Šviežias pasiūlymas Loterijų įstatymu reguliuoti tiesioginę loterijų bilietų rinkodarą platinimo vietose yra perteklinis ir neliberalus, atkreipia dėmesį Seimo Ekonomikos komiteto narys liberalas Andrius Bagdonas.

Antradienį Seimui sprendžiant, ar uždrausti dalyvauti loterijose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, iššoko gretimas siūlymas – platintojams, darbuotojams uždrausti „skatinti asmenis dalyvauti loterijose siūlant jiems įsigyti loterijos bilietus jų platinimo vietose“.

Liberalų sąjūdžio frakcijos nario įsitikinimu, toks siūlymas – perteklinio verslo reguliavimo ir kišimosi į privatų žmonių gyvenimą pavyzdys.

„Toks siūlymas prasilenkia su elementaria logika ir iškreipia pagrindinę projekto idėją. Pritarus siūlomam įstatymo projektui, loterijų bilietai praktiškai nebegalės būti laikomi pirkėjui matomose vietose parduotuvių kasose, šalia kitų prekių, nes tai bus traktuojama kaip skatinimas įsigyti loterijų bilietą. Ar tikrai taip nepasitikime pilnamečių mūsų valstybės piliečių gebėjimu savarankiškai apsispręsti, kokias prekes pirkti? Lietuvos žmonės tokius kasdienius sprendimus gali priimti ir be Seimo narių pagalbos“, – teigia A. Bagdonas.

Nekilnojamojo turto mokestį siūlo ne tokį, ne tie ir ne laiku

Nekilnojamojo turto mokesčio projektas siūlomas ne nuo to galo: tokio mokesčio, kaip ir kitų, principai pirmiausia turi būti aptarti politinėje koalicinėje taryboje, o ne rengiami ir siūlomi paskirų institucijų, teigia Seimo Ekonomikos komiteto narys Andrius Bagdonas. Be to, Lietuvos banko parengtame projekte nurodyta kartelė – apmokestinti turtą nuo 10 tūkst. eurų vertės, liberalo pastebėjimu, per žemai nuleista.

„Liberalai pritaria nekilnojamojo turto mokesčiui tik sumažinus darbo mokesčius, todėl idėjos apmokestinti žmonių turtą privalo rastis ne iš oro, o pirmiausia susitarus koalicinėje taryboje ir suderinus visų koalicijos partnerių nuomones. Vis dėlto šiuo metu netgi plačiu politiniu lygiu mąstyti apie mokestį ne laikas: mes vis dar išgyvename ekonomines pandemijos pasekmes, o dabar dar visus užgriuvo energijos kainų našta“, – teigia A. Bagdonas.

Liberalų sąjūdžio frakcijos nario pastebėjimu, dabartinė Vyriausybė savo koalicinėje sutartyje yra numačiusi, kad „mokesčių sistemos pakeitimai bus svarstomi tik tada, kai koalicijoje bus sutarta dėl viešojo sektoriaus įsipareigojimų masto“. Savo ruožtu Liberalų sąjūdis pagal rinkiminę programą yra įsipareigojęs kurti palankesnė mokestinę sistemą – tai yra „mažinti gyventojų mokamus mokesčius, keičiant juos biudžeto pajamų augimu iš ekologinių, nekilnojamo turto, vartojimo ir „nuodėmių“ (akcizų) mokesčių“.

„Kol kas koalicijoje mes nepradėjome iš esmės peržiūrėti darbo ir kitų mokesčių, todėl apie jokį atskirą nekilnojamojo turto mokesti negali būti nė kalbos. Jeigu norime, kad Lietuva taptų aukštų pajamų šalimi, privalome ne tik imti iš gyventojų kišenės, bet ir į ją įdėti“, – teigia A. Bagdonas.

Seimo narys taip pat abejoja, ar siūlomas mokesčio mechanizmas prakiurdytų nekilnojamojo turto burbulą ir atkurtų praktiškai išnykusią būsto nuomos rinką. „Nekilnojamojo turto burbulą pribaigs pati rinka – pakilusios palūkanos normos. Tuo metu įvedus visuotinį nekilnojamojo turto mokestį nuomos rinka gali ir neatsigauti: pats mokestis juk nepadidina būsto pasiūlos, o nuomotojai dėl mokesčio išaugusias sąnaudas pridėtų prie nuomos, vadinasi, tik dar labiau pakaitintų infliaciją“, – pastebi Seimo liberalas.

Mokėjimų grynaisiais ribojimas iki 5000 eurų – beprasmis apynasris smulkiems verslininkams

Atsiskaitymų grynaisiais ribojimas iki 5 tūkst. eurų apsunkins kasdienę veiklą ne tik dirbantiems savarankiškai ir smulkiesiems verslininkams, bet ir sukels nepatogumų regionuose gyvenantiems žmonėms, įsigyjant, pavyzdžiui, naudotą automobilį, teigia A. Bagdonas

Seimo Ekonomikos komiteto nario Andriaus Bagdono pastebėjimu, kovojant su neteisėta veikla ir korupcija priimti atskirą Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymą – tai per plati priemonė, nes įstatymas užguls ne tik nusikaltimus vykdančius asmenis, bet ir visus teisėtai gavusius pajamas, nuo jų susimokėjusius mokesčius, grynaisiais pinigais atsiskaitančius Lietuvos gyventojus. Politikas taip pat pastebi, kad liberaliai mąstantys politikai sprendimams, apribojantiems žmonių galimybes, pritarti iš esmės negali.

„Šiuo unikaliu įstatymu kuriame itin neigiamą teisėkūros praktiką. Net jeigu privalome riboti grynųjų operacijas, priimta 5 tūkst. eurų riba yra per maža lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis“. Jis kartu atkreipia dėmesį, kad dar 2014 m. Seime buvo svarstomas analogiškas projektas – tuomet palaikymo nesulaukė net siūloma 10 tūkst. eurų atsiskaitymų grynaisiais riba. Nelogiška, kad įvedame dvigubai mažesnę ribą, neatsižvelgiant į ženklų kainų augimą nuo 2014 m.

A. Bagdono manymu, nustatytas grynųjų limitas sukurs papildomų sunkumų ne tik daliai savarankiškai dirbančių žmonių ir prekybininkų, bet ir patiems pirkėjams.

„Dabar regiono gyventojas, norėdamas savo kaime įsigyti mašiną, traktoriuką ar bet kokį brangesnį daiktą, turės blaškytis aplink ieškodamas bankomato, kad įneštų į banką pinigus. Kur tokį rasi? Įvedę tokius žemus apribojimus atsiskaityti kupiūromis, dabar privalome spręsti bankinių paslaugų atskirties ir prieinamumo problemą“, – sako A. Bagdonas.

Planuojant 2024 m. pilietybės referendumą šlifuokime jo formuluotę

Galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę turint kitą – tai ne privilegija, o Lietuvos valstybės inkaras pasaulio lietuviams, kad ir kur jie gyventų, pabrėžia Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Andrius Bagdonas, pirmadienį įvykus pasiruošimo pilietybės referendumui darbo grupės pirmajam susitikimui.

Parlamentaro teigimu, iki 2024 m. politikai, institucijos, visuomenės veikėjai konsoliduosis ir dės pastangas, kad referendumas ne tik įvyktų, bet ir pavyktų – sėkmės garantiją užtikrins skaidri, aiški formuluotė rinkėjams.

„Praėjęs referendumas 2019 m. buvo prastai paruoštas, jo teiginys buvo klampus ir dviprasmiškas. Seime nebekartosime tokios klaidos, neapvilsime pasaulio lietuvių. Todėl dabar ypač svarbu sukurti tikslią formuluotę“, – mano pilietybės referendumo darbo grupės narys A. Bagdonas.

Parlamentaro manymu, taip pat vertėtų atsisakyti sąvokos „dviguba pilietybė“, kuri daliai balso teisę turinčių piliečių atrodo kaip privilegija. „Mūsų tikslas – ne dviguba pilietybė, o garantija užsienyje gyvenantiems žmonėms niekada neprarasti ryšio su Lietuva, kad jie, bet kada grįžę čia, galėtų gyventi visavertį gyvenimą, kokį suteikia pilietybė“, – sako A. Bagdonas.

Kova už tokią teisę pasaulio lietuviams yra ir programinis Liberalų sąjūdžio įsipareigojimas. Seimo nario pastebėjimu, kad šį kartą referendumas pavyktų, mums „reikės laiko, lėšų ir vienybės“.

Seimo nario priesaiką atitinka ne boikotas, o mandatas

Dainius Gaižauskas vis dėlto buvo teisus. Jis buvo pranašiškas. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos veikėjas ne kartą iš Seimo tribūnos grasindamas įspėjo koaliciją, kad politinės diskusijos skaldo visuomenę. Kad kai kurios vidinės politikos iniciatyvos skaldo visuomenę. Kad įstatymų leidėjo pastangos užtikrinti pažeidžiamos visuomenės grupės lūkesčius skaldo, tik skaldo.

Ir iš tikrųjų suskaldė. Beveik pusė Seimo, įskaitant įžvalgųjį D. Gaižauską, visa parlamentinė opozicija, kuri atstovauja didelės visuomenės dalies pažiūroms, praėjusią savaitę atskilo ir išėjo į kitą salę. Grasino, grasino, kad suskils ir iš tikrųjų suskaldė.

Pats.

Kaip šauksi, taip atsilieps.

Manau, opozicijos grasinimams įgyvendinti reikėjo preteksto, ir juo tapo ne LGBT bendruomenei būtinas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, kaip galėjome pamanyti. Pretekstu tapo Seimo sprendimas neatleisti iš pareigų žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Tas pats D. Gaižauskas gąsdino, kad rūpintis partnerystės įteisinimu ne laikas, nes karas. O paralyžiuoti Seimo darbą – tai jau laikas tinkamas? Ar opozicijos frakcijoms atrodo, kad Rusijos karas prieš Ukrainą baigėsi? Ir galima tiesiog taip imti ir išsivaikščioti iki Seimo rudens sesijos rugsėjo 10-ąją?

Asmeniškai visiškai pritariu, kad opoziciją girdėti reikia. Ir mes ją girdime, net kai nebūtinai sutinkame. Niekas kitas neužima tiek eterio Seimo posėdžio salėje kaip opozicionieriai Remigijus Žemaitaitis, Artūras Skardžius, Petras Gražulis. Girdime, klausome. Niekur nesidėsi, toks mūsų, politikų, darbas: girdėti, klausyti, kalbėti ir po diskusijų priimti sprendimus. Negirdėti ir neklausyti – tai jau ne politiko funkcija. Tai įsižeidusio mažamečio kaprizas.

Mes per posėdžius dažnai nagrinėjame ir opozicijos siūlomas pataisas. Kaip paskelbė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, nuo kadencijos pradžios opoziciniai parlamentarai užregistravo 357 įstatymų projektus, iš jų 255 pateikė. Po pateikimo Seimas pritarė 146 pataisoms – tai yra 57 proc.

Kas kita, ar mes, valdantieji, privalome įgyvendinti opozicijos siūlomą politinę darbotvarkę. Ne tik neprivalome, bet ir negalime. Pirma, opozicijos siūloma darbotvarkė neatitinka dabartinės koalicijos pažiūrų, kurioje ryški liberalizmo linija. Antra, kai kurie pasiūlymai yra stačiai populistiniai ir ilgalaikėje perspektyvoje greičiausiai žalingi – kaip štai praėjusią savaitę jų iškeltas reikalavimas mažinti PVM maistui ir akcizus kurui. Sumažinti PVM ir akcizai, perfrazuojant D. Gaižauską, visuomenės turbūt neskaldytų, užtat suskaldytų ekonomiką ir Žaliąjį kursą.

O štai opozicijos pasiūlymui sulyginti neapmokestinamąjį pajamų dydį su minimalia mėnesine alga nuoširdžiai pritariu ir pats to siekiu. Šių ekonominių rodiklių suvienodinimas yra ir programinis liberalų įsipareigojimas, todėl liberalioms opozicijos idėjoms mes besąlygiškai pritariame.

Kur sutariame – ten sutariame, kur nesutariame – ten nesutariame. Ir sutariame ar ne – mes, Seimo nariai, pirmiausia balsuojame. Seimo nario priesaiką atitinka ne boikotas, o mandatas. Lietuvos žmonės ne tik išrinko savo atstovus, bet ir kiekvieną dieną iš savo sumokėtų mokesčių lėšų moka parlamentarams darbo užmokestį. Atsisakyti dirbti šiomis aplinkybėmis yra paprasčiausia negarbinga prieš Lietuvos žmones.

O dabar svarbiausia. Dar prieš Rusijos invaziją į Ukrainą opozicinių socialdemokratų seniūnas Gintautas Paluckas ir žaliųjų-valstiečių pirmininkas Ramūnas Karbauskis siūlė ne ginkluotis, o rūpintis maisto ir energijos kainomis. Atkreipkime dėmesį, kad opozicijos pasiūlymuose kartojasi tas pats motyvas – rūpintis ne karu, o kainomis. Jų manymu, likusioje pavasario sesijoje visą dėmesį reikia skirti tik „būtiniausių ir neatidėliotinų socialinių ir ekonominių klausimų sprendimui“. Apie karą nerandu nė žodžio.

Niekas neabejoja, kad kainomis turime rūpintis: mes ir rūpinamės patvirtindami 2 mlrd. eurų vertės antiinfliacinį paketą, skirtą apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes nuo staigaus kainų kilimo. Bazines išmokos padidėjo, energetinių resursų kainos kompensuojamos. Tuo metu nutylėti karą, nukelti jį į antrą planą Lietuvoje niekam nebūtų naudinga. Tai patiktų nebent Maskvai.

Posėdžių boikotas kaipsyk ir apsunkina Seimo sprendimus dėl krašto gynybos, nacionalinio saugumo ir pagalbos puolamai Ukrainai. Praėjusį ketvirtadienį opozicija pasirinko palikti posėdžių salę būtent prieš pateikiant Seimo rezoliuciją „Dėl visapusės paramos Ukrainos pergalei pasiekti, narystei Europos Sąjungoje paspartinti ir saugiai laivybai Juodojoje jūroje užtikrinti“. Taip pat planavome pradėti Vietos savivaldos įstatymo, Rinkimų kodekso svarstymą, kad kitais metais savivaldos rinkimuose merus būtų galima rinkti tiesiogiai. Apmaudu, kad vietoje tokių svarbių darbų opozicija pasirinko demonstratyviai išeiti iš salės.

Su nerimu laukiu, kad Seimo Pirmininkės suburta Dialogo grupė ras išeitį iš demokratinio proceso paralyžiaus ir mes visi grįšime per likusias kelias sesijos savaites užbaigti svarbių darbų – ir užtikrinant žmogaus teises, ir švelninant infliacijos poveikį žmonėms, ir stiprinant Ukrainos, Lietuvos, visos Europos gynybą.

Deklaruodami pajamas, 1,2 proc. skirsime tik NVO, bet ir kitų remti niekas nedraudžia

Antradienį Seimas nusprendė, kad 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramą žmonės galėtų skirti tik nevyriausybinėms organizacijoms.

Projekto autoriaus, Liberalų sąjūdžio frakcijos nario Andriaus Bagdono žodžiais, tokiu sprendimu Seimas atstatė teisybę – grąžino dar 2004 m. pasiūlytą, tik paskui iškraipytą iniciatyvą. Prieš 18 metų parlamentas Labdaros ir paramos įstatymo pataisomis tikėjosi stiprinti nevyriausybinį sektorių ir puoselėti pilietinę visuomenę.

„Tuometis Seimas turėjo vieną tikslą, tačiau paskutinę minutę į traukinį įšoko iš mokesčių mokėtojų lėšų finansuojamos biudžetinės įstaigos. Savo sprendimu šiandien nustatėme aiškias taisykles, iš kokių šaltinių remiami nevyriausybininkai ir iš kokių – viešasis sektorius“, – aiškina Andrius Bagdonas.

Jis kartu atkreipė dėmesį, kad priėmus pataisas niekas nedraudžia gyventojams ir toliau remti biudžetinių įstaigų, pavyzdžiui, darželių, mokyklų, universitetų ir kt. Pavyzdžiui, šiuo metu Vilniaus universitetas savo neliečiamojo kapitalo fonde yra sukaupęs per 2,77 mln. eurų., tėvų paramos fondai veikia įvairiose Lietuvos ugdymo įstaigose.

Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, pernai beveik pusė milijono gyventojų nuo 2020 m. sumokėtų mokesčių paramai skyrė 21,4 mln. eurų.