A.Bagdonas. Dvyliktas atlyginimas mokesčius mokėjusiems Lietuvos žmonėms

Praėjus daugiau nei mėnesiui karantine, reali parama žmonių taip ir nepasiekė. Didelė dalis smulkaus ir vidutinio verslo atstovų neturi galimybės vykdyti veiklos, negauna ir pajamų. Todėl labai norėtųsi, kad šalies valdžia kovoje su pandemija matytų daug daugiau nei kaukių ar pirštinių poreikį.

Turėtume kelti klausimus, kaip Lietuvos ekonomika atrodys po pusės metų, kiek dabartinių įmonių išliks, kaip atrodys nedarbo lygis šalyje. Politikoje šiandien kaip niekad reikia ne tik profesionalių technokratų, bet ir stiprių vizijų. Viena tokių galėtų būti dvyliktas atlyginimas mokesčius mokėjusiems ir pajamas praradusiems Lietuvos žmonėms.

Pradžiai, labai svarbu apsibrėžti, kad tai – neeilinė  krizė. Dėl koronaviruso įvestas karantinas nutraukė ekonomikos augimą be žmonių sukeltos recesijos. Todėl kartu su tradicinėmis priemonėmis reikia ieškoti ir naujų.

Vyriausybė improvizuoja

Tačiau dabartinę mūsų vyriausybės ekonominę politiką vadinčiau improvizacine. Taikomos priemonės buvo parinktos atidžiai nepaskaičiavus, kiek parama bus efektyvi.

Verslams siūlomos dalinės prastovų kompensacijos ar skolinimosi galimybės. Tačiau smulkiuosius verslininkus, šiuo metu negeneruojančius jokių pajamų, tokios paskolos gali nuvesti tiesiai į bankrotą.

Užimtumo tarnybos puslapis veikia su trikdžiais, daugelis šeimų, jau mėnesį negaunančios pajamų, neturi net galimybės užpildyti reikalaujamų paraiškų. Tai sukelia tik dar didesnį chaosą, o dabar taip reikalinga aiški sistema. 

Kovoje su karantino sukeltos krizės valdymu negalvojama apie ekonominę krizę

Kodėl Lietuvoje pagrindinis akcentas kovoje su krizės suvaldymu dedamas ties apsauginėmis kaukėmis ir pirštinėmis? Esu nuoširdžiai dėkingas visiems, prisidedantiems prie medikų aprūpinimo. Nors šios priemonės turėtų būti medikams skirtos savaime, ir čia mūsų valdžiai turėjo pagelbėti privatus verslas ir visi piliečiai, kurie aukojo fondams ar tokias priemones pirko patys.

Apie tai galėjome diskutuoti pirmąją pandemijos savaitę, tačiau praėjus mėnesiui, privalome persiorientuoti iš sveikatos krizės į ekonominę. Kodėl daug nekalbama apie tai, kaip gyvensime, kai protrūkis baigsis ir kokios pasekmės gresia šalies ekonomikai, jei karantinas užtruks 3 ar 6 mėnesius? Ką darysime, jeigu kils antra banga?

Klysti tokiose situacijose yra žmogiška ir, manau, pats laikas pripažinti, kad kai kurie sprendimai buvo priimti skubotai. Ši krizė kartu yra ir galimybė keistis bei apmąstyti, kaip ateityje kurti tvarią visuomenę. Krizėje nesame vieni, su tuo susiduria dauguma pasaulio valstybių ir Vakarų šalys turi puikių programų, kurias galima pritaikyti ir Lietuvoje. 

Užsienio šalių patirtys – idėjos valdantiesiems

Unikalų, tačiau efektyvų modelį taiko Australija. Įvertinę galimas ekonomines pasekmes, valdantieji ėmėsi ekonomikos „užšaldymo“ strategijos. Karantino metu Australijos Vyriausybė kiek įmanoma labiau finansiškai palaiko šalies verslą ir darbuotojus, suteikdama galimybę tiesiog išbūti užsidarius šį sunkų periodą. Valstybės tikslas – išsaugoti kiek įmanoma labiau nepakitusią ekonomiką.

Australija į šį planą investavo didžiulius pinigus, apytikriai 16 proc. nuo šalies BVP, tačiau galimi masiniai bankrotai ar stipriai išaugęs nedarbo lygis valstybei kainuotų dar daugiau. 

Australijos programos parengtos iš 2 pusių – darbuotojo bei darbdavio. Darbuotojas, kuris pateko į prastovą arba buvo atleistas dėl koronaviruso sukeltų pasekmių verslui, gali pretenduoti į valstybės programą, pagal kurią turi teisę gauti maždaug 1200 AUD kompensaciją už 2 savaičių laikotarpį. Tuo tarpu darbdavys, matydamas, kad negalės išmokėti atlyginimų, gali kreiptis dėl darbo vietų išsaugojimo programos. Pasinaudojus šia parama, įmonės darbuotojai gali gauti 1500 AUD išmoką už dvi savaites. Įmonės neturi iš savų lėšų avansu mokėti atlyginimų, pinigai keliauja tiesiai į darbuotojų sąskaitas iš valstybės. Jeigu žmogus paprastai gaudavo didesnį nei 1500 AUD darbo užmokestį, likusią dalį valstybė subsidijuos dalinai. Tokios išmokos skiriamos pusės metų laikotarpiui.

Kita valstybė, tiesiogiai pradėjusi mokėti nuo koronaviruso finansiškai nukentėjusiems darbuotojams, – JAV. Išmokos buvo paskirtos daugiau nei 120 mln. mokesčius mokėjusių šalies gyventojų be jokių prašymų ar paraiškų pildymo – didžioji dalis jas gavo per vieną dieną. Tereikėjo būti pateikus pajamų deklaraciją už 2019 ar 2018 metus. Per metus uždirbantiems mažiau nei 75 000 USD – išmoka po 1200 USD. Auginantiems vaikus, kurių amžius iki 17 metų, buvo skirta dar po 500 USD. Šalis supranta krizės gylį bei mastą ir padeda, nes kiekvienas pilietis yra svarbus. 

Galbūt atrodytų, kad tokios valstybės programos yra intervencinės ir perteklinės, tačiau nesiėmus jų, kaina mokesčių mokėtojams bus dar didesnė. Neefektyviai ir neatsakingai dalindama biudžeto lėšas, po pusmečio valstybė gali nebeturėti galimybių apskritai padėti labiausiai pažeidžiamiems.

Pilnai kompensavus verslui jų mokamą darbo užmokestį darbuotojams, būtų užtikrinama, kad šie išliktų darbo rinkoje, o ne darbo biržoje, kur  išmoka bus mokama iki 9 mėnesių visai nedirbant.

Darbštūs, verslūs bei kūrybingi Lietuvos žmonės prarado pajamas. Po mėnesio karantine, dalis šiais metais gaus tik 11 atlyginimų. Ir visa tai – ne dėl jų kaltės. Parodykime, kad sunkiomis sąlygomis valstybė gali susivienyti ir padėti piliečiams – skirkime ne dalinę kompensaciją, o realų 12 atlyginimą mokesčius mokėjusiems Lietuvos žmonėms. 

A. Bagdonas. Subsidijos verslui – figos lapelis, o ne gelbėjimo planas

Prabėgo trys savaitės gyvenant karantino sąlygomis. Vyriausybė pristatė, iš pažiūros, ambicingą ekonomikos skatinimo planą, tačiau darbo rinkoje – chaosas. Įmonės praneša apie šimtus atleidžiamų darbuotojų, dalies jų pajamos visiškai susitraukusios. Seimas nusprendė – 70/30 ir 90/10 proporcijų subsidijos darbuotojų prastovoms kompensuoti. Stambiesiems rinkos žaidėjams ir mažiau karantino paliestiems sektoriams toks modelis naudingas, tačiau ar priemonės realiai padės mažiesiems?

Kompensacijų mechanizmu verslui bandoma uždengti gilesnes problemas

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė atkreipia dėmesį į tai, kad didžiausia sektoriaus problema dabar – apyvartinių lėšų trūkumas atsiskaitymams su nuomotojais, tiekėjais ir darbuotojais. Sakysite, reikia skolintis, tačiau dėl didelių rizikų bankai paskolomis švaistytis nenori. Į pagalbą ateina Vyriausybė – „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) fondas teiks paskolas karantino paveiktoms įmonėms lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau ši priemonė įsigalioja tik nuo balandžio 16-os dienos, prabėgus mėnesiui nuo karantino įvedimo. O kada pasieks verslo atstovus sunku būtų net prognozuoti.

Didžioji dalis tokių įmonių gyvena iš apyvartinių lėšų ir  papildomai sukaupto rezervo neturi, o kai kurių pajamos karantino laikotarpiu yra susitraukusios 100 procentų. Todėl norint išsaugoti darbo vietas, 70 ar 90 proc. kompensacijos, deja, nepadės. Aritmetika paprasta – gaunant nulį pajamų sunku ar beveik neįmanoma apmokėti bet kokią dalį atlyginimų darbuotojams. Dalines subsidijas galima ir reikia skirti verslams, kurių veikla apribota dalinai. Tačiau, kai kalbama apie restoranus, barus ar grožio paslaugas, bent už laikotarpį kuomet veikla visiškai sustabdyta reikalingos šimtaprocentinės išmokos.

Nors patvirtintos subsidijos didesnės nei buvo pradiniame siūlyme, bendra suma negalės viršyti 1,5 MMA. Tai reiškia, kad dalis darbuotojų mieliau rinksis nedarbo išmoką. Galimi ir susitarimai su darbdaviais, kad atleidimas laikinas, nes taip elgtis elementariai labiau apsimoka. Nedarbo išmoka dalinai skaičiuojama nuo turėtų pajamų, todėl jei žmogus uždirbo didesnį nei vidutinis užmokestį, pašalpa atitinkamai bus didesnė nei siūlomas atlyginimas už prastovą. Ir mums visiems, mokesčių mokėtojams, tai kainuos gerokai daugiau nei 100 proc. subsidijos.

Dabartinis subsidijų modelis neduos norimo rezultato dar ir todėl, kad darbdavys turi įsipareigoti neatleisti darbuotojo bent trijų mėnesių (taikant didesnę subsidiją – pusės metų) laikotarpyje. Vyriausybė prašo darbdavių įsipareigoti, bet pati to vengia. Nėra aišku, nei kiek laiko tęsis subsidijavimas, nei kas bus po to. Šiandien verslas priima sprendimus daugiausia kelioms savaitėms į priekį, o valstybė prašo užtikrinti dėl ateinančio pusmečio veiksmų. Retas gali garantuoti, kad apskritai sugebės išsaugoti darbo vietas pusmetį – dirbant nuostolingai tai elementariai gali nuvesti įmonę į bankrotą. Galiausiai, pagal siūlomą modelį, subsidijos bus skiriamos kaip kompensacija po to, kai įmonės pačios apmokės prastovas darbuotojams. Galima suprasti Vyriausybės norą apsisaugoti nuo nesąžiningų darbdavių, tačiau smulkusis verslas, negaunantis jokių pajamų, tiesiog neturės iš ko mokėti subsidijuojamų atlyginimų avansu.

Galimybė dirbti labiausiai pažeidžiamiems sektoriams         

Dar viena priemonė, kurios galėtų imtis valdžia – suteikti galimybę labiausiai pažeidžiamiems sektoriams dirbti. Karantino taisyklių laikytis būtina, tačiau galima kurti tiekimo grandines, laikantis saugumo reikalavimų ir tiesiogiai neįtraukiant pirkėjų. Valstybė galėtų vykdyti būtinųjų prekių pirkimus iš smulkiųjų prekybininkų, taip pat skatinti elgtis ir didžiuosius rinkos žaidėjus, kurie ir toliau dirba viso karantino laikotarpiu. Džiugu, kad galiausiai Vyriausybė jau kalba apie galimybę smulkiajam verslui dirbti ribojant klientų srautus. Tai padėtų daliai įmonių generuoti bent minimalias pajamas, o subsidijavimas nebūtų tuščias mūsų pinigų švaistymas ir kurtų pridėtinę vertę.

Patogios skolinimosi sąlygos veda į savotišką šiltnamio efektą ir gali sukurti iliuziją, kad išbrisime be didelių pasekmių. Tačiau tuščiai mėtydami subsidijas ir neanalizuodami, kiek realiai tai atneš naudos, stipriai rizikuojame. Skolintus pinigus, kuriuos mums visiems dar teks grąžinti, reikia ne dalinti, o lieti į ekonomiką. Tuo turėtų užsiimti ne Socialinės apsaugos ir darbo ministras, o Ekonomikos ir inovacijų, kurio, primenu, vis dar neturime. Kaip neturime ir dialogo tarp didžiųjų partijų Seime.

Tą puikiai iliustravo balsavimai dėl priedų prie atlyginimų medikams Seimo pavasario sesijos metu. Daliai Seimo, panašu, buvo svarbiau, kas pateikė įstatymo projektą, kas taps tautos gelbėtojais, o ne kokias pasekmės matysime. Juk ant kortos daug – pervargę, reikiamų priemonių neturintys ir nusivylę medikai, didėsiantis nedarbo lygis ir bankrotų skaičius šalyje.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad praėjus savaitei, partijos visgi pademonstravo, kad geba ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti. Buvo rastas kompromisas bei priimti visuomenės taip laukti sprendimai dėl priedų prie atlyginimų medikams. Dabar atėjo verslo ir visų dirbančiųjų eilė.

A. Bagdonas. E-balsavimas Seimo rinkimuose – gyvenant karantino sąlygomis atrodo vis realiau

Koronavirusas pakeitė arba greitu laiku pakeis pasaulį. Lietuva nebus išimtis. Vos per kelias savaites šalyje jau atsiradę pokyčiai – stulbinantys. Nuotolinis darbas tapo norma: ne tik suaaugusiems, bet ir vaikams. Tą galintys daryti tėvai dirba iš namų, vaikai neina į mokyklas. Karantinas keičia verslo, tarpasmeninio bei viešojo bendravimo taisykles ir… politiką. Deja, bet tik ne ją.

Panašu, kad politikoje adaptacijos su nauja tikrove laikotarpis vyksta gerokai lėčiau nei kasdieniniame gyvenime. Čia pokyčiai, nebe diskusijos, irgi yra būtini ir, ko gero, neišvengiami. Juo labiau, kad vos už pusmečio – rinkimai į Seimą.

Kaip viruso šešėlyje atsidūrusi tauta rinks savo tautos atstovus? Ar rinks apskritai? Kaip rinkėjų masiškumu iki šiol neblizgėjusi Lietuvos demokratinė valdžios pakeitimo procedūra atlaikys saviizoliaciją ir galimą karantiną? Tai – klausimai, į kuriuos atsakymus turime žinoti jau dabar arba bent jau pradėti jiems ruoštis. Jei Lietuva nori išlikti demokratine valstybe.

Bet kuri krizė be neišvengiamų praradimų sukuria ir naujas galimybes. Tereikia jomis pasinaudoti. Šiuo atveju, kai faktiškai visas viešasis sektorius ir verslas yra priversti pereiti prie nuotolinio darbo, kai maisto ir prekių pristatymai internetu šoktelėjo į neregėtas aukštumas, Lietuva vis dar neturi galimybės už politikus per rinkimus balsuoti internetu.

Taip, koronavirusas, fizinis viešojo gyvenimo susitraukimas, kaip niekada iki šiol suaktualino būtinybę Lietuvoje turėti virtualųjį balsavimą. Paradoksalu, tačiau šiam sprendimui esame kaip niekada gerai pasirengę. Šiuo atveju, investicijos būtų minimalios – parengiamasis darbas jau padarytas, konkretūs įstatymo projektai jau parengti. Tereikia juos svarstyti ir jiems pritarti.

Užmaršiems priminsiu, kad dar 2006-aisiais Seimo nutarimu buvo patvirtinta balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcija. Tačiau per daugiau kaip 10-metį Seimas jau tris kartus atmetė arba grąžino iniciatoriams tobulinti Balsavimo internetu sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo įstatymo projektus. Paskutinį kartą prie šios temos rimtai buvo sugrįžta 2018-aisiais. Tuomet dabartinė Vyriausybė parengė visą būtinų pakeitimų paketą. Pritrūko tik politinės valios šiems sprendimams priimti.

Taip, balsavimas internetu per rinkimus yra nemenkas iššūkis, tai – aukštos rizikos projektas dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, dėl rinkimų svarbos valstybės gyvenimui. Akivaizdu, kad egzistuoja ne tik vietiniai, bet ir išoriniai geopolitiniai interesai šį procesą pakreipti atskirų suinteresuotųjų grupių naudai.

Antra, demokratinių rinkimų misija – užtikrinti visuomenės pasitikėjimą, kad valdžios rinkimai vyko sąžiningai, kas ir sukuria demokratinės valdžios teisėtumą. Būtent dėl saugumo užtikrinimo balsavimo internetu įteisinimo skeptikų nuolat reiškiamos abejonės iki šiol tapdavo bene pagrindine priežastimi, kodėl Lietuvoje vis dar nėra įtvirtinta tokia galimybė.

Tačiau dabartinė pasaulinė koronaviruso krizė parodė, koks pražūtingas gali būti lūkuriavimas ir nieko nedarymas. Tuomet „viruso cunamis“, vos per kelias valandas pakeičia dešimtmečiais kurtas bei derintas taisykles, reglamentus – visą visuomenę priverčia išgyventi priverstinę „šoko terapiją“. Todėl akivaizdu, kad nors dabar tai atrodo ir ne pirmos svarbos klausimas – „politines roges“ rudeniui reikia ruošti dabar – pavasarį.

Kodėl tą būtina padaryti dabar? Visų pirma, labai sunku prognozuoti, kokia bus šalies sveikata rinkimų dieną. Ar dar tebegalios karantinas? Ar piliečiams bus užtikrinta galimybė fiziškai ateiti į rinkimų apylinkę ir saugiai atiduoti savo balsą?  Be šių esminių, yra begalės kitų, bet ne mažiau svarbių, pavyzdžiui, rinkėjų aktyvumas, kuris Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Praėjusiuose prezidento, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo apie pusę tokią teisę turinčių rinkėjų, kai ES šalių rinkėjų aktyvumo vidurkis siekia apie 67 proc.

Įvairios sociologinės apklausos rodo, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų remtų idėją, kad per rinkimus būtų galima balsuoti ir internetu. Tą yra akcentavusi ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, kurios įsitikinimu balsavimas internetu turi potencialą itin reikšmingai palengvinti užsienio lietuvių dalyvavimą rinkimuose. Balsavimas internetu būtų itin naudingas užsienio lietuviams, gyvenantiems atokiuose pasaulio kraštuose: daugelyje Azijos šalių, Pietų Amerikoje. Šiose šalyse ambasados ar konsulatai yra itin toli, todėl galimybės fiziškai nuvykti praktiškai nėra, o balsuoti paštu taip pat beveik neįmanoma: kol iš ambasadų ar konsulatų yra išsiunčiami ir atgal parsiunčiami vokai su biuleteniais, rinkimai jau būna ir pasibaigę.

Šiuo metu balsavimas internetu visuose rinkimuose įteisintas Estijoje, iš dalies įteisintas Prancūzijoje, Šveicarijoje, Australijoje, Kanadoje ir JAV. Parengiamuosius darbus arba bandomuosius projektus įgyvendina dar apie 50 valstybių.

Nepamirškime, kad balsavimas rinkimuose yra viena svarbiausių demokratijos gyvavimo sąlygų, todėl jo prieinamumas, sudarant visiems piliečiams lygią ir lengvai įgyvendinamą galimybę balsuoti rinkimuose, yra vienas pagrindinių valstybės įsipareigojimų visuomenei.

Balsavimo internetu projektas yra rizikingas ir kompleksiškas, tačiau rizikos iš principo yra išsprendžiamos. Dabartinė valdžia ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė – ji yra tikra draudimų įvedimo čempionė. O kaip su galimybėmis?

A. Bagdonas. Atsiprašau grįžtančių lietuvių už sveikatai pavojingus valdžios eksperimentus

Karalius nuogas. Dabartinė “juodoji gulbė” – koronavirusas – parodė, ko iš tiesų verta mūsų valdžia. Kol absurdiški, sveiką protą aplenkiantys sprendimai-draudimai buvo priiminėjami ekonominio pakilimo laikotarpiu, buvo dar pusė bėdos. Žmonės vylėsi iškentėti iki kadencijos pabaigos. Tačiau kai iš rytų pusės driokstelėjo pirma įvairiapusė krizė – valdančiųjų šokamas „politinis striptizas“, kurį jie vadina krizės valdymu, pradėjo atiminėti ne tik žadą, bet ir likusius sveiko proto likučius.

Šią būseną iki skausmo taikliai apibūdino „dviratininkas“ Haroldas Mackevičius: „Kol valdžia nedarė nieko, tai nesimatė, kad nemoka nieko daryti.“

Į karantiną – su sergančiais ir sveikais nepažįstamaisiais

Naujausias valdžios sprendimas prievarta izoliuoti visus iš užsienio grįžtančius tautiečius. Sveikatos apsaugos ministro A. Verygos sprendime nustatyta, kad visi, grįžę iš užsienio be jokių išlygų (išskyrus, be jokio paaiškinimo apie išimties priežastį, diplomatus) 14 dienų turės būti privalomai karantinuojami savivaldybės paskirtose patalpose. Tą privalės daryti ir tie, kurie serga COVID-19, tačiau nepatiria simptomų.

VISI, BE ATRANKOS turi būti apgyvendinti savivaldybių paskirtose patalpose. Taigi, iš pradžių valdžia sumoka tūkstančius mokesčių mokėtojų eurų už tautiečių pergabenimą į Lietuvą, o po to jie be jokios atrankos yra sukišami į sunkiai suvokiamas bendrabutines sąlygas, kur saviizoliacija įmanoma nebent mintyse.

Nieko nuostabaus, jog pirminė idėja – rūpestis Lietuvos piliečiais, kad ir kur jie bebūtų – dėl nemokšiškai įgyvendinto priverstinio karantinavimo jau pirmąją naktį Vilniuje buvo subadyta peiliais.

Grįžti į Lietuvą? Ligonis 

Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė, kad jei dalis iš užsienio sugrįžusių lietuvių nesilaiko saviizoliacijos taisyklių, tai nuo šiol visus sugrįžtančius reikia traktuoti kaip potencialius užkrato nešiotojus ir suvaryti į bandą.

Policinė Vyriausybė kiekvieną pilietį mato kaip nusikaltėlį. Pritariu apžvalgininkui P. Gritėnui, kuris rašė, kad šios priemonės jau nebėra būtinosios, tai: “ čia jau nebe būtinosios priemonės, o piliečių sveikatai grasinanti ir pasitikėjimą institucijomis ardanti socialinė inžinerija. Vieni pasmerkiami rizikai, kad kitiems rizikos jausmas sumažėtų“.

Ironiška, kad koronavirusas, be jokių papildomų Lietuvos investicijų, galėjo padėti dabartinei valdžiai pradėti realizuoti tiek metų neva brandintą planą susigrąžinti į Lietuvą po pasaulį pabirusius ekonominius išeivius. Deja, vietoj organizuoto sutikimo, sugrįžę bendrapiliečiai yra patupdomi ne į saviizoliacijos ir karantino, o į priverstinės socializacijos ir padidinto susirgimo koronavirusu rizikos sąlygas.

Tai kokią žinutę Lietuvos valdžia siunčia visiems, išvykusiems iš Lietuvos?

„Grįžkite, mes pasirūpinsime jūsų karantinu. Patalpinsime jus grupėmis, be apsauginių kaukių ar respiratorių, pirštinių ir dezinfekcinio skysčio. Prašome supratingumo ir linkime likti sveikiems.”

Socialiniuose tinkluose žmonės klausia, nejaugi buvo sunku atidėti skrydį kitai dienai – kai valdžia bus pasiruošusi? “Daugelis iš mūsų galbūt net nevyktų jeigu žinotų kad mes būsime laikomi kaip gyvuliai, ar dar blogiau kaip kaliniai su grėsme užsikrėsti virusine liga. Mes esame patupdyti į ligos židinį be galimybės saviizoliuotis.”

Dar viena praleista proga 

Privalomas karantinas buvo galimybė užsienyje gyvenantiems lietuviams parodyti, kad Lietuva jų laukia ir jais yra pasiruošusi pasirūpinti.

A.Veryga šiandien pareiškė, kad dabar laikas apsispręsti – ar aukosime kai kurių žmonių teises vardan visų saugumo, ar vis dėlto pasirinksime natūralią atranką. Izoliacija esą pagrįsta noru valdyti užkratą.

O S. Skvernelis dalį grįžtančių tautiečių apskritai išvadino “ne žmonėmis”.

Karantinas ir  izoliacija būtini. Tačiau sprendimai turėjo būti parengti, aiškūs ir su koordinuotų veiksmų planu, parengtu “centro”, o ne nuleisti iš viršaus su prierašu „Vykdyti nedelsiant. Nediskutuojant“.

Grįžtančiųjų priėmimas turi vykti civilizuotai: patikrinimas oro ar jūrų uoste. Jei reikia – testuojama (juk testų jau turime, ar ne?). Patikrinimo metu vykdoma ir žmonių atranka: kam reikia medicininės pagalbos, kas gali izoliuotis savarankiškai, kam reikia padėti izoliuotis.

Juk dar tebesame Europos Sąjungos šalis, tai ir elkimės, kaip priklauso europiečiams. Nesityčiokime iš savo piliečių. Negalime į visus parvykusius žmones žiūrėti kaip į nusikaltėlius.

Taip, yra ir neatsakingų piliečių (kur jų nėra?): su jais turi būti elgiamasi atitinkamai, galbūt jiems gali tekti taikyti  ir sankcijas. Tačiau grįžusiems atsakingiems žmonėms turime sudaryti galimybę grįžti namo ir karantinuotis ten. Kai kurie jų tuo pasirūpino iš anksto.

Garsus Izraelio mąstytojas, knygų „Homo Sapiens“, „Homo Deus“ ir „21 pamoka XXI amžiui“ autorius Yuvalis Noah Harari šiandien parašė „Financial times“, nors man atrodo, kad mūsų valdžiai: „Rinkdamiesi tarp alternatyvų, turėtumėme savęs klausti ne tik kaip įveikti dabartinę grėsmę, bet ir kokį pasaulį norime paveldėti po to, kai audra praeis.“

A.Bagdonas. Bankrotas grožio verslui?

Džiugu, kad Seimas šiandien patvirtino ekonomikos stimuliavimo planą, tačiau negaliu neatkreipti dėmesio į sudėtingą savarankiškai dirbančiųjų situaciją. Dirbantiems pagal verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą ir turintiems stabdyti savo veiklą dėl viruso grėsmės, iki 3 mėnesių bus skiriama vos 257 eurų per mėnesį išmoka.

Būtent tokiu pagrindu dirba ir kitus įdarbina dauguma specialistų grožio industrijoje, kurių veikla šiuo metu yra visiškai sustabdyta. Jie negali aptarnauti klientų nuotoliniu būdu, daryti užsakymų „išsinešimui“, tačiau vis dar turi išlaikyti šeimas, mokėti nuomą už patalpas ir atsiskaityti su tiekėjais.

Sveikinu Vyriausybės sprendimą skolintis lėšų šios krizės padariniams likviduoti, tačiau lygiai taip pat svarbu užtikrinti, kad pinigai būtų panaudoti efektyviai. Piktinamasi, kad grožio specialistai ieško klientų nelegaliai, siūlo priimti procedūroms į namus, tačiau kaip kitaip išsilaikyti šiems smulkiesiems verslininkams su vos 257 eurų išmoka per mėnesį?

Susidūrus su šia krize, valstybės išmokos turėtų būti diferencijuotos pagal sektorius ir skirtingą žalos lygį kiekvienam jų. Bandant padalinti visiems po lygiai ir ignoruodami absurdišką grožio specialistų situaciją, susidursime su naujomis problemomis – karantinui pasibaigus galime ir neberasti kur apsikirpti.

A. Bagdonas. Ar valdžia prisidės prie smulkaus ir vidutinio verslo išsaugojimo ?

Nesitiki, kad tai, ką dabar matome šalyje yra  ne fantastinis Holivudo filmas, o realūs įvykiai pasaulį  apėmus COVID-19 pandemijai. Sienos uždaromos, kultūros renginiai bei  sporto turnyrai nutraukiami, žmonės raginami izoliuotis.

Tačiau net ir tokioms situacijoms valdžia turi būti maksimaliai pasiruošusi, todėl stebina Vyriausybės delsimas tik rytoj spręsti  dėl priemonių, kurios padėtų nuostolius patiriančiam verslui. Apyvarta maitinimo ir apgyvendinimo sektoriuose, pasak jų atstovų, jau dabar kritusi daugiau nei per pusę. 

Džiugu, kad socialinėse medijose plinta žmonių iniciatyvos remti verslą – užsisakyti maisto į namus ar perkelti rezervacijas, tačiau to neužtenka. Be principingo valstybės požiūrio nuostoliai šiam sektoriui bus milžiniški. Ir mes nekalbame apie dideles užsienio kapitalo įmones, kalbame apie kaimyno kepyklėlę, mėgstamiausią jūsų kavinę Vilniaus senamiestyje ar jaukius poilsio namus, kuriuose mėgstate leisti savaitgalius su šeima. Jų gali paprasčiausiai nebelikti, kartu sukuriant naują nedarbo bangą šalyje ir skyles biudžete dėl prarastų mokesčių. Viliuosi, kad Vyriausybė:

  • Priims sprendimą ne tik naudoti valstybės rezervo lėšas, bet ir skolintis iš ECB – krizės akivaizdoje pinigai kaip niekad pigūs, su minusinėmis palūkanomis. Skolinimosi nereikia bijoti – tokią praktiką jau taiko kelios ES valstybės, taip pat kaimyninė Estija.
  • Atsižvelgs į verslo prašymus lengvinti mokestinę naštą – atidėti GPM, PVM, Sodros, komunalinių ir kitų mokesčių įmokas.
  • Ieškos būdų, kaip kompensuoti darbuotojams pajamas, nepaliekant šios naštos verslui, negeneruojančiam pelno.  

 Krizės metu, nepamirškime, kad smulkus ir vidutinis verslas – tai kūrybingi mūsų draugai ir kaimynai, sunešantys daug mokesčių į valstybės biudžetą bei išlaikantys silpnesnius. Atėjo metas palaikyti juos.

A. Bagdonas. Trisdešimt Lietuvos sėkmės metų!

2020 m. kovo 11-ąją švęsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Tie 30 metų buvo ilgo, kartais skausmingo virsmo metai su daugybe transformacijų, ieškojimų, paklydimų, sėkmių ir nesėkmių. Bet šiandien mes minime šį jubiliejų kaip gražios sėkmės sukaktį.

1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis suteikė Lietuvos visuomenei politinės saviraiškos galimybę, o Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas atkūrė Nepriklausomą valstybę. Ko gero, simboliška, kad po dvejų metų priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija tapo ilgiausiai modernios valstybės istorijoje veikiančiu pagrindiniu šalies įstatymu, net ir politinių krizių akivaizdoje – stabilaus šalies vidaus gyvenimo garantu bei vakarietiškos geopolitinės orientacijos teisiniu šaltiniu.

Dainuojančią ir taikią revoliuciją bandyta užsmaugti ekonomine blokada, sušaudyti ir sutraiškyti tankų vikšrais, tačiau 1991-aisiais apgynėme savo Valstybę.

Lietuva šiandien – visavertė Europos ir pasaulio dalis. Daugeliui, be abejo, įgriso dažni priminimai, kad Lietuvos valstybė bent du kartus išlaikė egzaminus, patekdama į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, kad ji yra normali ir klestinti valstybė. Ir kad visuotinai pripažinta, jog Lietuva, kartu su Estija ir Latvija, yra vienintelės buvusios sovietinės respublikos, kurios sugebėjo sukurti stabilią demokratinę santvarką. Mums tai nėra tik žodžiai. Tai – nueitas kelias.

Kuomet dabarties politikai lenktyniauja pažadais apie socialinės atskirties mažinimą bei kuria žodinę gerovę visiems ir kiekvienam, lyg ir nedora būtų kalbėti apie ūkio laimėjimus. Tačiau reikia tik trumpo žvilgsnio į automobilių ir autobusų parkus, į kavines ir prekių perpildytas parduotuves, naujas statybas, žmonių aprangą, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius bei prisiminti, kaip Lietuva atrodė prieš 30 metų, kad įsitikintum, jog taip yra.

Įvairios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio bankas, „World Economic Forum“, „Transparency International“, „Freedom House“ ir kitos, kasmet skelbia metines ataskaitas apie demokratijos lygį, ūkio konkurencingumą, sąlygas verslui, spaudos ir kitų žmogaus laisvių gerbimą, gyvenimo kokybę, socialinę raidą ir t. t. Lietuva šių organizacijų laikoma pažangesne ir labiau išsivysčiusia negu trys ketvirtadaliai pasaulio valstybių.

Lietuviai, kaip yra taikliai pastebėjęs politologas Kęstutis Girnius, yra „akivaizdus kontrastas su estais ir ypač amerikiečiais, kurie erzinančiai atkakliai tiki savo šalies pranašumu ir visiems tai skelbia. Mes gi per gerai žinome ir per daug dėmesio skiriame trūkumams.“

Vis dėlto, vienas svarbiausių mūsų laimėjimų – Lietuvos piliečių karta, gimusi ir subrendusi Nepriklausomybėje. Tai – Laisvės karta, kuri ne tik naudojasi naujomis galimybėmis, bet ir jas kuria, gindama pamatinius demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių principus.

Naujosios kartos vardai skamba garsiausiose pasaulio scenose ir sporto arenose, o jų kūryba bei pasiekti rezultatai mus įkvepia, palieka žymų įspaudą pasaulio kultūros, meno ir sporto metraščiuose. Labai simboliška, tačiau šiai kartai priklausanti mano dukra Andra gimė būtent kovo 11-ąją ir šiais metais švęs savo 25-ąjį gimtadienį.

Nepriklausomybės laikotarpiu išlaikėme svarbius pilietiškumo ir bendruomeniškumo egzaminus, sustiprėjo mūsų visuomenė: sėkmingai veikia demokratiniai valstybės institutai, vertinamos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės.

Skamba trivialiai, tačiau pripažinkime, lietuviai taip saugiai ir pasiturinčiai kaip dabar dar niekada nėra gyvenę. Neabejotini dabarties laimėjimai ne tik mūsų nuopelnas. Tarptautinė konjunktūra buvo nepaprastai palanki. Draugiškai nusiteikusi NATO garantuoja Lietuvai saugumą, Lietuvos ūkio plėtrą stimuliuoja ES. Taip, kaip ir kiekviena valstybė turime ir begales problemų – pradedant emigracija, baigiant švietimu. Ir vis dėlto, Kovo 11-oji yra metas švęsti.

Lietuvos visuomenė gyvena unikalių galimybių akivaizdoje. Dabar – geriausias laikas įvertinti tai, ką jau turime, kuo galime didžiuotis, ir išnaudoti Nepriklausomybės teikiamas galimybes, drauge švęsti ir kurti mūsų Valstybės ateitį.

A. Bagdonas. Derybų aukcione išeivio kaina nukrito iki 250 eurų

Prezidentas G. Nausėda žiniasklaidai praėjusią savaitę paskelbė, kad iš derybų dėl Europos Sąjungos (ES) biudžeto jis grįžtąs su dideliu laimėjimu – 200 mln. eurų kompensacija už lietuvių emigraciją į kitas ES šalis, nes… „pasiekė Briuselio specialistų ir širdis, ir protus“. Sakyčiau, kontraversiškas pareiškimas. Mažų mažiausia. Dėl kelių priežasčių.

Visų pirma dėl to, kad susitarimas dėl 2021-2027 m. ES biudžeto dar toli gražu nepasiektas ir, kaip taikliai dėmesį atkreipė buvusi šalies vadovė D. Grybauskaitė, „kol nebaigei derėtis, negalima kalbėti apie tarpinius laimėjimus, nes jų gali nelikti“. Kita vertus, ką reiškia kelių šimtų milijonų kompensacija, kai preliminariai planuojama, kad Lietuvai ES investicijų finansinis paketas bus sumažintas net 24 proc., o finansavimo intensyvumas – nuo 85 proc. iki 55 proc.

Tebūnie prezidentas įsitikinęs, kad kompensaciją gauti pavyks, tačiau kokia žinutė yra siunčiama lietuviams, gyvenantiems ir dirbantiems užsienyje? Matematika paprasta: svetur išvykusiųjų turime virš 800 tūkst., ES siūloma kompensacija už emigraciją – 200 milijonų eurų. Skaičiuojant labai grubiai, už kiekvieną emigrantą Lietuvai grįžta apytiksliai 250 eurų. Štai tokias kainas šalies vadovas „priklijavo“ emigrantams, nors kasmet valstybės lygmeniu organizuojamos įvairios iniciatyvos, kurių tikslas – išlaikyti ryšį su diaspora, parodant, kokia ji mums svarbi.

Viešai teigiama, kad tokios kompensacijos reikalauti esą logiška, kadangi lietuvių išeivija stipriai prisidėjo prie kitų valstybių ekonomikos augimo, o Lietuvai sukūrė didelių iššūkių socialinei sistemai. Kad ir kaip ten būtų, negalima lengvabūdiškai pamiršti, kad dauguma emigrantų nuolat siunčia pinigus artimiesiems Lietuvoje.

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio skaičiavimais, nuo įstojimo į ES Lietuva gavo apie 15 milijardų eurų paramos. Per tą patį laikotarpį emigrantai į Lietuvą pervedė… dar apie 15 milijardų eurų. Nekalbant jau apie sugrįžtančiųjų sėkmės istorijas. Tikrai ne dešimtimis skaičiuojami pasakojimai apie sukaupusius žinias ir patirtį bei sugrįžtančius į tėvynę lietuvius, kurie čia kuria verslus, darbo vietas, dalinasi gerąja Vakarų valstybių praktika. Todėl apibendrinta, galbūt tik derybose panaudota pozicija, kad visa mūsų išeivija griauna Lietuvos socialinę sistemą yra mažų mažiausiai neatsakinga. Ypač valstybės vadovui.

Apskritai, siekdami kompensacijų už emigraciją galimai kuriame pavojingą precedentą ateičiai. Klausimas ne retorinis: ar po kelerių metų nereikės mokėti kompensacijų Ukrainai ir Baltarusijai dėl Lietuvoje vis aktyviau įsikuriančių ukrainiečių ir baltarusių? Pavyzdžiui, pernai į Lietuvą imigravo rekordiškai daug užsieniečių – beveik 20 tūkstančių. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius maždaug padvigubėjo. Migracijos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 78 tūkst. užsieniečių, arba 2,8 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Tačiau vis dėlto bene svarbiausia, kad reikalaudami tokių kompensacijų tarsi patvirtiname, kad emigracija iš principo yra neigiamas bei kenksmingas dalykas, o svetur išvykę lietuviai mūsų valstybei yra tarsi skolingi.

Pasaulis per 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gerokai pasikeitė. Jaunimas studijuoja užsienyje. Suaugę žmonės keliauja ir ilsisi užsienyje. Užsienio kompanijose dirbantys lietuviai skraido po visą pasaulį. Be jokių lėktuvų ar greitųjų traukinių, prieš 100 metų iš Lietuvos buvo emigravę apie pusė milijono žmonių. Jau keturios kartos užaugo, o jų vaikaičiai ten tebekalba lietuviškai ir organizuoja išeivių dainų šventes. Kaip buvo lietuviais, taip ir liko. Kaip mylėjo savo šalį, taip ir myli.

Apskritai man nepatinka žodis „emigrantas“. Turim gražų lietuvišką žodį „išeivis“. Ir kas išvyko iš Lietuvos – jokie jie ne emigrantai. Jie – išeiviai. Lietuvos žmonės, išėję į pasaulį laimės ieškoti. Ir gerai, jeigu jie ją ten rado. Kol bus šalių, kur atlyginimai didesni, kur mokesčiai mažesni, kur socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos. Tačiau panašu, kad didžioji emigracijos iš Lietuvos banga baigėsi ir, tikėtina, artimiausiu metu nepasikartos, o šį dešimtmetį matysime daugiau į Lietuvą sugrįžtančių lietuvių nei iš jos išvykstančių.

Todėl yra vienas tikras dalykas, kurį Lietuvos politikai privalo padaryti: suteikti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę įgijus kitą, o ne prisidenginėti emigracija derybose dėl ES biudžeto.

A. Bagdonas. Lenkiška meškos paslauga regionų politikams

„Jerunda“, „Kotleto problema“, „Dvigubi standartai“ – tokiais menkinančiais epitetais dabartinės valdančiosios daugumos lyderiai apdalino kuklų praėjusios savaitės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimą, kuriame konstatuota, kad susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius priėmė interesų konfliktą keliančią dovaną ir taip pažeidė įstatymą. Konstatavo ir… nieko.

Gyvenimas eina toliau, ministras „pluša“, nes juk pažeidimas – „ne tokio masto“, o jis pats – „absoliučiai nepaperkamas“. Kaip taikliai pastebėjo Rimvydas Valatka, „jie manė, kad tai buvo istorija apie kotletus. Kaimiečiai nesuprato, kad istorija ta ne apie kotletus. Apie garbę ir taisykles“. Nuo savęs pridurčiau, kad dar ir apie pavyzdį, kurį aukščiausioje politikos lygoje „žaidžiantys“ politikai parodė kolegoms iš regionų. Šįkart politinių principų ir etikos kartelė buvo nuleista taip žemai, kad drąsiai galime sakyti, kad ją tiesiog numetė. Taip padarydami milžinišką meškos paslaugą regionams. Vieša paslaptis, kad savivaldoje, kur daugeliu atveju vyrauja požiūris – daugiau „ūkiškumo“, mažiau „politikos“, į etikos ir moralės dalykus visada buvo žiūrima atlaidžiau, lyg pro pirštus. Ir tik vakarietiškėjantys nacionalinių politikų elgesio pavyzdžiai po truputį skatino teigiamas permainas regionų politinėje kultūroje.

Po „valstietiškos“ reakcijos į tarnybinės etikos pažeidimus ignoruojantį ministrą, savivaldos politikų saviugdai galime ilgam dėti riebų brūkšnį. Arba kryžių. Kaip kam patogiau, nes esmė ta pati – nebeliko vertybinių orientyrų. Juk dabar kiekvienas už rankos pagautas, interesus painiojantis ar neetiškai besielgiantis vietos politikas galės jau neberaudonuodamas atrėžti: „Jerunda. Kotleto problema“.

Paradoksalu, kad į tokio regionų politikų elgesio tendencijas, dar prieš šį skandalą dėmesį buvo atkreipusi ta pati VTEK. Pavyzdžiui, savo 2018 m. ataskaitoje komisija pažymėjo, kad, daugeliu atvejų, asmenys, priimdami sprendimus, subjektyviai vertino savo pareigas (esą jie atlieka tik techninį veiksmą arba jų dalyvavimas neturi įtakos galutiniam sprendimui) ir mano, kad interesų konfliktas gali kilti tik tada, jei priimtas sprendimas tiesiogiai susijęs su jo paties ar jam artimo asmens gauta finansine ar kitokio pobūdžio nauda.

Daugeliui vietos politikų būna tikras šokas sužinojus, kad interesų konfliktą gali kelti net ir asmeniui nenaudingas sprendimas. Ką jau kalbėti apie kone chrestomatiniu tapusį vietos pareigūnų pasiteisinimą, jog viešus ir privačius interesus painiojantį sprendimą institucijos vadovas tiesiog buvo „priverstas“ priimti, nes buvo vienintelis galintis tą padaryti.

Nors jau senokai egzistuoja Lietuvos teismų praktika, kuri sako, kad esant priešpriešai tarp tiesioginių pareigų atlikimo ir interesų konflikto vengimo, ši priešprieša turėtų būti sprendžiama viršenybę teikiant pareigai vengti interesų konflikto.

Dabar tuo jau niekas nebepatikės. O ir kam? Juk politinė Lietuvos tikrovė yra tokia, kad net ir oficialiai konstatavus pažeidimą, praradus Prezidento pasitikėjimą, o asmeniniams reitingams nusileidus žemiau „plintuso“, galima ir toliau ramiai „dirpti“. Ministru.

Dar vienas pastebėjimas. Bet kurioje iš 60-ties Lietuvos savivaldybių tarybų Etikos, Antikorupcijos komisijų ir kontrolės komitetų pirmininkais gali tapti tik nepriekaištingos reputacijos tarybos nariai, per pastaruosius keletą metų nesupainioję viešųjų ir privačių interesų. Kyla jau nebe retorinis klausimas: esant pažeidimui vietos politikai negali užimti pareigų, o štai ministrai, be jokių pasekmių, toliau dirba.

Atsiprašau, sumelavau – ne tik ministrai, bet ir merai. 2019-05-29 posėdyje VTEK nusprendė, kad Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis nesuvaldė interesų konflikto ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Tyrimo duomenys rodo, kad 2017–2018 m. politikas nenusišalino savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstant 10 klausimų, susijusių su „Paslaugos Neringai“ ir Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“, kuriose dirbo su jo privačiais interesais susiję asmenys. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Ir jokių pasekmių. Tik orientyrai ateičiai.

A.Bagdonas. Švęskime laisvę, nepamiršdami jos kainos!

Jau dvidešimt devynerius metus Sausio 13–oji mums, lietuviams, yra kitokia. Kiekvieną kartą minint šią datą mūsų širdyse atgyja pasididžiavimo, pagarbos, liūdesio, tikėjimo ir patriotiniai jausmai. Šią dieną, mirties kaina iškovota laisvė tapo ateities kartų gyvenimo gyvavimo pagrindu. Nedaug mūsų istorijoje tokių dienų, kai džiaugsmas sumišęs su netekties liūdesiu, todėl Sausio 13–toji – ypatinga.

Ir nors kiekvienais metais pagerbiame tuos, kurie savo kūnu ir krauju iškovojo laisvę, švenčiame savo tautos triumfą prieš terorą ir prievartą, o šiandieninėje visuomenėje laisvė yra tapusi savaime suprantamu dalyku, vis dėlto, nevalia pamiršti, kokia didele kaina ji buvo įgyta. Šiandien mes galime niekieno nevaržomi švęsti, streikuoti, kurti verslus, keliauti, rinktis savo karjeros kryptį, o prieš kiek daugiau nei 30 metų tai buvo tik svajonė.

O kaip elgtumėmės tos laisvės netekę? Kaimyninių šalių pavyzdžiai mums rodo, kad laisvė – laikinas ir trapus dalykas, bet svarbiausia jos sąlyga – vienybė ir pagarba savo šaliai, istorijai, vertybėms ir tradicijoms.

Ir iš tikrųjų, realūs pavyzdžiai rodo, kokia didelė yra laisvės kaina. Nereikia net toli keliauti norint pamatyti, kaip laisvė atimama 21 amžiaus demokratinėse valstybėse. Ukrainos ir Rusijos konfliktas lietuviams turėtų priminti, kaip sunkiai buvo iškovota mūsų nepriklausomybė ir kokia ji yra brangi.

Tiesa, pasikėsinimų į laisvę galima matyti ir šalies viduje. Kibernetinės atakos, įvairūs žodžio laisvės ribojimai šiandieninėje Lietuvoje yra tikra, nesugalvota problema. Aukščiausių šalies vadovų, Seimo narių vieši pasisakymai, kad mažuma turi paklusti daugumai, kad valdžios kritikuoti negalima, ne tik kelia nerimą, bet ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Noras vis labiau riboti žodžio laisvę viešojoje erdvėje ir taip nutildyti kritikuojančiuosius – žlugdo laisvę. Sausio 13–tają ypač svarbu prisiminti, už ką kovojo mūsų didvyriai, ir tai apginti.

Taip pat turime dar kartą, tyliai ar garsiai, viešai ar privačiai paklausti savęs, ką mums čia ir dabar reiškia laisvė. Kas būtume be jos? Laisvės gynėjų aukos dėka turime tą galimybę. Šiandien, kai šalies miestuose ir kaimuose pradės kilti ir suplevėsuos Lietuvos trispalvė, aš įžvelgsiu prasmę kiekvienoje spalvoje. Tai mūsų tautos kančios ir pergalės spalvos. Tai mūsų laisvės ir ištikimybės priesaika sau ir savo šaliai. Švęskime laisvę, nepamiršdami jos kainos!